Pijorų palikimas: bažnyčia, vienuolynas ir pirmoji vidurinė mokykla

Ukmergės centre stovinti Švč. Trejybės bažnyčia – vienas seniausių ir svarbiausių miesto pastatų. Šių maldos namų ištakos siejamos su vienuoliais pijorais, kurie Ukmergėje įsikūrė prieš 280 metų, 1745-iais.

1597 metais Romoje įkurto vienuolių pijorų ordino pagrindinis tikslas buvo žmonių švietimas, krikščioniško jaunimo auklėjimas mokyklose.

Tad neatsitiktinai pijorų vienuoliai Ukmergėje, Vienuolyno gatvėje, pastatė vienuolyną, antrą medinę Švč. Trejybės bažnyčią ir įkūrė pirmąją vidurinę mokyklą. Iki šių dienų nė vieno iš šių pastatų neišliko – 1772 m. kilusio gaisro metu jie sudegė.

Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčia. XX a. 3 deš. I p. – XX a. 4 deš. pabaiga. Pirmame plane – senasis vienuolyno pastatas.

Ukmergės kraštotyros muziejaus nuotrauka

 

Buvo sukūrę švietimo sistemą

Pijorai – Šv. Juozapo Kalasanto įkurta vienuolija. Prie vienuolynų pijorai steigė pradines mokyklas neturtingiems vaikams, gimnazijas, kolegijas, prie jų išlaikė konviktus studentams apgyvendinti. Buvo sukūrę švietimo sistemą, kurią lanksčiai taikė atsižvelgdami į vietos poreikius.

Pijorų mokyklose buvo mokoma kalbos dalykų, literatūros, matematikos, filosofijos, retorikos, gamtos mokslų, diplomatikos, istorijos, teisės, piešimo. Turėjo bibliotekas, laboratorijas, botanikos sodus, šiltadaržius, kai kur ir observatorijas. Rengdavo scholastinius disputus, valdovų rinkimus, teismo, tribunolo posėdžius, vaidindavo aktualiomis temomis ir pan.

Pijorai greitai išplito Italijoje ir Ispanijoje, Lenkijoje (atvyko 1641 m. Vladislovo Vazos kvietimu, 1665 m. įkurta Lenkijos provincija), po 1689 m. veikė ir Austrijoje, Čekijoje, Vengrijoje. 1639 m. Florencijoje įkūrė matematikos mokyklą ir pradėjo astronomijos tyrimus su Galileo Galilejumi.

1784 m. Europoje buvo 218 pijorų vienuolynų.

Į Lietuvą pijorai atsikėlė iš Lenkijos. Pirmieji vienuolynai Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro maršalkos J. K. Dolskio iniciatyva įsteigti Lucko vyskupijoje Dombrovicuose (dabar Dubrovicai, Rovno srityje) ir Liubešuve (Pinsko apskr.).

Lietuvos pijorų provincijai priklausantys vienuolynai veikė Międzyrzecze (Liublino vaivadija), Ščiutine, Vilniuje, Panevėžyje, Geranainyse, Varanave, Zelvoje (Gardino sr.), Lužkuose (Dysnos apskr.), Raseiniuose, Vitebske, Dubrovnoje (Vitebsko sr.), Lydoje, Drohičine, Polocke.

Prie visų vienuolynų buvo įkurtos mokyklos ar kolegijos. Pijorų švietimo reformatoriaus Stanislovo Konarskio pertvarkytose mokyklose buvo mokoma ir gamtos mokslų, užsienio kalbų, aritmetikos, istorijos, etikos, logikos, kuriamos bibliotekos, laboratorijos, botanikos sodai.

Ukmergėje įkūrė pirmąją vidurinę mokyklą

1742 m. Ukmergės apskrities bajorų seimelis nutarė kurti vidurinę mokyklą. Ginčas, kas – pijorai ar jėzuitai, joje turėtų dėstyti, buvo išspręstas pijorų naudai. Manoma, kad tam įtakos turėjo tuometinis Ukmergės apskrities bajorų maršalka B. Heikingas, pats anksčiau mokęsis pas pijorus.

