Veprių dvarvietė atskleidė istorinę paslaptį – čia stovėjo XVI a. rezidencinė pilis

Loreta EŽERSKYTĖ

 

Praėjusių metų rudenį Veprių miestelyje, ant čia esančios kalvos, archeologai kartu su vietos istorijos entuziastu, skulptoriumi Viktoru Ženteliu aptiko išskirtinį radinį – XVI–XVII a. čia stovėjusių rūmų pamatus ir kitus archeologinius artefaktus.

Šis atradimas, kaip teigė specialistai, gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų archeologinių radinių Ukmergės rajone ir suteikti naujų žinių apie šio krašto istoriją.

Praėjus metams, į Veprius sugrįžę archeologai, vadovaujami Roko Kraniausko ir Ingridos Čičiurkaitės, atskleidė, kad 2025-iais rasto pastato istorija gerokai sudėtingesnė. Surinkti duomenys leidžia manyti, jog pirminiai rūmai vėliau buvo rekonstruoti ir paversti gynybai pritaikyta rezidencine pilimi. Teigiama, jog Vepriuose aptikta XVI a. datuojama rezidencinė pilis yra retas ir išskirtinis atvejis Lietuvos archeologijoje.

„Gimtosios žemės“ kalbintas vepriškis V. Žentelis neslėpė, jog jau seniai turėjo nuojautą, kad Vepriuose yra buvusi pilis.

„Tokią prielaidą, kad čia galėjo stovėti kažkas daugiau nei dvaro rūmai, dariau iš bobutės, kitų šeimos narių, vyresnių vepriškių pasakojimų. Kitas svarbus momentas – Vepriuose gyventojų daržuose, kiemuose nuolat aptinkami radiniai – akmeniniai kirveliai, renesansinių koklių, grindų trinkelių šukės, degintos keramikos, molinių plytų grindų fragmentų. Visa tai skatino pasitelkti specialistus, atlikti tyrimus ir atsakyti į kylančius klausimus“, – kalbėjo V. Žentelis.

Pasak pašnekovo, jei ne rajono savivaldybės vadovų supratimas ir skirtos lėšos pradėti Vepriuose žvalgomuosius tyrimus, ši paslaptis nebūtų buvusi atskleista.

Dabar V. Žentelis rūpinasi atkastų pamatų konservavimu – iki žiemos bus skubama juos uždengti ir apsaugoti nuo temperatūros svyravimų ir kritulių.

Atkastus pamatus iki žiemos bus skubama uždengti ir apsaugoti nuo temperatūros svyravimų bei kritulių.

„2025 metais iki šiol vadinamos Veprių dvarvietės vietoje buvo atlikti neinvaziniai žvalgymai georadaru. Šie tyrimai atskleidė, kad Veprių dvaro rūmų pastatas buvo su dviem gynybiniais bokštais. 2026 metais tęsiant tyrimus atidenginėjamas šiaurinis bokštas. Nors tyrimai dar nebaigti, duomenys leidžia teigti, jog pirminiai rūmai buvo stačiakampio plano, o bokštai pristatyti vėliau. Labiausiai tikėtina, kad rekonstrukcija renesansiniu stiliumi atlikta dvaro valdymą perėmus Šemetų giminei. Būtent tuo metu Lietuvoje iškilo ir kitos žinomos rezidencinės pilys: Siesikų, Norviliškių, Raudonės, Raudondvario, Panemunės“, – komentavo I. Čičiurkaitė.

Pasak archeologės, 2025 m. verifikuojant georadaro anomalijas, atidengti masyvūs pamatai, mūryti iš akmenų ir raudonų molio plytų, rišant kokybišku kalkiniu skiediniu, jų storis siekia 1,4-2,1 metro, o įgilinimas – iki 3,2 metro. Vidinėje korpuso pusėje aptiktas rūsys ir į jį vedantys laiptai. Likviduojant pilį, į šį rūsį suverstos griuvenos: kokliai, čerpės ir plytos. Pietinio bokšto vietoje aptiktos raudono molio figūrinėmis plytelėmis dengtos grindys.

„Tyrimai tik pradedami, tačiau neabejotinai jie pateiks daugiau duomenų apie dvaro rūmų virsmą rezidencine pilimi ir jos rekonstrukcijų etapus“, – teigia Vepriuose dirbanti specialistė.

Ji pažymi, jog kasinėjimų metu surinkta moksliniam pažinimui vertingos XVI a. pabaigos – XVIII a. pradžios medžiagos. Tai daugiausiai trims krosnims priskiriami kokliai, dalis jų su heraldine simbolika – buivolu – Tyzenhauzų giminės herbu. Taip pat buitinė keramika, langų stiklo fragmentai, metalinės detalės.

Atidengus pamatus, rasta įvairių senienų.

Archeologė I. Čičiurkaitė.

„Šiaurinio bokšto tyrimai jau šiandien leidžia kalbėti apie architektūrines detales – bokšto pamatai yra šešiakampio plano, būdingi ankstyvam viduramžių laikotarpiui, nors statyti renesansiniu stiliumi. Bokšto sienos buvo tinkuotos ir puoštos karnizais, o vakarinės sienos fragmentuose rastas strėlgalis leidžia manyti, kad dvaro rūmai perstatyti į pilį ir pritaikyti gynybiniams tikslams ne be priežasties“, – dalijosi archeologė.

Archeologų ateityje laukia nemažai darbų. Tolesni tyrimai gali padėti patikslinti pilies statybos ir rekonstrukcijų chronologiją, nustatyti jos gynybinių elementų paskirtį bei geriau suprasti, kokį vaidmenį ši rezidencija atliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu.

Veprių istorija primena, kad net ir gerai pažįstamose vietovėse po žeme gali slypėti svarbių istorinių paslapčių. Šis atradimas ne tik praturtina žinias apie Ukmergės krašto praeitį, bet ir atveria naujų galimybių pažinti Lietuvos renesanso architektūros paveldą.

V. Žentelio asmeninio archyvo nuotraukos

Pirmasis aiškus Veprių dvaro paminėjimas datuojamas 1542 m., kai valdos priklausė Kęsgailoms. XVI a. II. p. vedybų keliu dvarą perėmė Šemetos ir perstatė jį į rezidencinę pilį. Ją paveldi Onos Kęsgailaitės Stanislovienės Šemetienės ir Stanislovo Šemetos sūnus Merkelis Stanislovaitis Šemeta (1524-1570). Po pastarojo mirties 1570 m. pilis dar bent kelis kartus paveldima Šemetų giminės kol Vilkmergės ir Vilniaus pakamaris Merkelis Merkelaitis Šemeta veda Barborą Oginskaitę. Oginskių giminė rezidencinę pilį valdė neilgai. Nėra tiksliai žinoma, kokiomis aplinkybėmis, tikėtina, vedybiniu keliu pilis pereina Tyzenhauzų giminei. XVIII a. viduryje Veprių savininkas buvo Benediktas Tyzenhauzas, Vilkmergės teismo seniūnas, kuris paveldėjo jau suniokotą pilį. Labiausiai tikėtina, kad Veprių rezidencinė pilis stipriai nukentėjo XVIII a. pr. – Šiaurės karo metu kuomet nuniokotos ir aplinkinės vietovės. 1836 m. Veprių dvaro inventoriuje jau aprašomi naujai pastatyti dvaro rūmai išsidėstę Veprių ežero šiaurinėje–šiaurės vakarų dalyje.