Kalbininko mokslinis kraitis – dovana Lietuvai, istorijai, mokslui

Sausio 4-ąją vienam iškiliausių kraštiečių, akademikui, buvusiam švietimo ir mokslo ministrui, profesoriui, Ukmergės rajono garbės piliečiui Zigmui Zinkevičiui būtų sukakę 100 metų. Produktyviausias pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbininkas savo gyvenimą paskyrė lietuvių kalbos ir istorijos tyrinėjimams.

Z. Zinkevičius 1950 m. baigė Vilniaus universitetą ir iki 1994 m. jame dėstė. 1956–1968 m. buvo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1973–1988 m. Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1988–1991 m. Baltų filologijos katedros vedėjas. Dėstė ir tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute bei Vytauto Didžiojo universitete. 1995–1996 m. Lietuvių kalbos instituto direktorius. 1996–1998 m. buvo Lietuvos švietimo ministras.

Z. Zinkevičius 1977 metais.

Meilę literatūrai įdiegė Ukmergės mokytojai

Z. Zinkevičius gimė 1925 metų sausio 4 dieną Juodausiuose, Ukmergės rajone. Jo tėvas suprato mokslo reikšmę, todėl Zigmą ir jaunesnę dukterį Oną išsiuntė mokytis.

Zigmas vaikystėje buvo silpnos sveikatos, dažnai sirgdavo. Sunkiausia disciplina jam buvo lietuvių kalba, todėl jai skyrė didžiausią dėmesį. Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos pedagogų Rapolo Šaltenio ir Rapolo Stankūno paraginti mokiniai kūrė eiles, rašė apsakymus, tad lietuvių kalba jiems tapo mylimiausia disciplina. Zigmas tapo žodynininkų būrelio pirmininku, domėjosi kalbotyra.

„Antano Smetonos gimnazijoje turėjau labai gerus mokytojus lituanistus, iš kurių išskirčiau R. Stankūną. Jo įtaka man buvo labai didelė. Antras dalykas – prieš pradėdamas studijas susipažinau su profesoriumi Juozu Balčikoniu. Buvome pažįstami iki paskutinės jo gyvenimo valandos. Kai gimnazijoje lankiau žodynininkų būrelį, jame rinkdavome žodžius. Juos peržiūrėdavo R. Stankūnas, o paskui nusiųsdavo profesoriui J. Balčikoniui“, – viename interviu yra sakęs Z. Zinkevičius.

Neatsitiktinai atvažiavęs studijuoti būsimasis akademikas iš karto tapo žymiojo kalbininko vadovaujamos Lietuvių kalbos katedros laborantu.

Teko pabūti ir NKVD rūsyje

Jaunystėje Z. Zinkevičius buvo valdžių kaitaliojimosi liudininkas: vokiečiai, paskui vėl rusai. Teko matyti, kaip Lietuva nusidažė raudona bolševikine spalva. Iš propagandos atrodė, kad bolševikai – tai šventieji, o buvusi Lietuvos valdžia – prakeiktieji. Teko stebėti neregėto masto melų, šmeižtų kampaniją. Jaunuolis matė, kaip kardinaliai priešingai pasikeitė istorijos mokymas. Jam ir pačiam teko pabūti Ukmergėje NKVD rūsyje. Čia vežė sunkvežimyje šautuvo buožę atstatę, nes kažkas įskundė. Zigmo nuostata buvo tokia: „Svarbu ne tik kovoti, bet ir išlikti. Geriau Lietuvos jaunimui ne žūti, bet eiti mokytis ir dirbti Lietuvai, kuri kada nors turės prisikelti“.

Baigęs Ukmergėje Antano Smetonos gimnaziją, Zigmas išvyko studijuoti lietuvių kalbą į Vilniaus universitetą.

Šalia buvo angelai sargai

Studijų metais ukmergiškis atsidūrė alkaname Vilniuje. Paskaitos universitete vyko nešildomose, karo metu suniokotose auditorijose. „Tauro“ bendrabutyje besišildydami studentai sukūreno visas apylinkės tvoras. Nepasiturintis, bet itin smalsus ir stropus studentas Vilniuje gyveno varganai, stipendijos nepakako, tėvai negebėjo paremti, tad teko užsidirbti.

