Atgimęs Rasališkių kaimo koplytstulpis.

Zita KRIAUČIŪNIENĖ, Rasa POVYLIENĖ

Činelių globėjas
Šiaurrytiniame seniūnijos pakrašty, už 5 kilometrų nuo Želvos, ant išvaizdaus kalnelio, nusileidžiančio į nepakartojamo grožio Siesarties slėnį, yra senasis Činelių kaimas.
Kairėje vieškelio pusėje, priešais senąjį kaimą, prie pat kelio, stovi kaimo Atminimo kryžius.
Statė šį paminklą jau Atgimimo metais tremtinio Jurgio Sakalio (g. 1905 m.) vaikai kaimui ir juodų negandų metams atminti. Kaip Kančios, Ramybės ir Vilties ženklą.
Kryžiaus stiebas lygus, galai užsibaigia stilizuoto trilapio dobilo forma, o kryžmos puošyba primena monstrancijų ornamentiką, kurioje irgi panaudotas augalėlių motyvas. Kristaus Kančia – mažytės koplytėlės nišoje, nedidelė, iš metalo lieta…
Neužmirštas Činelių kaimas. Sugrįžta savo gimtųjų namelių lankyti čia gyvenusiųjų vaikai ir anūkai, pasigėrėti Siesarties slėniu stabteli pravažiuojantys, radę nuostabų reginį. Juos visada pasitinka ir Činelių globėjas – pakelės Kryžius.

Senasis Kazliškių kryžius
Važiuojant nuo Želvos į šiaurę Balninkų link, už 4 kilometrų, ant kalnelių yra Kazliškių kaimas, išsidėstęs abipus kelio. Kadaise, dar tarpukariu, čia buvo apie 40 sodybų.
Turi Kazliškiai ir savo archajinius paminklus – vandens malūną ant Siesarties upės ir senąjį Kryžių. Tiesa, nuo kelio jo nematyti – šventasis kaimo paminklas yra tolėliau, prie keliuko Makio ežero link, už buvusių kolūkio fermų.
Statė kryžių dar senajame kaime Vladas Karalius 1905 m., gimus sūnui Krizostemui (užaugusį kaimiečiai Krisioku vadino). Apie 1934 m. kazliškiečiams skirstantis į vienkiemius, kryžių pats Krizostemas perkėlė prie savo naujos sodybos. Jau kolūkio laikais po melioracijos ir sodybos nelikę. Bet Šventoji šeimos dvasia liko senajame kryžiuje. Tvirtino geležimi, ,,apkaustė“ jau Krizostemo sūnūs Bronius, Pranas, Stasys. Kasmet tvarkė betoninį pamatą, tvirtino šventąjį paminklą vis naujom geležėlėm, dažė, perdažė… Sesės Karaliūtės papėdėje sodino gėles.
Paprastas, be puošmenų, tik galai užsibaigia augaliniu ornamentu – trilapio dobilo formos. Ant kryžmos prikalta Kristaus Kančios statulėlė. Mėlyni dažai pablukę, slepia kryžiaus pastatymo datą – 1905 m. Senas įrašas dingęs po dažų sluoksniu.

