Netektis ir vargą išgyvenusi šimtametė dabar džiaugiasi artimųjų meile

Loreta EŽERSKYTĖ

Rugpjūčio 8-ąją ukmergiškei Adėlei Šlaitienei sukanka 100 metų. Kai trečiadienį aplankėme jubiliatę, namuose jau buvo jaučiama ypatingos šventės laukimo nuotaika. Paštu iš Vilniaus ką tik buvo atkeliavęs giminaičių Morkūnų sveikinimas. Nors vis dar neatslūgus koronaviruso pandemijai gausaus svečių būrio ir plataus vaišių stalo šeima neplanuoja, mylimą mamą, močiutę ir babytę neeilinio gimtadienio proga sveikins, geros sveikatos ir kuo ilgiau būti su jais linkės visi jos artimieji. O kaip gi kitaip? Kaip sakė garbaus amžiaus sulaukusią senolėlę savo namuose globojanti jos dukra Vanda Spesivceva, ar gali būti kas nors šiame pasaulyje brangesnio už Mamą?!

Savo mamos neprisimena
A. Šlaitienė gimė Žemaitkiemio seniūnijos Antatilčių kaime. Morkūnų šeimoje augo trys vaikai: dvi dukterys ir sūnus, Adėlė tarp jų buvo jauniausia. Kai pagrandukė sulaukė vos vienerių, šeimą ištiko pirmoji didelė netektis – mirė mama. Mažoji Adėlytė nei jos veido, nei balso neprisimena. Jos atmintyje tik įsirėžęs vaizdas, kai namuose stovi karstas, ir namiškių jai pasakyti žodžiai, jog jame gulinti mamytė miega…
Našlys naujos šeimos nesukūrė, vienas augino vaikus, dirbo savo žemę ir triūsė ūkelyje. Nuo mažumės prie visų darbų tėčiui talkino ir trys atžalos. Niekas darbų neskirstė į vyriškus ar moteriškus, sunkius ar lengvus – visa šeima darė tai, ką reikėjo. Nors mamos nebuvo, abi Morkūnaitės išmoko ir austi, ir siūti, ir megzti, ir valgį gaminti… Vaikai neliko ir beraščiai – pagal išgales tėvelis visus leido į pradžios mokyklą. Didesnių mokslų ragauti jiems neteko, nes reikėjo pelnytis duoną, kabintis į gyvenimą. Tėvelis greitai mirė, likę vieni dvi sesės ir brolis patys turėjo atstatyti net dukart degusius namus. Tuo metu šeimą ištiko dar viena skaudi netektis – po karo likusi atsitiktinė mina pražudė Adėlės brolį.

Vaikus ant kojų statė viena
1947-iais A. Morkūnaitė ištekėjo už žemaitkiemiečio Petro Šlaito. Jis buvo keleriais metais vyresnis, jaunuoliai vienas kitą pažinojo, retkarčiais susitikdavo vakaruškose. Bendro gyvenimo pradžia jaunajai šeimai pokario metais, kaip ir kitiems gyvenusiems tuo sudėtingu laikmečiu, nebuvo lengva, retai pasitaikė džiugių akimirkų. Kolūkyje visiems reikėjo daug dirbti, o atlygio gaudavo ašaras.
Kai gyvenimas šiek tiek pagerėjo, pasistatė savo namus, šeima liko be pagrindinio maitintojo. P. Šlaitas Amžinybėn iškeliavo palikęs ne pasiligojusią žmoną, bet ir dar nespėtus ant kojų pastatyti vaikus – Stasį, Vandą, Vytautą ir Albiną.
„Kuomet tėvelis mirė, mamai buvo penkiasdešimt. Jos pečius užgulė visi namų ūkio rūpesčiai, dar ir mumis reikėjo pasirūpinti. Nors neturėjo daug jėgų, dirbo kiek galėdama, padėti jai stengėmės ir mes. Lengva tikrai nebuvo…“ – sakė šimtametės dukra.
Tai pasakodama moteris prisiminė iš mamos išmoktas ir iki šiol nepamirštas pamokas – niekada nepaimti nieko svetimo: „Būdami vaikai, eidami pro kaimynų sodą, baiminomės pakelti net ant žemės nukritusį obuolį…“
Pasak Vandos, mama vaikams niekada nebuvo griežta, greičiau juos auklėjo savo pavyzdžiu.
„Gal būsiu nekukli, bet mūsų mama buvo kitokia, į viską žiūrėjo plačiau, ji ir senatvėje išliko šiuolaikiška. Jai ne tas pats, kaip apsivilkti, kuo pasipuošti. Net iš parduotuvės pirktus rūbus ji pataisydavo pagal savo skonį“, – juokėsi pašnekovė.

