Visi darbai netilptų į storą knygą…

Birželio 2-ąją vyko neeilinis visuotinis ataskaitinis-rinkiminis Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos suvažiavimas. Jame iš pareigų atsistatydino ilgametė organizacijos vadovė Lionė Aleksienė. Nauja sąjungos pirmininke išrinkta Dalia Unikienė.

„Prieš septyniolika metų, kai mane išrinko Lietuvos neįgaliųjų sąjungos Ukmergės skyriaus pirmininke, sakiau, jog atėjau arti dirvonų ir su sąjungos nariais būti drauge. Tam nuteikė tie, kurie pasitikėjo manimi ir tuo pačiu matė šviesesnę organizacijos ateitį. Greitai susigyvenau su žmonėmis, turėjau pagalbininkų komandą, ir visi sutartinai dirbome. Dabar jau galiu pasakyti, jog mums sekėsi. Jei reikėtų surašyti visus atliktus darbus, storos knygos neužtektų…“ – prisipažįsta L. Aleksienė.

Šį laikotarpį žymi ne tik atlikti visų matomi ir dalies ukmergiškių dienas lengvinantys darbai. Šiuo metu Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungoje yra 715 narių. Tai viena didžiausių ir stipriausių rajono nevyriausybinių organizacijų.

Pirmininkas – ne sėdėti ir vadovauti

1996-iais įkurtos Lietuvos neįgaliųjų sąjungos Ukmergės skyriaus, kuri vėliau tapo Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjunga, pirmieji žingsniai nebuvo nei lengvi, nei sklandūs.

Organizacijos senbuviai iki šiol nepamiršo, kad veiklos pradžią lydėjo dideli nesutarimai. Kai jėgos ir energija buvo eikvojami negatyviems dalykams, suprantama, jog visuomeninė organizacija atliktais darbais pasigirti negalėjo.

Kai 1998 metų balandį pirmininke buvo išrinkta L. Aleksienė, sąjunga vienijo apie šimtą narių. Jai buvusio kino teatro „Tėvynė“ pastate Vasario 16-osios gatvėje priklausė vienas nedidukas kambarėlis.

„Sutikdama vadovauti sąjungai buvau įsitikinusi, jog pirmininką išrenka ne tam, kad šis tik sėdėtų ir vadovautų. Jis turi sutelkti kolektyvą, jį suvienyti, rodyti pavyzdį. Visada mylėjau žmones, rasdavau su jais bendrą kalbą, tad nuo pirmų dienų ėmėmės veiklos…“ – mintimis į pradžią nuklysta Lionė.

Pirmininkė suprato, kad aktyviai dirbti nusiteikusiai visuomeninei organizacijai ne mažiau nei aktyvūs nariai reikalingos tinkamos patalpos. Todėl pirmieji jos žygiai buvo skirti įteisinti būstinę. L. Aleksienė kreipėsi į tuomet mero pareigas ėjusį Antaną Dambrauską. Rajono vadovas buvo supratingas, ir reikalai pajudėjo. Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungai pagal panaudos sutartį atiteko dalis buvusio kino teatro pastato.

Prisiminusi tai L. Aleksienė skuba pasidžiaugti, kad visi rajono merai, pradedant A. Dambrausku ir baigiant dabartiniu – Rolandu Janicku, mero pavaduotoja Klavdija Stepanova, buvo geranoriški, palaikė ir visokeriopai rėmė neįgaliuosius.

„Visus septyniolika metų rajono savivaldybės duris teko varstyti nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Taką buvau pramynusi į buvusį Socialinės paramos skyrių. Tik geru žodžiu galiu minėti visus darbuotojus – Valdonę Ginaitienę, Eglę Bernadetą Štarienę, Liną Sabaliauskienę, kitus, su kuriais teko spręsti problemas, kilus neaiškumams ieškoti tinkamiausio sprendimo. Galiu tik pasidžiaugti, kad visada buvau išklausyta, nuraminta, neteko duris uždaryti nusivylus“, – su dėkingumu kalba ilgametė pirmininkė.