Bet kur kas blogiau buvo kitkas. Universiteto bolševikai nuodijo studentų gyvenimą, įsigalėjo rusų kalba. Tam blogiui atsvara tapo neeilinė akademinė bendruomenė, iškiliausios kalbininkų asmenybės, kurios padarė didelę įtaką tolesniam gyvenimui. Čia jaunuolis atrado savo angelus sargus – antruosius tėvus, kurie jaunąjį Zigmą globojo ir ugdė stiprios dvasios galia, netgi rėmė finansiškai, sudarė sąlygas studijų metu įsidarbinti universitete, o jį baigus paliko dirbti dėstytoju.

„Taip jau mano gyvenimas susiklostė, kad beveik nuo pat pirmųjų pokario metų buvau šalia profesorių Juozo Balčikonio, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos (…) ir kitų žymiausių to meto lituanistų (…) taigi buvau prie lituanistikos židinio“, – rašė Z. Zinkevičius.

Ypač su didele meile Z. Zinkevičius atsiliepė apie Lietuvių kalbos katedros vedėją J. Balčikonį. Jis gabiausius ir smalsiausius studentus kvietė į savo namus ir švietė. Profesoriaus egzaminai buvo sunkūs, o jis pats itin reiklus. Retai kas gaudavo aukščiausią įvertinimą.

Juozas Senkus studentą sudomino lietuvių kalbos tarmėmis. Iš literatų labiausiai Zigmą žavėjo V. Mykolaitis-Putinas ir Jurgis Lebedys, su kuriuo teko daug keliauti po Lietuvą.

Užkliūdavo bolševikams

Didžiąją dalį gyvenimo Z. Zinkevičius Vilniaus universitete mokėsi ir dirbo bolševikinio genocido metais, sovietinio perauklėjimo, šmeižto, bukinimo žeminančioje atmosferoje.

Saugumas nuolat persekiojo J. Balčikonį, Joną Kruopą, J. Senkų, B. Sruogą, ką tik grįžusį iš Štuthofo koncentracijos stovyklos pragaro. Kiti iškilūs kalbininkai buvo pasitraukę į Vakarus. Tad po karo lietuvių kalbininkų gretos buvo silpnos. Išguitų talentingų dėstytojų vietas užimdavo mažaraščiai atvykėliai iš Maskvos. Buvo terorizuojami ir studentai. Z. Zinkevičius skaudžiai išgyveno retų, vertingų mūsų kultūrai, vadinamų „antisovietinių“ knygų naikinimą – jas veždavo į popieriaus fabriką kaip makulatūrą. Vertingas knygas gelbėjo kaip išmanydami, apgaulės būdu slapstė palėpėse, plėšė lapus su vertingais straipsniais.

Zigmas nebuvo komjaunuolis, todėl pats ne kartą ilgą laiką užkliūdavo bolševikams: „Zinkevičiui katedroje – ne vieta“.

„Pats stebiuosi, kaip tada išvežė mano nervai“, – atsiminimuose rašė Z. Zinkevičius.

Stalinistų akyse lituanistai buvo potencialūs nacionalistai – tie, kurie rūpinosi gelbėti tautą nuo išnykimo, buvo didžiausi priešai bukinančiai sistemai. Sekimo, skundimo atmosfera, kuomet su artimiausiais kolegomis galėjai tik šnibždėtis, nes sienos turėjo ausis, slėgė, alino. Skaudu buvo matyti, kaip lietuvių kalba buvo stumiama iš viešojo gyvenimo, tampa antraeilė. Visi viską matė, bet pasipriešinti neįstengė.

„Tokie buvo laikai, kitaip elgtis, norėdami išsaugoti lituanistiką, negalėjome“, – rašė Z. Zinkevičius.

Ne kartą jam teko susidurti su saugumu. Saugumiečiai bandė pasinaudoti kalbininko žiniomis, prašė pamokyti iš teksto tarminių ypatybių nustatyti rašiusiojo kilimo vietą. Stojamųjų egzaminų komisijoje dirbęs Z. Zinkevičius matė, kas yra sovietinis „blatas“ – nuolat skambindavo nomenklatūriniai žmonės, reikalaudami įkišti į universitetą jų netalentingus vaikus.

Liko ištikimas savo principams

Z. Zinkevičius teigė per savo gyvenimą matęs šilto ir šalto, bet visuomet išlikęs ištikimas savo principams: „Mačiau daug valdžių, bet niekada nekeičiau savo pažiūrų, dėl to buvau nemėgstamas tų, kurie jas kaitaliodavo. Toks jau esu, toks ir mirsiu.“ Jo dvasios jėga išlaikė rimtį, ramybę ir nepaliko be dėmesio Lietuvai pavojingų įvykių, gindamas ją nuo bandančių pažeisti kalbą ir tautiškumą.

