Vepriai šventė 640 metų jubiliejų

Veprių miestelis birželio 29-ąją minėjo 640 metų sukaktį. Ta proga vykusi graži šventė subūrė šio krašto gyventojus, kraštiečius susitikti, pabendrauti. Su miestelio, vadinamo kultūros ir gamtos lobių lopšiu, gimtadieniu vepriškius sveikino ir gausus būrys svečių, tarp kurių buvo ir Seimo nariai, rajono savivaldybės vadovai, Tarybos nariai, politikai.

Bene svarbiausiu šventės akcentu tapo žymaus šio krašto skulptoriaus Viktoro Žentelio iškalto paminklinio akmens, įamžinančio pirmąjį istorinį Veprių paminėjimą, atidengimas. Tam menininkas parinko riedulį, savo forma primenantį mitinį Veprių šerną, ir jame įamžino pirmąjį istorinį Veprių paminėjimą.

Naujasis paminklas įkurdintas miestelio centre, šalia kito akmeninio atminties ženklo, kuriame V. Žentelis yra atvaizdavęs Veprių vardo kilmės mitą.

Prie simbolinių vartų svečiai pasitikti su vaišėmis.

Koncertavo Sližių skyriaus folkloro ansamblis „Siemanys“.

 

Iš Veprių istorijos

Veprių vardas pirmą kartą paminėtas 1384 metais Vygando Marburgiečio kronikoje. Rašoma, jog medinę Veprių pilį, kovodamas su Jogaila, užėmė Vytautas su kryžiuočiais.

Kad Veprių apylinkės viduramžiais buvo apgyventos, rodo ne tik didelis piliakalnių skaičius (čia sutelktas ketvirtadalis visų Ukmergės rajono piliakalnių), bet ir pastabos kryžiuočių kelių aprašymuose iš 1385 m., jog čia „pastoviui visko užtenka“ – kitaip tariant, esama pakankamai gyventojų, kuriuos galima apiplėšti.

Kaip spėja istorikas Tomas Čelkis, pro Veprius ėjo maršrutas, vedęs į „senąjį kelią“. „Antai 1385 m. Ordino karo žygių į Lietuvą aprašymuose aptinkamas įdomus „seno kelio“ paminėjimas – nuo Veprių (netoli Ukmergės) iki Vaitelio kiemo (Wayteldorffe), toliau dvi mylios iki Salininkų ir nuo čia buvo patenkama į „senąjį kelią“, – rašo istorikas. Remdamasis šia ir keliomis kitomis kryžiuočių kelių aprašymų vietomis, jis daro prielaidą, kad „senasis kelias“ sietinas su senosios baltiškos kelių sistemos palikimu bei valstybės formavimosi procesu, ypač veikusiu kelių raidą.

1542 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas Veprių dvaras. Tuomet jis priklausė Kęsgailoms. Vėlesniais savininkais buvo Šemetų (XVI a. II p.– XVII a. vid.), Oginskių (XVII a. vid.) giminės. XVII a. pab. Veprių dvaras kraičio keliu atiteko Tyzenhauzams. 1808 m. Ignotas Tyzenhauzas (1762–1843) pardavė dvarą Juozapui Dominykui Kosakovskiui (1771–1840), kuris žinomas kaip 1831 m. sukilimo dalyvis, vienas iš Ukmergės krašto sukilėlių vadovų. 1831 m. sukilimo metu Veprių dvare kartu su sukilėliais buvo apsistojusi Emilija Pliaterytė (1806–1831). Vėliau dvarą, kaip savo šeimos rezidenciją, perėmė Juozapo Kosakovskio duktė Pelagėja, 1833 m. ištekėjusi už škotų kilmės tarnautojo Aleksandro Bower Saint Clair (1800–1880). Tuo metu Veprių dvaras, jo parkas buvo atnaujinti. Apie 1883 m., po gaisro, dvarą įsigijo grafas Adomas Alfredas Gustavas Pliateris (1836–1909), tačiau čia negyveno. 1910 m. jo sūnus, Marijonas Steponas Vandalinas Broel Pliateris (1873–1951) ir jo žmona Liudvika Marija Janina Irena Holynska (1888–1952) Vepriuose įkūrė pagrindinę savo rezidenciją. M. S. V. Broel Pliateris buvo žinomas kaip aktyvus kultūros veikėjas, archeologas, kolekcininkas, bibliofilas. Jo valdymo metu pastatyti ar rekonstruoti dauguma Veprių dvarui priklausiusių statinių. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje dvare sukaupta didelė biblioteka, archyvas, gausūs paveikslų, heraldikos ir numizmatikos rinkiniai (dauguma dokumentų ir eksponatų dingo per Pirmąjį pasaulinį karą; 1919 m. aptiktas Simono Daukanto veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ rankraštis).

