Koplyčia konfederatams atminti

Veprių miestelyje, dešinėje Veprių–Deltuvos kelio pusėje, stovi koplytstulpis (koplyčia). Jis yra 9,27 m aukščio, 3,14 m pločio. Koplyčia sumūryta iš raudonų plytų, tinkuota ir baltai dažyta. Stogas skardinis. Virš stogo – 1,10 m aukščio metalinis kryžius. Koplytstulpio viduje – 4 m medinis kryžius. Ant koplytstulpio pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu „Koplytstulpis 1772 m. Baro konfederacijos įvykiams atminti“.

1768 metų vasario 29 dieną Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir bajorai Podolės mieste Bare sudarė konfederaciją – ginkluotą sąjungą, kuri siekė apginti katalikų tikėjimą, bajorų teises bei laisves nuo nepalankių Seimo priimtų karaliaus Stanislowo Augusto Poniatowskio inicijuotų įstatymų ir išlaisvinti Abiejų Tautų Respubliką iš faktiškos Rusijos imperijos kontrolės.

Konfederacija paskelbė Rusijai karą. Lenkus ir lietuvius finansiškai, ginklais bei amunicija rėmė Prancūzija. Konfederatų kariuomenę sudarė bajorai, didikų milicija, prie jų prisijungė ir dalis miestiečių bei valstiečių.

Lietuvoje, taip pat ir Ukmergės apskrityje, vienas aktyviausių konfederatų buvo Simonas Kosakovskis (1741–1794 m., paskutinysis LDK Didysis etmonas, Lietuvos ir Rusijos kariuomenių generolas). 1768 m. liepos mėnesį apie S. Kosakovskį susibūrė apie 30 raitelių būrys. Tai buvo pirmasis ginkluotas konfederacijos būrys Lietuvoje.

Sąjūdžio šalininkų ir rusų bei karaliaus kariuomenių mūšiai, susirėmimai bei įvairios politinės konfederacijos sąjungininkų paieškos visoje Respublikos teritorijoje tęsėsi iki pat I–ojo Respublikos padalijimo 1772 m.

Ukmergės kraštotyros muziejaus internetiniame portale rašoma, kad „koplytstulpio Baro konfederacijos įvykiams atminti pastatymo data ir iniciatorius nėra žinomi. Egzistuoja pusiau legenda, kad apie 1772 m., išsiskirstydami, Lietuvos konfederatai nutarė Baro konfederacijos atminimui pastatyti 3 paminklus: Vep-riuose, Šėtoje (Kėdainių raj.) ir Žeimiuose (Jonavos raj.). Galima tik spėti Vepriuose tai padarius Mykolą Kosakovskį (1733–1798), kadangi 1768 m. jis vedė Barborą Zyberkaitę–Tyzenhauzienę, našlę, kuriai ir priklausė Veprių dvaras. Tikriausiai koplytstulpis pastatytas kokio nors lokalinio konfederatų ir rusų kariuomenių susidūrimo vietoje, nes S. Kosakovskis, būdamas aktyvus Baro konfederacijos šalininkas ir rėmėjas, 1768 m. Jonavoje ir Ukmergės apskrityje organizavo konfederatų būrius ir Ukmergės apylinkėse laimėjo kelis mūšius prieš rusų karius. Kadangi tuo metu rusų įgulos buvo Vilniuje ir Kaune, susidūrimas ties Vepriais visiškai įmanomas. To paties S. Kosakovskio vadovaujami nauji konfederatų būriai 1771 m. liepos 6 d. susikovė su caro kariuomene ties Ukmerge (gal Vepriuose?). Gali būti, kad koplytstulpis ir pastatytas S. Kosakovskio iniciatyva. Barokinė koplytstulpio išvaizda leidžia teigti, kad jis atsirado apie XVIII a. vidurį.

Koplytstulpis vietinių žmonių vadinamas „Baltuoju kryžiumi“. Paskutinieji jo einamieji remontai atlikti 1956, 1972, 1996 metais. Koplyčia kapitaliai suremontuota 2000 m. Iki 1925 m. ant kryžiaus buvo žmogaus dydžio Nukryžiuotasis. Jį suskaldžius žaibui, 1926 m. dievdirbys iš Pagirių išdrožė gerokai mažesnį Nukryžiuotąjį, kuris 1984 m. paimtas į Kraštotyros muziejų.

2001 m. išdrožtas naujas Nukryžiuotasis (skulptorius Viktoras Žentelis).“

Paruošė Genovaitė KAZIELIENĖ

AUTORĖS nuotr.