Laisvė savaime neatėjo (2)

Iš 2021 m. išleistos knygos „Viltis sugrįžti. Prisiminimai apie tremtį“

Leonardas Zigmantas VAŠATKEVIČIUS

Buvęs politinis kalinys, Laisvės kovų dalyvis

1952 metų rugsėjo pabaigoje buvo organizuotos studentų sporto varžybos tarp fakultetų. Jose turėjau dalyvauti ir aš. Būnant man fakultete, atėjo buvęs mano gimnazijos bendramokslis ir organizacijos narys Stasys Milinskas. Jis man pranešė, jog suimti keli mūsų organizacijos nariai, kad gali suimti ir mane. Sutarėme kitą rytą susitikti prie buvusios prezidentūros ir kartu bėgti per sieną į Vakarus arba pas partizanus. Atsisveikinome iki rytojaus ir jis išėjo.

Netrukus mane iškvietė pas rektorių. Jo kabinete sėdėjo svečias baltu lietpalčiu. Rektorius manęs paklausė, kodėl aš neprisiregistravęs. Atsakiau, jog nespėjau, pažadėjau ryt ar poryt susitvarkyti. Svečias įdėmiai stebėjo mane, neištarė nė žodžio.

Prasidėjo varžybos. Šuolį į aukštį įveikiau užtikrintai, toliau sekė 400 m bėgimas. Bėgant pro žiūrovų tribūną pamačiau ant suolo sėdintį tą patį rektoriaus kabinete matytą žmogų baltu lietpalčiu. Atrodė, lyg kas kūju būtų trenkęs per kojas – supratau, jog esu sekamas. Kursiokams skanduojant „Zigmai, nesustok!, vos pasiekiau finišą, Varžybų pabaigos ir vertinimo nelaukiau, nuėjau į rūbinę, persirengiau ir iškeliavau į butą.

Po bemiegės nakties rytą ėjau į susitikimą su S. Milinsku. Su savimi turėjau moterišką pistoletą „Valter“ su vienu šoviniu apkaboje, kuris prireikus turėjo būti skirtas man.

Gatvė buvo tuščia, lyg išmirus, kitoje pusėje šmėstelėjo kažkoks šešėlis. Ties buvusios prezidentūros vartais staiga privažiavo „viliukas“, iššoko keturi pistoletais ginkluoti KGB-istai, užlaužė rankas, išrausė kišenes, pasiėmė mano valterį. Mane įgrūdo į mašiną ir, nuvežę į Kauno saugumą, uždarė į kamerą. Naktį vėl įsodino į mašiną ir nuvežė į Vilniaus saugumą.

Tardymas vyko ilgai, beveik penkis mėnesius, kas buvo sveiku protu nesuvokiama. Visą laiką kartodavau, jog atsišaukimus spausdinau ir platinau pats. Atnešė man šūsnį mūsų spausdintų lapelių, gerokai gavau į „kailį“, tačiau vis vien tvirtinau, kad spausdinau ir platinau asmeniškai pats. Kiek kankino, neįvardijau bendraminčių, organizacijos narių, nors pasirodo, jiems seniai buvo viskas žinoma, tik aš be prasmės leidau save kankinti. Vis kvotė, kur spausdinimo mašinėlė. Tvirtinau, jog išardžiau ir sumečiau į upę.

Aš jau buvau pasiekęs tam tikrą išsekimo ribą. Kai mane suėmė, svėriau 80 kg, o po visų kankinimų liko vos 47 kg. Mane tardęs žydas Kimen pagaliau man tiesiai pasakė, jog jeigu aš spyriosiuos, mane užmuš ir įmes į kanalizaciją. Aš tuo patikėjau ir šiandien tikiu, nes tokie ar panašūs atvejai buvo dažni. Buvo labai gaila tėvų, nes jie nežinojo, kur aš pradingęs. Tėtis mieste nugirdo, kad keletas mano klasiokų areštuoti. Jis atvyko į Kauną, į saugumą, kur buvo sumuštas, išvarytas ir jokios informacijos negavo.

Zigmas Vašatkevičius lageryje (trečias iš kairės). Mordovija, 1954 m.

Praėjo penki mėnesiai, norėjau artimiesiems duoti kokią nors žinią. Tardytojui pasakiau, jog mašinėlė užkasta tėviškėje, seno klojimo vietoje, griovyje. Tuomet įsodino mane į kariškių mašiną ir su didžiule apsauga vežė į Lokėnus. Atvykus ties Viliukų mišku, liepė išlipti, prie manęs prirakino du kareivius, vieną prie vienos rankos, kitą prie kitos. Man ant galvos užmetė kareivišką lietpaltį-palapinę, kad aš nieko nematyčiau ir manęs niekas nepažintų. Kai ėjome kaimo keliu, prirakinti jauni kareivėliai labai nerimavo, kad neužpultų partizanai. Aš jiems pasakiau, kad to neturėtų būti.