1924 m. valstybės nusavinto dvaro bazėje įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla. 1940 m. okupacinės valdžios nurodymu mokykla uždaryta. Vietoje jos tais pat metais įkurta mechanizacijos mokykla, vėliau reorganizuota į žemės ūkio technikumą. Sovietų okupacijos metais buvusio dvaro parko struktūra suardyta, pastatyti mokomieji korpusai, bendrabučiai ir sporto salė. Nuo 2004 iki 2007 m. Veprių dvaro teritorijoje veikė Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos Veprių profesinio mokymo skyrius. Buvusi Veprių dvaro sodyba užima 10,3 ha plotą. Iš buvusių dvaro pastatų yra išlikę dviejų aukštų neoklasicizmo stiliaus dvaro rūmai papuošti keturių kolonų portiku, ornamentuotu frontonu, 2 kumetynai, bravoras-spirito varykla. Dvaro parke tebėra išlikę senų medžių ir įspūdinga 130 m ilgio mažalapių liepų alėja.

1850–1863 m. Vepriuose veikė parapinė mokykla. 1863 m. įsteigta rusiška pradžios mokykla. 1914–1916 m. pradžios mokykla buvo laikinai uždaryta, 1916 m. vėl pradėjo veikti, joje jau buvo mokoma lietuvių kalba. 1920 m. pradinė mokykla perkelta į dvaro oficinos patalpas. 1925 m. mokykla persikėlė į kitą pastatą, kuris stovėjo dabartinės ambulatorijos vietoje. 1939 m. pradžios mokykloje jau buvo 6 skyriai. 1944–1949 m. Vepriuose veikė progimnazija. 1955 m. Veprių progimnazija perorganizuota į vidurinę mokyklą. 1959 m. išleista pirmoji abiturientų laida. 2015 m. rugsėjo 1 d. Veprių vidurinė mokykla dėl per mažo mokinių skaičiaus pertvarkyta į dešimtmetę Veprių pagrindinę mokyklą. 2020 m. rugsėjo 1 d., įgyvendinus mokyklos vidaus struktūros pertvarką, prie jos prijungta Veprių stovykla, tad pakeistas ir mokyklos pavadinimas – Veprių mokykla-daugiafunkcis centras.

Šio Aukštaitijos miestelio išskirtinumas – skulptūrų gausa. Didžiumą šių meno kūrinių sukūrė vepriškis V. Žentelis. Skulptūrose atsispindi Veprių legendos (Veprių „Geldutė“ – miestelio centre ant kraičio skrynios, su kanklėmis rankose sėdinti daili mergina, ir šalia dvarvietės įsitaisęs „Šernas“), istoriniai įvykiai („Šuoliuojantys per amžių Vyčiai“ – pastatyti dvarvietėje, minint Nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, papėdėje – skulptūra „Iš tremties negrįžusiems“), amžinosios vertybės ir pats gyvenimas („Labora”, „Gyvybės globėja” (aut. Jonas Žentelis), „Rytas“ ir dar daug kitų). Vepriuose įkurtas „Amžių sandūros“ skulptūrų parkas.

Legendinė Veprių „Geldutė“.

Dar vienas lankytinas objektas Vepriuose – 2020-iais atkurtas vandens malūno ratas. V. Žentelis savo rankomis, be jokių staklių iš ąžuolo sukonstravo įspūdingą besisukantį vandens ratą ir pastatė jį Veprių ežero užtvankoje, kad primintų čia ne vieną šimtmetį stovėjusį senąjį, istorinį, trijų aukštų Veprių vandens malūną.

Veprių piliakalnį žymintis akmuo.

Nuo 1967 m. Vepriuose veikia krašto muziejus. Jis įkurtas mokytojo, ilgamečio vadovo Jono Žentelio iniciatyva. Pradžioje muziejus buvo visuomeninis. 1995 m. jis tapo Ukmergės kraštotyros muziejaus skyriumi. Šiuo metu ekspozicijoje ir fonduose yra daugiau nei 8 000 eksponatų, atspindinčių Veprių krašto praeitį. Įdomiausi eksponatai: etnografiniai, sakraliniai, archeologiniai. Vieni eksponatai tiesiogiai susiję ir pasakoja Veprių krašto, Lietuvos istoriją, kiti atspindi kultūrinį paveldą. Muziejuje gausu XIX– XX amžiaus pradžios gyventojų buities apyvokos daiktų bei darbo įrankių, vertingo sakralinio meno. Sukauptas gausus švietimo raidos Lietuvoje ir Veprių krašte archyvas, taip pat archyvas tremties ir rezistencijos tema, daug medžiagos apie iškilius kraštiečius. Muziejuje iki šiol dirba Žentelių šeimos nariai.

Vepriai taip pat žymūs savo įspūdingo dydžio mitologiniais rieduliais – didysis Moko akmuo, Juozapavos akmuo su natūraliu piešiniu, akmuo su vaiko pėda prie Bečių šaltinio, taip pat ir mineraliniais šaltiniais – Žuvintės ir Slabados, kurio vanduo savo savybėmis nenusileidžia Birštono mineraliniams šaltiniams.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