Justina Vasiljevaitė: ,,Mažo miesto ramybę padėjau vertinti labiau nei didelio miesto triukšmą“

Vestuvių planuotoja, koordinatorė, dekoruotoja, ,,Piktas keksas“ įkūrėja Justina VASILJEVAITĖ, prieš šešerius metus nusprendusi iškeisti miestietišką gyvenimo būdą ir sostinę Vilnių į gyvenimą Ukmergėje, džiaugiasi iš ten ištrūkusi ir dalinasi savo patirtimi.

 

– Kokie motyvai lėmė Jūsų apsisprendimą palikti sostinę?

– Aš esu visiška miestietė. Augau ir gyvenau Vilniuje. Kaip save vadinu – esu betono vaikis, kuris visus kritimus riedučiais patyrė ant betono, o mano išvykas prie ežerų ar į gamtą su draugais pakeisdavo įvairios automobilių stovėjimo aikštelės ar Vingio parko estrada.

Nors mano senelis buvo ukmergiškis ir šiame mieste užaugo, niekada čia neapsistodavome ir jis labai daug nepasakodavo apie gimtinę, nes visa šeima jau buvo persikrausčiusi į Vilnių. Ukmergė mano asmeniniame gyvenime atsirado kartu su mano gyvenimo žmogumi, prieš 11 metų. Gaila, tačiau senelis išėjo taip ir nesužinojęs, kad anūkė vieną dieną gyvens jo gimtajame mieste. Močiutė mums ilgai su ašaromis akyse pasakojo apie senelio vaikystę, namus, mokyklą. Na, o pirmieji pažinties mėnesiai buvo su gyvenimo žmogumi – jis mane supažindino su miestu, aprodė visas vietas, kur kadaise vaikštinėjo senelis.

– Kodėl pasirinkote būtent Ukmergę?

– Čia kurti namus galėjome be paskolų, taip pat mano vestuvių verslo pobūdis nepririša prie jokios vietovės Lietuvoje ar užsienyje. Vestuves planuoti galiu bet kur, o keliauti į skirtingus miestus iš Ukmergės yra net žymiai patogiau nei iš Vilniaus. Taip pat vis labiau plečiantis verslui, po trankių švenčių, patiriamo streso ramybę rasdavau tik Ukmergėje.

– Ar šis miestas greitai tapo Jūsų namais?

– Ukmergę prisijaukinau pakankamai greitai, nors ir kurorto jausmas viduje, čia atvykus, neapleido kurį laiką. Tikriausiai visi tai jaučiame, kai keliaujame atostogų. Buvau pripratusi prie miesto šurmulio, prie visą parą veikiančių prekybos centrų, sausakimšo miesto centro naktimis. Ir dabar, jeigu galėčiau, nusiųsčiau sau į praeitį žodžius, kad čia aš būsiu labai laiminga, kad nebijočiau, ir mažo miesto ramybę pradėsiu vertinti labiau, nei didelio miesto triukšmą.

– Kada įvyko ,,virsmas“ ir nusprendėte, kad didmiestis – ne Jums?

– Neįvyko. Ukmergę vadinti namais pradėjau vos prieš metus, kuomet pravažiavusi miesto riboženklį garsiai pasakiau: „Pagaliau namai.“ Tuo metu pagalvojau, kad kurorto jausmas dingo. Iki to laiko čia gyvendama išgirdusi klausimą, iš kur esu, sustodavau ir bandydavau žmonėms aiškintis, kad šiaip iš Vilniaus, bet gyvenu Ukmergėje. Dabar sakau, kad esu iš Ukmergės.

– Su kokiais didžiausias sunkumais teko susidurti?

– Jaučiu didelį gyvenimo tempo skirtumą tarp šių miestų. Juokiuosi, kad atvažiavus į sostinę, ji manęs nepaleidžia ir namo visada grįžtu jau vėlai naktį. Norisi pasidaryti kuo daugiau darbų, atsiranda daug įvairių netikėtų užduočių, o laikas mieste, atrodo, sprogsta. Vilnių myliu, pastebiu labai staigų jo augimą, galbūt ateityje į ten grįšiu, tačiau dabar nė už ką neiškeisčiau gyvenimo Ukmergėje. Taip pat aš – ,,žmonių žmogus”, esu labai komunikabili ir labai mėgstu būti tarp žmonių, tad trūko pažinčių, vietų su jais susipažinti ir būti bendruomenės dalimi.

– Kokie yra didžiausi gyvenimo mažame mieste pliusai?

– Mažame mieste su geru produktu ar labai gera paslauga greitai būsi pastebėtas ir įvertintas. Šalia nėra didelės konkurencijos, tačiau reikia dėti pastangas išlaikyti aukštą kokybę, nes klientai visada vertins ir lygins Ukmergės ir kito didesnio miesto pramogas ar paslaugas.

Dar – ramybė, kuri tikrai leidžia gyventi kokybiškai.

– Ar naujoje vietoje Jums geriau sekasi nei sostinėje?

– Sėkmė, mano nuomone, yra sunkaus darbo rezultatas. Jį pasiekęs arba tu esi savo laimės taške, arba ne. Neįdėjęs darbo į svajones ir savo norus, asmeninį tobulėjimą, negali tikėtis, kad atsikėlęs vieną rytą mokėsi kepti, pjauti, kurti. To turi mokytis, siekti, tobulėti, įgyti patirties ir dėti visas pastangas kad turėtum tai, ko nori. Gyvenant tiek Vilniuje, tiek Ukmergėje, buvo įvairių etapų.

Džiaugiuosi, kad priėmiau visus man mestus iššūkius ir juos įgyvendinau. Džiaugiuosi, kad į savo veiklą niekada nežiūrėjau per pirštus, jog visuomet rūpindavausi savo produkcija, nuoširdžiai bendrauju su klientais ir kad mane supa tikrai patys geriausi žmonės. Jie visada supranta mano nuovargį, mano asmeninį laiką, supranta kokybišką bendravimą ir besąlygiškai mane palaiko prieš visas vestuves.

Daugelis nuotakų, pamačiusios pasiruošimą vienai ar kitai šventei, išsirenka, kas joms gražu reportažuose, ir išsako, ko panašaus norėtų.

Džiugina ir tai, kad visada buvau laiminga rengdama šventes. Taip, nuovargis, prisitaikymas, planavimas ir ištikusios nelaimės yra dalis to nematomo darbo pilkasis rezultatas, tačiau niekada neabejojau tuo, kad esu savo vietoje.

– Kaip manote, ar žmogaus savirealizacija priklauso nuo jo buvimo vietos?

– Žmogaus savirealizacija nepriklauso nuo jo gyvenamosios vietos, mano nuomone, tai lemia tik paties pastangos ir palaikanti aplinka. Aš turėjau visas galimybes stengtis tiek Vilniuje, tiek Ukmergėje. Galimybė – didelis noras minimaliomis sąlygomis. Kai labai nori – gali viską. Mane mano žmonės palaikė visada, gyvenančią bet kuriame mieste.

– Ar ilgesnėje laiko perspektyvoje matote save Ukmergėje, ar norėtumėte čia pasenti?

– Tai tikrai dar ilgą laiką bus mano miestas, o pasenti norėčiau ten, kur bus mano šeima ir gyvenimo žmogus.

Kalbėjosi Emilija BALCERYTĖ

Asmeninio archyvo nuotr.

Mus remia: