Želvos partizanai

Šį mėnesį Želvoje vykusiuose renginiuose „Sušildyti atmintimi“ buvo pagerbtos šio krašto rezistencijos aukos. Spausdiname internetiniame portale www.partizanai.org publikuojamos Stanislovo Abromavičiaus, Kęstučio Kasparo, Rūtos Trimonienės knygos „Didžiosios Kovos apygardos partizanai“ ištraukas apie Želvos rezistentus, jų kovą už Tėvynės laisvę ir likimus.

ALFONSAS IR
BRONIUS DARULIAI

Darulių šeima gyveno Želvos valsčiaus Paželvių kaime. Šeimoje augo penki vaikai: Alfonsas (g. 1920 m.), Ignas (g. 1922 m.), Bronius (g. 1924 m.), Monika (g. 1927 m.) ir Vlada (g. 1929 m.). Visi Darulių vaikai mokėsi Želvos mokykloje.

1944 m. sovietams antrą kartą okupavus Želvą ir pradėjus imti vyrus į raudonąją armiją, visi trys šaukiamojo amžiaus broliai Daruliai išsikasė savo sodyboje bunkerį ir jame slapstėsi. Želvos karinės įgulos kareiviai, radę besislapstančius vyrus, pradėjo šaudyti, tuomet broliai išėjo į šaukiamąjį punktą. Bunkeryje buvo drėgna, todėl visi trys buvo išberti. Mažiausiai išbertas buvo Ignas, todėl jį pripažino tinkamu karinei tarnybai, o Alfonsą ir Bronių paleido namo gydytis. Jiems buvo išduotos pažymos, pagal kurias karinė prievolė dėl ligos atidėta iki vasario mėnesio.

Pasibaigus pažymose nurodytam gydymosi laikui, abu broliai vėl nuėjo į komisariatą. Bronių pripažino tinkamu, o Alfonsą dar paliko gydytis. B. Darulis buvo išvežtas į Kauną ir ten kurį laiką laikomas, nes nesurinkta reikiamo skaičiaus šauktinių. Kaune gyveno jo teta Stasė Didžgalvienė. Ji atnešė Broniui kažkokių vaistų, liepė įsipjauti koją ir žaizdą patrinti tuo tepalu, o kojai ištinus, gal jis bus paleistas iš armijos. Koja iš tikrųjų ištino, ir Bronius mėnesiui buvo paleistas namo gydytis.

Po to, kai baigėsi Alfonso atleidimo iš armijos laikas, vasario 5 d. į namus užėję Želvos karinės įgulos kareiviai paėmė iš jo išduotą pažymą, su kuria vaikinas turėjo eiti į komisariatą, ir pasakė: „Ateik be pažymos, mes tave priimsim“. Išėję iš Darulių sodybos kareiviai, toliau vykdydami šauktinių gaudynes, susidūrė su partizanais ir įvyko susišaudymas, kurio metu žuvo leitenantas. Netekęs pažymos, Alfonsas susitiko su savo draugais partizanais ir nusprendė pasitraukti kartu su jais ginti Tėvynės į Balninkiečių laisvės rinktinės Vytauto Roko-Vėtros būrį. Priėmęs partizano priesaiką, A. Darulis pasirinko Leopardo slapyvardį. V. Roko būryje iš Paželvių kaimo buvo net 15 partizanų.

Alfonsas-Leopardas kartu su savo draugais partizanais kartais užsukdavo namo, o ten besigydantis koją Bronius, bendraudamas su jais, susidraugavo ir pasveikęs išėjo kartu į tą patį partizanų būrį, o po priesaikos pasirinko Tigro slapyvardį. Jų sesuo Vlada tapo partizanų ryšininke ir pasirinko Kregždės slapyvardį. Ji gaudavo iš Želvos stribų informacijos apie karinės įgulos manevrus bei maršrutus ir ją perduodavo partizanams. Vėliau Vlada palaikė ryšį tarp atskirų partizanų būrių. 1945 m. birželio mėnesį mergina gavo žinią, kad jos šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašą, todėl visi šeimos nariai pradėjo slapstytis ir tą kartą liko neištremti iki kito trėmimo.

Alfonsas-Leopardas pateko į Didžiosios Kovos apygardos 1-ąjį batalioną, vadovaujamą Juozo Petronio-Audros, kuris veikė Želvos ir Molėtų valsčiuose. B. Darulis-Tigras buvo paskirtas į 3-ojo bataliono Alfonso Vaičiūno-Tigro kuopą. Batalionas, vadovaujamas Lietuvos kariuomenės puskarininkio Kazimiero Puodžiūno-Titnago, daugiausia veikė Balninkų, Kurklių ir Želvos valsčiuose.

1946 m. antroje pusėje A. Vaičiūnas-Tigras Kavarsko valsčiaus Žvirblėnų kaime buvo įsirengęs bunkerį, kuriame buvo ir B. Darulis-Tigras. Gruodžio pabaigoje kuopos vadas išleido savo vyrus švęsti Kūčių su saviškiais, o pats su B. Daruliu ir dar vienu partizanu, kurio pavardė nežinoma, pasiliko Skapiškių kaime pas ūkininką Krogertą. Naktį Kurklių karinės įgulos būriui apsupus Krogerto sodybą, kautynių metu žuvo kuopos vadas A. Vaičiūnas-Tigras, B. Darulis-Tigras, o trečiajam partizanui pavyko pabėgti. Kalėdų ryte abu žuvusieji buvo atvežti į Kurklius ir išniekinti, juos išmetus miestelio aikštėje.