Būsimajam pijorų vienuolynui ir mokyklai apskrities bajorai dovanojo žemės bei pinigų. Tad 1745 metais Ukmergėje buvo pastatytas pijorų vienuolynas, mokykla ir bažnyčia. Deja, visi šie pastatai 1772 m. sudegė.

Ukmergės apskrities bajorai „jausdami kilmingoje jaunimo bendrojo švietimo reikalingumą ir naudą, apsvarstę, kaip paremti ir padėti Ukmergės pijorams”, 1773 metais savo seimelyje nutarė surinkti pijorams po vieną auksiną nuo kiekvieno apskrities gyventojų dūmo (sodybos su žeme). Už surinktus pinigus mokykla ir vienuolynas greitai buvo atstatyti. Šią mokyklą baigę moksleiviai galėjo stoti į Vilniaus universitetą.

Pradžioje prie vienuolyno buvo įrengta bažnyčia – pastogė, o 1788-iais vienuolyno lėšomis pastatyta nauja medinė bažnyčia. Sprendžiant pagal 1801 m. Ukmergės miesto planą, ji buvo didesnė už dabartinę Švč. Trejybės bažnyčią ir stovėjo arčiau Kauno ir Vienuolyno gatvių. Bažnyčia tuo metu vadinosi Švenčiausios Maloningosios Mergelės.

Pagal 1818 ir 1830 metų vizitacijų aprašymus, bažnyčia buvo pailga, be bokštų, su aštuoniais dideliais ir aštuoniais mažais langais. Pastatas stovėjo ant maždaug 1,5 metrų cokolio, stogas buvo dengtas gontais. Fasadą puošė keturios medinės kolonos. Bažnyčioje buvo trys altoriai, antrame aukšte įrengtoje galerijoje stovėjo vienuolyno išrūpinti vargonai. Bažnyčią puošė didelis medinis kryžius, dengtas balta angliška skarda. Už bažnyčios „ant keturių ąžuolinių stulpų” buvo pastatyta keturkampė varpinė, dengta gontais, su viršuje iškilusiu geležiniu kryžiumi.

Per metus pijorai paaukodavo 496 mišias. Kasdien vienos mišios būdavo skirtos pijorų mokyklos moksleiviams.

Pijorus iš Ukmergės iškėlė, mokyklą uždarė

1831 m. kilęs sukilimas prieš carinės Rusijos priespaudą palietė ir pijorų mokyklą bei bažnyčią. Pijorų mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviai prisidėjo prie sukilėlių, sudarė „nemirtingųjų būrį”. Tačiau po sukilimo numalšinimo Rusijos valdžia ėmė uždarinėti Lietuvos katalikų vienuolynus. Atėjo eilė ir pijorams.

Iš pradžių, 1839-iais, pijorų mokykla buvo pertvarkyta į Ukmergės apskrities bajorų mokyklą. 1845 m. vienuolynas uždarytas, pijorai iškelti iš Ukmergės. Bažnyčios ir vienuolyno pastatai formaliai perduoti parapijinei Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai. Tačiau valdžia neleido pastatais naudotis, ketindama juos perduoti stačiatikiams. Mėgindama išlaikyti pastatus, bažnyčia į buvusį vienuolyną įleido Ukmergės Policijos Valdybą, o vėliau miesto Butų Komisiją.

Du dešimtmečius bažnyčios pastatas stovėjo nenaudojamas. 1858 m. valdžios prašyta atgaivinti katalikų bažnyčią, bet leidimas neduotas. Apleistą vienuolyną ir bažnyčią smarkiai apgadino 1862 m. kilęs gaisras.

 Po 1863 metų sukilimo numalšinimo Lietuvoje imta stiprinti stačiatikybę ir rusifikaciją. Siūlyta pastatyti naują mūrinę cerkvę, kuri vidaus ir išorės puošnumu nenusileistų katalikų šventyklai. Ją reikėjo statyti „vietoje, kur yra panaikintoji pijorų bažnyčia, kaip pačioje patogiausioje ir matomiausioje, esančioje šalia per miestą einančio plento.” 1864 m. rugpjūčio 13 d. liūdnai pagarsėjęs Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas-Korikas priėmė nutarimą „pastatyti cerkvę vietoje, kur yra panaikintoji pijorų bažnyčia.” Statyba prasidėjo apdegusios pijorų bažnyčios nugriovimu 1865 metų gegužę. Naująją cerkvę pavadino Švenčiausios Trejybės vardu. Ji buvo pašventinta ir pirmosios mišios joje įvyko 1869 metų spalio 1 dieną.