Lydėjo vargai ir netektys
„Mamos gyvenimas nelepino. Dabar atrodo, kad ją nuo mažumės lydėjo vien tik netektys ir nesibaigiantys vargai: nepatyrusi mamos meilės, anksti likusi našlė, palaidojusi visus tris savo sūnus…“ – kalbėjo V. Spesivceva.
Skaudūs likimo kirčiai paliko randus motinos širdyje, pakirto sveikatą, bet jos nesugniuždė. Iki 92-ejų A. Šlaitienė viena gyveno savo nameliuose gimtajame Antatilčių kaime. Nepaisydama ją varginusių sąnarių, stuburo skausmų, nesėdėjo sudėjusi rankų, daug dirbo. Laikė karvutę, turėjo ūkelį, daržą, sodą.
„Savaitgaliais, per atostogas važiuodavome mamai padėti. Nors tvarkytis vienai darėsi vis sunkiau, ilgai nesileido įkalbama parduoti karvę. Neįsivaizdavo savo gyvenimo be jos…“ – su šypsena prisiminė dukra Vanda.
Prieš aštuonerius metus A. Šlaitienė vis tik apsisprendė palikti savo namus ir kraustytis į Ukmergę pas dukrą. Ši su vyru Valerijumi mamai užleido erdvų, šviesų miegamąjį ir apgaubė ją nuolatiniu rūpesčiu.
Vanda neslepia, jog mamai skirti pakankamai dėmesio gali dar ir todėl, kad visada sulaukia vyro palaikymo. Be to, uošvė ir žentas vienas kitam jaučia abipusę pagarbą.
„Ji manęs neišvarė, savo duk-rą atidavė, kaip aš ją dabar senatvėje apleisiu?..“ – geraširdiškai šypsojosi Valerijus.

Sulaukus gilios senatvės, dingo ligos
Pasak dukros ir žento, net įpusėjusi dešimtą dešimtį A. Šlaitienė noriai klausydavo žinių, nemažai laiko praleisdavo prie televizoriaus. Ji puikiai orientavosi, kas vyksta Lietuvoje, žinojo daugumą politikų, valdžios žmonių, populiariausius aktorius, dainininkus. Be to, ji kasdien daug laiko skirdavo maldai, retai išleisdavo iš rankų rožančių. Tik pastaraisiais metais ilgaamžė vis dažniau panyra į tylą – laiką mėgsta leisti vienumoje, sėdėdama savo krėsle. Tačiau iki šiol ji skaito be akinių, puikiai girdi.
„Mama neturi įpročio dieną vartytis lovoje. Pavalgius pietus ją vis tenka įkalbinėti, kad prigultų pailsėti“, – sakė Vanda.
Dukra stebisi, kad sulaukus tokio garbaus amžiaus mamą tarsi apleido anksčiau kamavusios ligos. Senolė nė girdėti nenori apie gydytojus, o ką jau kalbėti apie ligoninę.
„Kiek pamenu, uošvė visada namuose turėjo įvairių žolių antpilų, jais nuolat trynė skaudančius sąnarius. Dabar jokių vaistų jai nebereikia…“ – nuostabos neslėpė ir Valerijus.

Ilgaamžiškumo paslaptį įminti sunku
Kokia galėtų būti A. Šlaitienės ilgaamžiškumo paslaptis? Kai viso mūsų pokalbio metu kartu sėdėjusios ir klausiusios šimtametės paklausiau, ką reikėtų valgyti, kad ilgai gyventum, ji tik nusišypsojo: „Valgau tai, ką noriu…“
Vanda prisipažįsta, jog įminti skaudžių išgyvenimų patyrusios jos mamos ilgaamžiškumo paslaptį nebūtų paprasta: „Ji maistui neišranki, tačiau atsisėdusi prie stalo niekada neskuba, kiekvieną kąsnį labai gerai sukramto. Mes su vyru pusryčiams renkamės košę, o ji mieliau valgo sumuštinį su dešra. Mėsos jai reikia turbūt daugiau nei mums. Mama niekada neturėjo jokių žalingų įpročių. Alkoholio tikriausiai nė skonio nežino, o apie rūkymą iš viso nėra ką ir kalbėti…“
Nors dukra ir žentas to ir nepaminėjo, tačiau akivaizdu, jog ne paskutinį vaidmenį saugodami ilgaamžę nuo negalių ir visokių gyvenimo skersvėjų vaidina jie. Vanda ir Valerijus senolę saugo kaip savo akį. Sutuoktinių pastangos duoda vaisių – močiute ir babyte jie džiaugiasi kartu su visais penkiais jos anūkais ir proanūkiais.

A. ir P. Šlaitai su trimis vyriausiais savo vaikais – Stasiu, Vanda ir Vytautu.

A. Šlaitienė su ją Antatilčių kaime buvusiuose namuose aplankiusiais artimaisiais.

AUTORĖS ir V. Spesivcevos šeimos albumo nuotraukos