Atvarę prie įvardinto griovio, dalis kareivių suėjo į namą, tėvus susodino ant suolo ir darė kratą. Mašinėlę liepė iškasti man, nes bijojo, jog nebūtų užminuota. Atkasiau, atidaviau, tuomet mane įvarė į tvartą, kareiviui liepė likti prie manęs. Aš prisiminiau, kad mano kelnių kišenėje yra kvitas, jog suimant pas mane rasta 20 rublių. Kvitą išėmiau ir užkabinau ant vinies. Kareivis gal nematė, o gal nenorėjo matyti. Pasirodo, tėtis rado ant vinies kvitą ir suprato, jog aš gyvas, tačiau areštuotas. Dažnai galvodavau, gal ir gerai, kad mane uždarė tvarte, kad neleido pasimatyti, nes ir man, o ypatingai tėvams, būtų didžiulė trauma.

Dažnai tardymų metu, po jų, net ir dabar galvoju, kodėl man nepriminė ir byloje nėra įrašyta apie kišenėje rastą „valteriuką“. Kas tai? Gal tam, kuris rado, labai patiko ginklas, ir jį pasiliko sau, o jei būtų užprotokolavęs, pasisavinti negalėtų.

Po ilgų tardymo ir kančios mėnesių įvyko karinio tribunolo teismas, visiems paskyrė po 25 metus lagerio ir po 5 metus tremties. Dviem atseikėjo po 10 metų kalėjimo ir po 5 metus tremties. Mus teisė už tėvynės išdavystę. Nuosprendį mes visi sutikome labai išdidžiai, nes savo Tėvynės neišdavėme. Teisėjai stebėjosi, kodėl jų skirta bausmė nejaudina teisiamųjų.

Po teismo buvome išvežti į Lukiškių kalėjimą. 1953 m. kovo 5 d. kalėjimo telegrafu (Morze) gavome žinią, kad „krito“ baisiausias diktatorius Stalinas. Kaukė sirenos, prižiūrėtojai šluostėsi ašaras. Mirė kraugerys, kurio sąžinę turėjo slėgti apie 50 milijonų gyvybių. O kiek dar suluošintų dvasiškai, kiek apgautų, kiek susitepusių savo tėvų ir brolių krauju. Stalino nebėra, bet jo dvasia, apraizgiusi pusę pasaulio, liko gyva ir dar ilgai su tuo teks kovoti. Netrukus buvome išvežti į lagerius. Aš patekau į Mordovijos spec. režimo lagerio baudžiamąją brigadą, nes kaip studentą laikė ypač pavojingu. Kankino šaltis, badas, prižiūrėtojai, o vasarą – gausybė uodų ir mašalų, vadinamų „moškara“.

Paros maisto davinys: 200 g duonos, 1 gabalėlis cukraus, 2 šaukštai košės „pšeno“, samtis „balandos“ – dvokiančios žuvies viralo. Į darbą varydavo siuvyklon, kur siūdavo kariškus bušlatus (apsiaustus). Mano užduotis buvo rankiniu būdu prisiūti rankoves. Dienos norma – 50 bušlatų. Įvykdydavau tik 5. Normos neįvykdžius, neduodavo pietų. Matydami, kad iš manęs siuvėjo nepadarys, pervedė į lentpjūvę, kur reikėjo pasikrauti rąstus į platformą ir paduoti į gaterį (rąstų pjovimo įrenginys). Kai šiek tiek apsipratau, po metų vežė toliau – į Omsko lagerius.

Mus, kaip pavojingus, vežė „Stolypino“ vagonu (pritaikytas pavojingiems kaliniams), kur visą laiką buvome stebimi sargybinių. Atvažiavus pirmiausia išlaipino kitus nuteistuosius, tada leido išlipti mums. Apsupo automatais ginkluoti kareiviai su šunimis, varė į zoną, o mus tiesiai į „burą“ (karceris). Čia uždarę, neleido išeiti. Mes paskelbėme bado streiką, reikalavome iškviesti generalinį prokurorą. Streikas padėjo, po paros išleido į zoną. Skirstė į darbus. Aš pasakiau, kad mano tėvas turėjo kuliamąją mašiną, aš suprantu apie techniką. Mane paskyrė į šaltkalvių brigadą, kur remontuodavo ekskavatorius, traktorius, kranus ir kitą techniką. Man buvo įdomu ir aš išmokau dirbti su įvairiais mechanizmais.

Zigmas Vašatkevičius naftos perdirbimo gamyklos statyboje. Omskas, 1955 m.

Ten buvo statoma Omsko naftos perdirbimo gamykla. Aptverta 14 km zona, kurioje dirbome drauge su laisvais darbininkais. Mechanikas mano sugebėjimus pastebėjo. Kai tik į darbą neateidavo laisvas mechanikas, į jo vietą pasiųsdavo mane. Į darbo zoną varydavo spygliuotomis vielomis aptvertu koridoriumi, mus saugojo sargybiniai su šunimis. Darbo sąlygos buvo sunkios, už atidirbtą vieną darbo dieną užskaitydavo tris.

B. d.