Ranką ištiesė norvegai

L. Aleksienė mena, jog savivaldybės skirtos patalpos buvo visiškai sugriuvusios ir reikalavo rimto remonto: „Apsidžiaugėme, kad galėsime pradėti veiklą, tačiau kartu ir didžiulis nerimas užplūdo – ar įstengsime jas suremontuoti…“

Kadangi sąjungos kasoje švilpė vėjai, pirmininkė nusprendė ieškoti rėmėjų – rašė prašymus rajono įmonėms, organizacijoms. Negalios žmonių pagalbos šauksmas buvo išgirstas. Pasak Lionės, padėjo visi, į ką kreipėsi – vieni medžiagomis, kiti – technika, treti skyrė lėšų. Nuošalyje neliko ir sąjungos nariai. Kiek leido jų jėgos ir galimybės, prisidėjo prie remonto darbų.

Ieškant rėmėjų pats likimas suvedė su Ukmergėje viešėjusiu Norvegijos Oslo miesto pagyvenusių žmonių asociacijos vadovu Hansu Fallet. Jis ne tik organizavo akciją paremti besikuriančius Ukmergės neįgaliuosius, bet ir pakvietė L. Aleksienę apsilankyti Norvegijoje. Nors viešnagė truko tik kelias dienas, pirmininkė savo akimis išvydo, kaip dirba šios šalies neįgaliųjų organizacijos, užmezgė ryšius su Roa pagyvenusių žmonių centru. Iki šiol ukmergiškė nepamiršo svečiuojantis Osle patirto norvegų nuoširdumo, geranoriškumo, noro padėti. O labiausiai jai įstrigo, kaip čia buvo renkama labdara ukmergiškiams.

„Jų būstinėje buvo pakabinta sukiužusių mūsų patalpų nuotrauka, o prie jos užrašas: „Padėkite Ukmergės žmonėms, kurie nori padėti kitiems“. Prisipažinsiu, tai tikrai sujaudino…“ – pasakojant virpteli L. Aleksienės balsas.

Netrukus Ukmergę pasiekė parama iš Norvegijos. Jos pakako sutvarkyti patalpas ir 1999 metų pavasarį atidaryti paslaugų centrą.

„Buvome pirmoji rajone nevyriausybinė organizacija, pradėjusi gyventojams teikti socialines paslaugas“, – teigia L. Aleksienė ir pabrėžia, jog centro lankytojais galėjo tapti ne tik sąjungos nariai. Nuo įsikūrimo paslaugos teikiamos visiems rajono gyventojams.

Įkūrė labdaros valgyklą

L. Aleksienės iniciatyva Uk-mergėje buvo įkurta labdaros valgykla. Ji patalpose, esančiose Utenos gatvėje, veikė aštuonerius metus. Čia kasdien buvo maitinama apie 30 sunkiai materialiai gyvenančių ukmergiškių. Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė sako, jog tai buvo bendras jų su rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriumi projektas. Sąjunga rūpinosi maitinimo organizavimu, ieškojo fondų ir rėmėjų, galinčių padengti komunalines išlaidas. Tuo tarpu rajono savivaldybė skirdavo lėšų maistui, kurį gamino pagal viešųjų darbų programą atsiųstos virėjos. Besimaitinančiųjų nemokamai sąrašus ir tvarką taip pat parengdavo Socialinės paramos skyrius.

Labdaros valgykloje buvo verdama tiršta gera sriuba, prie jos valgytojai gaudavo duonos. Pirmenybė čia maitintis buvo teikiama sąjungos nariams, grįžusiems iš įkalinimo vietų asmenims. Tačiau nebuvo išvaryti ir kiti neįgalieji, nepasiturintys rajono gyventojai.

„Jei žmogus sunkiai gyvena, argi svarbu, kokiai visuomeninei organizacijai jis priklauso? – įsitikinusi L. Aleksienė. – Užėjusiam ir pasakiusiam, kad jis alkanas, visada atsirasdavo lėkštė karštos sriubos…“

Pasakodama apie labdaros valgyklą pirmininkė negali nepaminėti buvusios ilgametės Savivaldybės tarybos narės, UAB „Geras skonis“ savininkės ir vadovės Zofijos Belickienės. Pasak L. Aleksienės, verslininkė neįgaliesiems paramą teikė „nuo įkurtuvių dienos iki šiol“.