A. Darulis-Leopardas, sužinojęs apie brolio Broniaus žūtį, labai sielojosi ir jautė, kad ir jam priešas lipa ant kulnų. 1947 m. 1 – ojo bataliono vadas Juozas Petronis-Audra Želvos valsčiuje, Šilininkų kaime, Jono Giedraičio sodyboje buvo įsirengęs bunkerį, kuriame kartu su juo slapstėsi dar keli partizanai, tarp kurių buvo ir Alfonsas. Išdavikui pranešus apie bunkerį, 1947 rugsėjo 19 dieną sodyba ir bunkeris buvo apsupti, mūšyje žuvo bataliono vadas J. Petronis-Audra, Bronius Gaidelis-Šiaudas, Juozas Stancelis-Šalna, A. Darulis-Leopardas, Marija Švainickaitė.

EDVARDAS IR
KAZYS VALIŪNAI

Vladas ir Monika Valiūnai iš Molėtų valsčiaus Petrauskų kaimo į Želvos valsčių, Juodakelnių kaimą, atsikėlė gyventi 1927 m., kai nusipirko ten 27 ha ūkį. Šeima augino du sūnus – Edvardą (g. 1910 m.) ir Kazį (g. 1921 m.) bei dukrą Onutę (g. 1915 m.) Baigęs pradžios mokyklą Edvardas padėjo tėveliams dirbti ūkio darbus, 1933-1935 m. tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, gavo puskarininkio laipsnį. Buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, o 1938 metais vedė Joaną Daukšaitę iš Žvinėnų kaimo. Po metų jiems gimė sūnelis Romulis Zigmantas.

Karinė tarnyba Edvardą, matyt, traukė, nes nuo 1939 m. jis pradėjo dirbti pasienio policininku Pabradės ruože. Kazys pasekė brolio pėdomis ir pradėjo mokytis pasienio policijos mokykloje. Lietuvą okupavus kaimynams iš Rytų, brolių pastangų pasienyje nereikėjo, tad Edvardas turėjo ieškoti kito darbo. Jis tapo Giedraičių girininkijos eiguliu.

1944 m. liepos mėn. broliai išėjo į miškus. Edvardas subūrė vyrų būrį ir tapo jo vadu, o sudarius Balninkiečių laisvės rinktinę, tapo kuopos vadu. Galbūt prisiminęs tarnystę eiguliu, jis pasirinko Ąžuolaičio slapyvardį. Rinktinėje buvo 50-70 kovotojų. Jau gruodžio 29 d. kovos krikštą gavo Ažumakio miško kautynėse, dalyvavo Alantos ir kitų miestelių puolime. Kartu su broliu kovojęs Kazys turėjo Duko slapyvardį.

E. Valiūnas žuvo 1945 metų vasario mėnesį nelaimingo atsitikimo metu. Tą dieną kuopos vyrai stovyklavo Gruodžių kaime, Molėtų valsčiuje. Buvo sulaikytas ginkluotas žmogus. Neatsargiai elgdamasis su šautuvu tas netyčia iššovė, o kulka pataikė į miegojusį ant grindų Edvardą, kuris mirė iš karto.

Kazys-Dukas 1945 metų balandžio mėnesį buvo suimtas Molėtų valsčiuje, Sesarkos kaime, kai pateko į kareivių pasalą. Jis buvo nuteistas 15 metų kalėti.

Jau 1948 m. į Igarką buvo ištremta Valiūnų šeima: Edvardo žmona su sūnumi ir tėveliai. V. Valiūnas į Lietuvą negrįžo, nes 1956 m. mirė tremtyje.

2003-iaisiais E. ir K. Valiūnams suteikti kario savanorio statusas.

STASYS
ROKAS-BERŽAS

Jau 1947 m. Šešuolių ir Želvos valsčiuose žinojo apie jaunojo partizano Beržo būrį, kuriame buvo apie 13 kovotojų. Ir saugumiečiai galėjo pasakyti, kad būriui vadovauja S. Rokas (g. 1927 m.) iš Paželvių kaimo, Želvos valsčiaus. Susidūrimų su kareiviais ir stribais jie vengė, su vietos žmonėmis buvo pakantūs, mandagūs. Po kelerių metų pakeitė taktiką, vaikščiodami būreliais po tris. Beržas laiką praleisdavo su Povilu Puodžiūnu-Žeruoliu ir Stasiu Rinkūnu-Jazminu.

1952 metais vyrai buvo išsklaidyti, saugumas verbavo kaimo gyventojus, siuntė smogikus, informatorius, kad sunaikintų S. Roką ir jo draugus.

1952 metų balandžio mėnesį Molėtų apylinkėse, Pumpučių kaime, partizanus užpuolė enkavedistai. Beržas su Jazminu dingo be žinios, reikia manyti, kad slapta buvo nužudyti ar žuvo besipriešinantys.

Paruošė
Nijolė STUNDŽIENĖ