Lengvaatletė Felicija Karaliūnaitė-Karoblienė

Prof. habil. dr.

Algirdas AŽUBALIS

Nors daugelyje šaltinių minima, kad mūsų, 1953–1957 m., Ukmergės pedagoginės mokyklos laida buvo paskutinė, ir tai yra tiesa, tačiau priimti į mokyklą mes nebuvome paskutiniai: po mūsų 1954 m. dar buvo priimtos dvi grupės vidurinių mokyklų abiturientų į dvimetį skyrių. Jos pedagoginę mokyklą baigė 1956 m. Į tokias grupes ir kitose pedagoginėse mokyklose bei technikumuose ilgokai buvo priimami abiturientai, nes vis trūko specialistų, o tokie specialistai buvo jau aukštesnės kvalifikacijos. Tai buvo išeitis sovietinei valstybei, nes pokaryje aukštųjų mokyklų skaičių padidinti ar esamas išplėsti galimybių daug nebuvo. Tai iš dalies buvo išeitis ir vidurinių mokyklų abiturientams, nes tais alkanais kolchoziniais metais ne visi galėjo vykti studijuoti į Vilnių ar Kauną vien dėl materialinių aplinkybių.

Ukmergėje tą laidą baigė apie 60 absolventų. Tarp jų buvo 2 vyrai. Iš asmeninių susitikimų ir žiniasklaidos žinau, kad vienas jų – Aloyzas Šidiškis – mokytojavo Kaišiadorių rajone, neakivaizdiniu būdu baigė rusų kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute (VPI), buvo aštuonmečių mokyklų direktoriumi, o 1976 m. tapo ir apie 15 metų dirbo pirmuoju Kaišiadorių kaimo profesinės-technikos mokyklos direktoriumi.

Taip pat panašiai ir Filomena Porcikaitė-Staikūnienė, baigusi neakivaizdiniu būdu geografijos studijas VPI (kartu su mano žmona), ilgai mokytojavo, buvo direktoriaus pavaduotoja, du kartus direktore Anykščių rajono Viešintų vidurinėje mokykloje. Iš mūsų kaimo kilusi Danguolė Puodžiūtė-? ilgai mokytojavo Dzūkijoje, o pedagogės karjerą užbaigė Ukmergėje.

Daugiau tos laidos pedagogių sutikti neteko, nors jų, be abejo, buvo nemažai. Ši dvimetė laida Ukmergės pedagoginėje mokykloje buvo vienintelė. Matyt, koją pakišo silpna mokyklos materialinė bazė: nebuvo bendrabučio, valgyklos, sporto salės, stadiono. Beje, panašiu laiku buvo uždarytos ir Alytaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Švenčionėlių ir Telšių pedagoginės mokyklos, dvimetėmis virto Klaipėdos, Marijampolės ir Vilniaus pedagoginės mokyklos, vėliau, jau atkūrus Nepriklausomybę, tapusios kolegijų fakultetais.

Tačiau šią vienintelę dvimetę Ukmergės pedagoginės mokyklos laidą, o ir pačią mokyklą, Lietuvoje bei užsienyje išgarsino būtent jos absolventė, tapusi garsia lengvaatlete, Felicija Karaliūnaitė. Ji gimė prieš 90 metų 1936 m. kovo 4 d. Naujasėdžių kaime, Ukmergės apskrityje. Baigusi vidurinę mokyklą, 1954–1956 m. mokėsi Ukmergės pedagoginėje mokykloje. Jau mokydamasi sportavo, pasirinko lengvaatletės – bėgikės kelią. 1956 m. ji įstojo į VPI, kūno kultūros mokytojų specialybę. Taip likimas lėmė, kad jos pirmasis treneris VPI buvo būsimasis profesorius, habil. dr. Povilas Karoblis (1932–2018), su kuriuo vėliau ji sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų dukrų. Ilgainiui F. Karaliūnaitė-Karoblienė tapo didelio meistriškumo bėgike. Ji ypač mėgo bėgti 800 m distanciją ir krosus. Aštuonis kartus (1957–1961 m.) tapo Lietuvos čempione, keturis kartus (1958–1965 m.) vicečempione ir dukart (1957, 1960 m.) bronzos medalių laimėtoja. Du kartus (1961–1962 m.) tapo Lietuvos kroso čempione, o 1964 m. laimėjo tarptautines Maskvos laikraščio „Pravdos“ kroso varžybas.

Bėgikė startuoja varžybose.

F. Karoblienė net 9 kartus gerino Lietuvos 800 m moterų bėgimo rekordus: nuo 2 min. 14,4 sek. (1957 m.) iki 2 min. 8,7 sek. (1964 m.). Beje, šiuo metu šios distancijos Lietuvos rekordas priklauso Evelinai Šliogeraitei ir yra 1 min. 58,87 sek. 1963 m. F. Karoblienė įvykdė SSRS sporto meistrės normą. Ji dukart (1962–1963 m.) buvo tapusi SSRS kroso vicečempione. Labai svarūs F. Karoblienės laimėjimai buvo per tarptautines Paryžiaus laikraščio „L’Humanité“ kroso varžybas, kur ji atstovavo SSRS kroso rinktinei. 1961 m. ji tapo vicečempione, o 1963 m. laimėjo bronzos medalį.

Trenerė F. Karoblienė su auklėtine, garsia bėgike Albina Šapnickyte.

Lengvaatletės F. Karoblienės neeiliniai gebėjimai atsiskleidė ir trenerės darbe. 1972 m. jai buvo suteikti Lietuvos ir SSRS nusipelniusios trenerės vardai. Ji dirbo „Žalgirio“ (1959–1962 m.), „Darbo rezervų“ (1962–1966 m.) sporto draugijų, Vilniaus švietimo skyriaus vaikų ir jaunimo sporto mokyklų (1966–1978 m.), Aukštojo sportinio meistriškumo mokyklos (1978–1993 m.), Respublikinio sportininkų rengimo centro (1993–1995 m.), Vilniaus sporto mokyklos lengvosios atletikos (1995–2003 m.) trenere. Trenerė išugdė 12 sporto meistrų. Pačios žymiausios jos auklėtinės – Miuncheno olimpinių žaidynių 800 m bėgimo vicečempionė Nijolė Sabaitė, pasaulio 400 m barjerinio bėgimo rekordininkė (1983 m.) ir vicečempionė (1983 m.) Ana Kosteckaja-Ambrazienė, pasaulio universiados (1985 m.) 400 m barjerinio bėgimo laimėtoja Margarita Navickaitė, Europos kurčiųjų 800 m ir 1500 m bėgimo vicečempionė (1995 m.) Ona Pečiulienė, Europos uždarų patalpų (1986 m.) bronzos medalio laimėtoja ir tris kartus pasaulio kroso komandinių varžybų čempionė (1989–1990 m.) Regina Nyderytė-Čistiakova, Seulo olimpinių žaidynių dalyvė Dalia Matusevičienė ir kt. Trenerė buvo apdovanota Kūno kultūros ir sporto komiteto medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui” (1996 m), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde (2007 m.). Garsi sportininkė ir trenerė F. Karoblienė mirė 2011 m. liepos 26 d.

Nuotraukos iš knygos „Dingęs Lietuvos edukologijos universitetas”, 2025 ir LAF fotoarchyvo