Virbalų kaimo sergėtojas
Želvos šiaurinėje dalyje, už 3,5 kilometrų nuo miestelio, kelio Želva–Balninkai kairėje, yra senasis Virbalų kaimas. Užrašytoje kaimo istorijoje teigiama, kad pirmą kartą šios vietovės vardas paminėtas 1765 m. Po baudžiavos panaikinimo kūrėsi sodžius labai vaizdingoje vietoje – netoli Siesarties upės, prie nedidelio Gaigalu vadinamo ežerėlio, Vederų šilo pašonėje. Kadaise čia buvo įsikūrusios 23 sodybos.
Tai vienintelis Želvos krašto kaimas, turintis tritomę savo istorijos rankraštinę knygą, surengęs keletą Sugrįžimų švenčių. Turintis du kaimo Atmintį saugančius kryžius – senąjį, medinį, ir naująjį – iš metalo.
Senasis, statytas 1937 metais, vadintas Kadelskų kryžiumi.
Statytas prie pat trobos, dešinėje pusėje, gėlių darželio aplinkoje. Sodybos sergėtojas išlaikęs savo senovinį vaizdą, nors matyti ir dažymo, ir pakalinėjimo žymių. Kryžiaus galai užsibaigia trilapio dobilo ornamentu. Kryžmos viršuje – lentelė dantytais kraštais užrašui, kurio jau nebėra. Nukryžiuotojo statulėlė – po dvišlaičiu stogeliu, prilaikomu ornamentu puoštų sienelių. Atrodo lyg būtų mažytėje koplytėlėje.
Mažosios architektūros paminklas susenęs, pavargęs, bet gyvas ir tebesaugo šį kaimą.
,,…Kaimas laukia Šeštinių šventės. Pirmasis šios šventės prisiminimas – tai viso kaimo susirinkimas. Tai stipri ir gyvybinga kaimo žmonių tradicija: duodamas signalas smūgiais geležis į geležį, kad šis garsas pasiektų visus kaimo kampelius, visų gyventojų ausis ir jausmus. Vyrai, tuo momentu nebaigę darbų, paleisdavo arklius, moterys lipdavo iš audimo staklių, palikdavo kitus darbus, skubėdavo į vieną pulką prie Virbalo Augusto sodybos aukštos pušies, prie kurios buvo pakabinta maža koplytėlė. Balsingi vyrai, dažniausiai Petroniai Povilas arba Serapinas, pradėdavo: ,,…garbiname ir šloviname tave, Jėzau Kristau, kad per savo kančią atpirkai šį pasaulį…“ Tenoru arba bosu aidas nuskambėdavo pušų viršūnėmis. Prasidėdavo visų Šventųjų litanijos punktai.
Antras sustojimas – prie Broniaus Kadelsko kieme stovinčio kryžiaus, kuriam 1998 m. suėjo 61 metai, kai jis rymo ir saugo sodybos ramybę ir šventumą… Kitas sustojimas – maumedžių giraitėje, prie kelio, kur buvo antroji koplytėlė. Nuskambėjus litanijos garsams kelionė tęsiama iki Vederų kapinaičių. Čia baigdavosi šventoji viso kaimo galinčių vaikščioti žmonių kelionė…
…Ši graži kaimo tradicija baigėsi, kai Lietuva buvo okupuota rusų kareivių. Ji liko tik žmonių sielose iki jų paskutinio atodūsio žemės kelionėje…“

,,Jie žiūrės į tą, kurį peršovė“
Paželvių kaimas – vienas seniausių šiame krašte. Čia, piliakalnio teritorijoje, žmonių gyventa I–III tūkstantmetyje prieš Kristų. Kaimo pavadinimas kilęs nuo Želvos upelio. Nors seniau vadintas Pozelvy, sodžius buvo vienas lietuviškiausių. Tarpukariu čia buvo apie 40 sodybų.
1914 m. dešinėje kelio į Balninkus pusėje Paželvių žmonės pastatė kaimo kryžių – sergėtoją nuo karo ir kitokių negandų. Šventino Želvos bažnyčios klebonas kun. Kazimieras Žebris.
Daug metų stovėjo kryžius paželviečių paguodai, rimčiai ir Maldai.
,,…Puošdavo kryžius gėlėmis, tvorelę užtverdavo, per ,,kryžaunas dienas“ visas kaimas rinkdavosi, kiekvieną lankydavo, melsdavosi…“ (Želvelė, 1992, 7).
Remontavo senąjį kryžių dar prieš karą Juozas Papas, į talką kvietė Danilevičių iš Daubariškių, kuris kuolelius tvorelei darė. Kaimo vyrai liejo pamatą, keitė skardas. Buvo įkelta ir balta Mergelės Marijos statulėlė.
Išstovėjo kryžius ir per karą, saugojo kaimą. Vos jam pasibaigus atsirado rusų kareiviai ir jų valdžios pakalikai ,,skrebai“, vietiniai lietuviai. Vieną dieną eidami „medžioti“ partizanų du ,,drąsuoliai“ nusitaikė į Nukryžiuotąjį ant Kryžiaus. ,,Sušaudė ir nuėjo“, – kunigui Petrui Avižieniui pasakojo paželvietis Mykolas Druskis 1992 m.
1991 m. senąjį kryžių, pakrypusį, sulinkusį, geležimis sukaustytą, pakeitė naujas, padarytas meistro iš Šešuolių Juozo Gatavecko. Lėšas kryžiui aukojo šio kaimo išeiviai ir visas kaimas. Pašventino kunigas P. Avižienis 1991 m. rugpjūčio 9 dieną. Didingas ir puošnus kryžius toje pačioje vietoje, kur stovėjo senasis, rymo beveik 30 metų. Kryžmos centre Nukryžiuotojo statulėlė, apačioje, metalo plokštėje, žodžiai ,,Jie žiūrės į tą, kurį peršovė“ ir dvi kryžiaus istorijos datos – 1914–1991 m.
,,Man kryžiaus kančia sako: ,,Žmonės, būtų prapuolusi Jūsų kaimo kančia. Jūsų kaimas iššaudytas, jūsų bernai, su kuriais vakarojot, išžudyti, kaimynai ištremti, jūsų marškiniai kiekvieno peršauti, kiekvieno dūšia peršauta, ir visi tie prisiminimai… Niekas jų neišdildys, neužtaisys…“
(Želvelė, 1992, 7)
Gintauto POVYLIAUS nuotraukos