„Chirurgija man – meilė iš pirmo žvilgsnio…“

Ukmergės ligoninės Chirurgijos skyriui vadovauja gydytoja chirurgė Milda Povilavičienė. Nors šios pareigos jai – naujas etapas, pati ligoninė gydytojai puikiai pažįstama: šį rugpjūtį sukako 17 metų, kai ji čia dirba, o 13 iš jų praleido būtent Chirurgijos skyriuje. Apie gydymo įstaigoje įvykusius pasikeitimus skelbiama Ukmergės ligoninės pranešime.

M. Povilavičienė pakeitė buvusį šio skyriaus vedėją Niką Samuolį, nusprendusį žengti nauju profesiniu keliu.

Iki tol skyriaus vedėją pavadavusi, o dabar prie skyriaus vairo stojusi gydytoja didelių permainų neplanuoja: „Mūsų komanda visada sulaukia daug gerų atsiliepimų ir padėkų. Ir čia, manau, svarbus ne tik profesionalumas, bet ir tarpusavio santykiai. Draugiškai sutariame, nuotaikos skyriuje – puikios. Be to, turime gerų specialistų ir nedideles eiles.“

Vis dėlto vieno dalyko skyriui šiuo metu trūksta – dar vieno gydytojo chirurgo. Todėl komanda ieško pastiprinimo.

M. Povilavičienės profesinis kelias Ukmergės ligoninėje prasidėjo 2009 metais Priėmimo (dabar – Skubiosios pagalbos) skyriuje. Po studijų Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultete į Ukmergę ji atvyko negalvodama čia ilgam pasilikti.

„Paskutiniais internatūros metais ieškojau darbo vietos arčiau Vilniaus, kad galėčiau grįžti pas tėvus. Atvažiavau čia manydama, kad Ukmergėje, kaip ir kitose rajonų ligoninėse, pjausto tik pūlinius. Tačiau įkėlusi koją į Ukmergės ligoninę pamačiau visai kitokią realybę. Pasirodo, čia ne tik pūlinius pjausto. Ir toli gražu ne kiekviena Vilniaus ligoninė gali pasigirti tokiu lygiu, kokį turi Ukmergės ligoninė“, – šiandien su šypsena pasakoja gydytoja ir patikina, kad nesuklydo prieš 17 metų savo pirmąja darboviete pasirinkusi šią gydymo įstaigą.

M. Povilavičienė – vilnietė. Rinkdamasi profesiją ji ilgai svarstė, kur pasukti – į teisę ar mediciną. Jos tėtis, advokatas, nuo teisės studijų dukrą atkalbėjo, o kadangi medikų šeimoje nebuvo, nuo medicinos pasirinkimo atkalbėti nebuvo kam. Su pagyrimu mokyklą baigusi Milda įstojo ten, kur ir norėjo – į VU Medicinos fakultetą. Tačiau tikrąją chirurgiją atrado ne iš karto.

„Trečiame kurse, po vieno naktinio budėjimo Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL), supratau, kad noriu būti chirurge. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – prisimena gydytoja. Ji priduria, kad nuo šios tradiciškai vyriška laikytos specialybės ją bandė atkalbėti ne vienas. Tačiau nesėkmingai.

Pasak M. Povilavičienės, chirurgijoje neužtenka vien profesinių žinių: „Geras chirurgas yra tas, kuris myli savo darbą ir nesako: „O Jėzau Marija, ir vėl operuoti reikės…“ Aš pati džiaugiuosi bet kokia operacija, net jei ji vidury nakties. Budėjimas man visada smagesnis, kai turiu operaciją“.

Gydytoja sako, kad kai kurie kolegos jai yra patikėję operuoti net savo vaikus – o tai, medikės manymu, yra vienas didžiausių pasitikėjimo jos profesiniais gebėjimais įvertinimų.

„Esu sulaukusi komplimentų, kad turiu nemažai savybių, kurios tradiciškai priskiriamos vyrams. Chirurgijoje reikia greitos orientacijos, gebėjimo čia ir dabar priimti sprendimus, negalima pasimesti sudėtingose situacijose. Nesu labai kukli – žinau, ką moku ir ką galiu“, – šypsosi ji.

Ukmergės ligoninė nėra vienintelė M. Povilavičienės darbovietė – ji taip pat dirba Nacionaliniame vėžio institute, kur specializuojasi odos onkologijoje. Tačiau savo profesinio kelio ji neatsieja nuo Ukmergės ligoninės.

Paklausta, kokiomis savybėmis turi pasižymėti skyriaus vadovas, ji ilgai negalvodama atsako: „Vadovas pirmiausia turi būti sąžiningas. Vadovauti – reiškia būti už komandą. Jei darbuotojui turi pastabų, jas pasakai pelnytai ir asmeniškai. Bet jei tavo vadovaujamo kolektyvo žmogų kažkas puola iš šalies – jį gini, stoji už jį mūru. Darbuotojas turi jaustis kaip už sienos. Šio požiūrio išmokau iš savo buvusių ir esamų vadovų – dabartinio Ukmergės ligoninės direktoriaus, kažkada Chirurgijos skyriui vadovavusio Rimvydo Civilkos, bei vieno iš buvusių RVUL Chirurgijos skyrių vadovų Giedriaus Laužiko.“

Šio požiūrio gydytoja ketina laikytis ir vadovaudama Chirurgijos skyriui – kad darbuotojai jaustųsi saugūs, vertinami ir žinotų, jog jų vadovas yra kartu su komanda.

Laisvalaikio ir poilsio M. Povilavičienė turi nedaug. Kelionės į darbą ir iš jo dažnai tampa laiku sau – važiuodama ji klausosi paskaitų, tinklalaidžių, pranešimų ar muzikos. Tačiau chirurgija, kurią prieš daugelį metų pasirinko po vieno naktinio budėjimo, išlieka viena svarbiausių jos gyvenimo dalių.

„Tėtis man visada sakė: išsirink darbą, kurį mylėsi, ir tau nereikės nė vienos dienos dirbti. Panašu, kad būtent taip ir nutiko“, – sako M. Povilavičienė.

„G. ž.“ inform.

Ukmergės ligoninės nuotr.