Parašė pusantro šimto projektų

Nevyriausybinės organizacijos darbo sėkmę nemažai lemia dalyvavimas projektinėje veikloje.

„1998-iais, tik įteisinę mums skirtas patalpas, teikėme paraišką Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Pretendavome į lėšas būstinės remontui. Deja, tąkart mūsų projektui finansavimas nebuvo skirtas. Sulaukėme tik ministrės pažado, jog nebūsime pamiršti. Ji tai išpildė po kelerių metų…“ – prisiminė Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė.

Nors pradžia nebuvo paženklinta sėkme, tai L. Aleksienės neatbaidė nuo projektų. Ukmergiškė mano, jog per septyniolika metų jos vadovaujama organizacija parašė ir įvairiems fondams, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, rajono savivaldybei, kitiems paramos teikėjams pristatė apie 150 projektų. Be abejo, kai kurios paraiškos nesulaukė finansavimo, tačiau jų buvo mažai ir didesnės įtakos sąjungos veiklai nepadarė.

„Jei vienos durys buvo uždarytos, ieškojome kitų ir jas radome…“ – juokiasi ilgametė pirmininkė.

„Rudens saulutė“ švietė 17 kartų

Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjunga šalia pagrindinių savo veiklų – socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo, pagalbos paslaugų namuose teikimo – didelį dėmesį skyrė renginių, švenčių, išvykų organizavimui, kultūrinei ir meninei veiklai.

L. Aleksienė laikosi nuostatos, kad negalios žmonės negali būti užsidarę namuose tarp keturių sienų. Jiems būtina „išeiti į žmones“ – kartu minėti šventes, paklausyti koncerto, pailsėti ir sveikatos pasisemti pajūryje, dalyvauti sportinėse varžybose, išvykti į renginius sostinėje, kituose miestuose, aplankyti gražiausius Lietuvos kampelius… Neatsitiktinai Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungoje nuolat gyvuoja įvairūs meno saviveiklos kolektyvai, yra susibūrę dailiųjų amatų, poezijos mėgėjai.

 

Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos rengiama „Rudens saulutė“ jau tapo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalimi. Paroda sutraukia dešimtis kūrybingiausių žmonių, ją aplanko ne vienas šimtas ukmergiškių ir miesto svečių. Renginyje skamba muzika, liejasi neįgaliųjų atliekamos dainos, grožimasi originaliais parodos dalyvių kūriniais…

Prieš aštuoniolika metų sumaniusi rengti neįgaliųjų rankomis sukurtų dirbinių parodas L. Aleksienė norėjo visiems parodyti, kokie darbštūs, sumanūs, kūrybingi neįgalūs žmonės, kiek daug iš jų galima pasimokyti: „Norėjosi ir jiems patiems padėti ištrūkti iš kasdienio gyvenimo rutinos, pajusti kitų žmonių dėmesį, sulaukti įvertinimo. O kad netektų „virti vien savo sultyse“, nutariau į šią parodą pakviesti neįgalius auksarankius ir iš kitų miestų bei rajonų.“

Pirmasis neįgaliųjų darbų pristatymas truko tris dienas, eksponatai nesunkiai sutilpo vienoje Kultūros centro salėje. Tačiau žinia apie gražią neįgaliųjų dirbinių parodą netruko pasklisti – į daugiausia balsų.

Ilgametė sąjungos vadovė buvo išrinkta garbės pirmininke, ji pažadėjo pagal galimybes talkinti sąjungos veikloje.

Ataskaitiniame suvažiavime dalyvavusios rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Agnė Balčiūnienė, Vaiko teisių apsaugos ir socialinės paramos skyriaus vedėja Asta Leonavičienė bei šio skyriaus Socialinės paramos administravimo poskyrio vyriausioji specialistė Eglė Bernadeta Štarienė padėkojo L. Aleksienei už sąjungos veiklai skirtus beveik du dešimtmečius, už entuziazmą, sumanumą ir nuoširdų rūpestį neįgaliaisiais. Ilgametei vadovei buvo įteiktas rajono savivaldybės mero pavaduotojos Klavdijos Stepanovos pasirašytas padėkos raštas, atminimo dovana.

Dainiaus VYTO nuotr.