Vienuolyno gatvėje įsikūrusi, gerą išsilavinimą moksleiviams suteikdavusi Ukmergės pijorų mokykla per didįjį 1877 m. gaisrą sudegė. Jos vietoje ketinta statyti bajorų mokyklą (nepilna vidurinė, be baigiamosios klasės ir lotynų kalbos dėstymo). Tačiau tam kategoriškai pasipriešino Vilniaus generalgubernatorius N. Dolgorukovas, reikalavęs, kad bajorų mokyklos pastatas stovėtų prie Peterburgo-Varšuvos plento (ėjusio pro dabartines Vytauto ir Kauno gatves), „iš tolo matomoje miesto vietoje ir puoštų miestą“. Taip Vytauto gatvėje buvo pastatyta pirmoji Ukmergės lietuviška gimnazija.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

 

Pijorų vienuolijos įkūrėjas Juozapas Kalantas (José de Calasanz) gimė 1557 metų liepos 31 dieną Ispanijos Huesca vyskupijoje. Kaip teigia dabartinis pijorų vienuolijos vadovas tėvas Jesus Maria Lecea, jų šventasis steigėjas gimė tam, kad būtų auklėtojas ir švietėjas.

Šios misijos jis ėmėsi nuo pat jaunystės. Šio troškimo vedamas jis tapo kunigu. Savo gimtinėje nesulaukęs didesnio pritarimo, jis išvyko į Romą ir apsigyvenęs vargingame Užupio rajone, ėmėsi skurstančių šeimų vaikų švietimo ir krikščioniško auklėjimo. Jis buvo įsitikinęs, kad išsilavinimas, nepriklausomai nuo laiko dvasios ir gyvenimo aplinkybių, visuomet yra tvirčiausias žmogiško orumo garantas. Ne visiems patiko J. Kalasanto sumanymas steigti liaudies mokyklas. Nepatiko ir kiti dalykai, tarkim, jo bičiulystė su ano laiko dvasiai nelabai suprantamas idėjas skelbusiu Galilėjumi. Vis dėlto, savo ištverme ir greit pasirodžiusiais švietėjiškos veiklos rezultatais, J. Kalasantas laimėjo vis didėjantį pritarimą. Plito taip pat jo steigiamų liaudies mokyklų tinklas. Ilgainiui iš mokyklose dirbančių J. Kalasanto pagalbininkų susiformavo nauja kunigų kongregacija, kuri 1617 metais gavusi popiežiaus Pijaus V pritarimą, pasivadino Ordo Clericorum Regularium Pauperum Matris Dei Scholarum Piarum. Išvertus iš lotynų kalbos – Pamaldžiųjų mokyklų Dievo Motinos regulinių kunigų vienuolija, paprastai vadinama tiesiog pijorais.

Pasak Bažnyčios istoriko Ludwigo von Pastoro, 1597 m. J. Kalasanto įkurta pirma mokykla buvo visos Europos mastu pirma nemokama liaudies švietimo institucija.

Pijorų steigėjas mirė Romoje 1648 metų rugpjūčio 25 dieną. 1767 m. jis buvo paskelbtas šventuoju. Popiežius Pijus XII 1948 m. minint šv. J. Kalasanto mirties 300 metų jubiliejų, jį paskelbė visų liaudies mokyklų dangiškuoju globėju.

Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio pakviesti pijorai 1722 m. atvyko į Vilnių ir 1726 m. čia įkūrė pirmąją mokyklą. Pijorai pabrėžė praktinę išsilavinimo naudą, taigi jų mokymo programų reforma priešinosi sustabarėjusiai ir naujų lūkesčių neatitikusiai jėzuitų mokymo programai.