Baigus universitetą 1950 m. prof. Z. Zinkevičiui patikėta parengti ir dėstyti lietuvių kalbos istorinės gramatikos kursą.

„Pradėjęs dirbti buvau persekiojamas komsorgų ir partorgų, nes nebuvau komjaunuolis. Jų akyse tai reiškė, kad buvau nekoks. Jei ne tuometis Filologijos fakulteto dekanas Eugenijus Meškauskas, mane būtų seniai sudoroję. Kai baigiau universitetą, tie patys partorgai neleido stoti į doktorantūrą. Mano laimei, įsteigta vadinamoji disertantūra, skirta tik kalbininkams. Į disertantūrą priimdavo su sąlyga, kad disertacija bus parašyta per metus. O aš ją jau buvau parašęs, tad buvo lengva apsiginti“, – yra kalbėjęs kraštietis.

Prof. Ona Voverienė rašė, kad 1955 m. prof. Z. Zinkevičius apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“, kuri sulaukė aukščiausio mokslininkų įvertinimo: oponentai teigė, kad „ši disertacija yra ryškiausias pavyzdys, kaip tarmių faktais galima išsiaiškinti svarbiausias lietuvių gramatikos paslaptis“. 1967 m. akademikas apgynė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija“. Mokslininkės teigimu, prof. J. Balčikonis tada kalbėjo: „Institutai to nepadaro, o čia vienas žmogus! Gerai, kad mokinys pralenkia savo mokytoją. Labai gerai, kad imasi tyrinėti gyvosios mūsų kalbos faktus ir tiek daug nuveikia.“

Mokslinė veikla sulaukė įvertinimo

Įspūdingą kalbininko veiklą liudija jo įvertinimas: Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, nuo 2011 – narys emeritas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1991), Švedijos karališkosios mokslų akademijos (1982), Norvegijos mokslų akademijos (1991), Latvijos mokslų akademijos užsienio narys (1995), Latvijos universiteto (1991), Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras (1994).

Z. Zinkevičius yra daugybės premijų laureatas: Lietuvos valstybinė premija (1968), Herderio premija (1994), Kazimiero Būgos (1995), Nacionalinės mokslo pažangos (2007), apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1995). 2012 m. išrinktas Ukmergės miesto garbės piliečiu. Didžiausia mokslininko dovana Ukmergės kraštui ir visai Lietuvai – knyga „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“. Apie Z. Zinkevičių rašoma O. Voverienės knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“, Elenos Sliesoriūnienės knygoje „Inteligentų karta“.

Akademikui dirbti padėjo šeima

Lietuvos mokslų akademijoje minint profesoriaus Z. Zinkevičiaus 90-metį jos prezidentas profesorius Valdemaras Razumas pažymėjo, kad mokslininkas dirba 10–12 valandų per dieną. Kas profesoriui suteikė tiek jėgų? Pasirodo, įsitikinimas, kad šis darbas reikalingas. Pats mokslininkas neslėpė, kad ne mažiau svarbios ir sąlygos dirbti: „Žmona be galo rūpestinga ir sudaro karališkas sąlygas dirbti“.

Z. Zinkevičius su šeima.

Viso to rezultatas – per 100 išleistų knygų ir daugiau kaip 1 000 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio periodikoje. Mokslininkas yra prisipažinęs, kad neleng-va visas knygas suskaičiuoti, nes kai kurios išleistos kelis kartus ir įvairiomis kalbomis.

Su būsima žmona Regina, lituaniste, buvusia jo studente, kalbininkas susipažino per bendrus draugus, kai ši su drauge atėjo aplankyti sergančio Zigmo. Ji aptvarkė kambarėlį, išplovė grindis. Buitiškai nepraktišką viengungį pakerėjo jos darbštumas, tvarkingumas. Ji tapo angelu sargu visam gyvenimui.

Jiedu išaugino du vaikus: duktė baigė anglų kalbos ir literatūros, o sūnus – informatikos studijas.

Prie gimtosios profesoriaus sodybos Juodausių vienkiemyje 2023-iais pastatytas koplytstulpis.

Z. Zinkevičiui labai svarbus buvo giminystės ryšys, jis palaikė glaudų ryšį su tėvais, broliu, seserimi, nuoširdžiai bendravo su giminėmis, priglausdavo giminių vaikus studijoms. Namai buvo atviri ir draugams. Čia viešėdavo svečiai, kolegos iš įvairių pasaulio kraštų: Vokietijos, Latvijos, Lenkijos, Amerikos, tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Archyvų nuotraukos