L. Z. Vašatkevičius. Aldonos KALESNIKIENĖS nuotr.

Žmonės

Laisvė savaime neatėjo

Šį mėnesį ukmergiškis Leonardas Zigmas Vašatkevičius sulaukė garbingo 90 metų jubiliejaus. Lietuvos laisvės kovų sąjungos Ukmergės skyriaus buvusį pirmininką, neginkluotojo pasipriešinimo laisvės kovų dalyvį, jaunimo pogrindžio organizacijos narį, politinį kalinį sausio 19-ąją sveikino bendražygiai, draugai, artimieji.

L. Z. Vašatkevičius gimė 1934-ųjų sausio 1 dieną. Jo senelis, uždirbęs Amerikoje pinigų, atsiuntė jų Zigmo tėvams ir šie nusipirko 25 ha žemės Lokėnų kaime bei tapo ūkininkais. Zigmas baigė Lokėnų pradinę mokyklą, Panoterių gimnaziją, vėliau – Berniukų gimnaziją Ukmergėje. 1952 m. jaunuolis įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Deja, greitai Kaune kagėbistų buvo suimtas ir nugabentas į Kauno saugumą, o naktį – į Vilnių. Zigmas buvo ne eilinis studentas, o pogrindinės organizacijos ,,Keršytojai už Tėvynę“ Ukmergėje pirmininkas, šias pareigas perėmęs iš Edvardo Buroko. Organizacijos nariai spausdino ir platino atsišaukimus, kviesdami žmones visais būdais priešintis okupantams, remti partizanus, stoti į jų gretas; nukirpdavo telefonų laidus, jungiančius Ukmergę su Kėdainiais, Panevėžiu, Utena, Kaunu. Ryšio nelikdavo tomis dienomis, kai jautė, kad bus tremiamos šeimos į Sibirą; Vasario 16-osios švenčių metu iškeldavo trispalves. Dėl savo patriotinės veiklos jaunas ukmergiškis neišvengė žiaurių tardymų, kankinimų, tremties ir įkalinimo…

Grįžus į Lietuvą L. Z. Vašatkevičiui nebuvo leista studijuoti, apsigyventi arčiau 75 km nuo didžiųjų Lietuvos miestų, tad buvęs tremtinys įsikūrė tėviškėje.

Lietuvos atgimimo metu L. Z. Vašatkevičius aktyviai įsijungė į klubo „Tremtinys“ steigimą, 1989 m. klubo konferencijoje buvo išrinktas į valdybos prezidiumą. 1991-iais pusę metų jis ėjo pirmininko pavaduotojo pareigas. 2003 m. buvo išrinktas Lietuvos politinių kalinių bend-rijos Ukmergės filialo pirmininku. Kartu su likimo broliais ir sesėmis rūpinosi Lietuvos partizanų perlaidojimo darbais, dalijosi savo išgyvenimais ir sukaupta patirtimi, tvarkė žuvusių partizanų kapus, Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką, dalyvavo patriotiniuose renginiuose. L. Z. Vašatkevičiui talkinant, Jogvilų kaime pastatytas paminklas laikraščio „Varpas“ spausdintojams.

2014 m. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga L. Z. Vašatkevičiui 80-mečio proga įteikė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ordiną. Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino medaliu, atminties bei pagarbos ,,Lietuvos ąžuolai“ aukso ženkleliu. 2019 metais L. Z. Vašatkevičiui įteiktas Mero padėkos ženklas.

2019 m. L. Z. Vašatkevičiui įteiktas Mero padėkos ženklas.

Minint garbų laisvės kovų dalyvio, politinio kalinio L. Z. Vašatkevičiaus jubiliejų, dalinamės jo prisiminimais, spausdintais antroje knygos „Viltis sugrįžti. Prisiminimai apie tremtį“ dalyje. Knygą 2021 m. išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas.

Neseniai šventėme Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Per tą laikotarpį patyrėme ne tik džiaugsmo, bet ir skausmo, nusivylimo. Džiaugėmės daugelį metų tik svajonėse buvusia, iškovota laisve. Grįžta daugelį okupacijos metų slėpta tikroji tautos istorija, nebetrypia mūsų žemės nuožmus okupanto batas. Daugelis tikėjome, kad sovietų sukurtos negerovės greitai praeis, savo darbu sukursime geresnį gyvenimą. Deja, kol kas labai sunkiai lipame iš tos duobės, į kurią Lietuvą įstūmė atėjūnai bei jiems parsidavę mūsų tautos atplaišos.

Daugelį metų propagavę komunistinę lygybę, keikę kapitalistus, dabar patys tapo aršiausiais laukiniais kapitalistais – turtingiausia kasta mūsų valstybėje. Jie disponuoja valstybės turtais, tad jiems ištikimai tarnauja didelė dalis spaudos leidinių, kai kurie televizijos kanalai, kitos valstybės struktūros. Užėmę aukštus postus valdžios struktūrose, jie dergia ir niekina nuoširdžiai dirbančius tautos labui, veidmainiškai graudena apie sugriautą, prasigėrusį kaimą, išdraskytas gamyklas, nors ne vienas prie to prisidėjo.

Nenorom tenka prisiminti siaubingus praeities laikus. Sunkiai žmonių užgyventa, išpuoselėta žemelė, geresni ūkiniai pastatai, ūkio padargai staiga tapo nebe jų, o per žmonių kančias ir prievarta įsteigtų kolchozų. Buvęs ūkininkas žvelgdavo į tą pusę, kur jo numylėtas arkliukas uždarytas į bendrą tvartą – fermą, kur trūkdavo pašaro, pavasarį sunkiai bepasikeldavo arba krisdavo nuo bado. Taigi, okupaciją pajuto net gyvuliai. Ji Lietuvai buvo žiauri: tiek rusiškoji – komunistinė, tiek vokiškoji – nacistinė. Abiem okupacijoms lietuviai įvairiomis priemonėmis priešinosi.

Naciams okupavus Lietuvą, jos teritorijoje ėmė reikštis rusų partizanai bei jiems prijaučiantys vietiniai gyventojai. Jie vykdė ardomąją veiklą: sprogdino tiltus, geležinkelius, sandėlius, šaudė vokiečių kariškius. Tuo metu vokiečių okupacinė valdžia buvo priėmusi įstatymą: „Už vieną nušautą vokietį bus sušaudoma dešimt toje teritorijoje gyvenusių lietuvių“. Šiandien, kai prieinami istoriniai archyvai, su siaubu minime Lietuvoje vykusius tikrus faktus: sudeginti Pirčiupiai, nuniokoti kaimai, šimtai žuvusių nekaltų žmonių. Hitlerinės Vokietijos okupantai Lietuvoje nesiskaitė su priemonėmis, griebėsi teroro ir gudravimo, kad greičiau įgyvendintų savo tikslus. Vienas iš jų – Povilo Plechavičiaus rinktinės suformavimas. Jie nurodė tuometiniam Lietuvos generolui P. Plechavičiui suburti, apginkluoti Lietuvos kariuomenę kovai su rusų partizanais, vidaus tvarkai šalyje palaikyti.

P. Plechavičius per visas tuometines informacijos priemones šaukė vyrus į formuojamą rinktinę Lietuvos vidaus tvarkai palaikyti. Į jo kvietimą atsiliepė labai daug jaunimo: ėjo studentai, ištisos gimnazistų klasės, kaimo jaunuoliai. Buvo didelis patriotinis pakilimas, nes dauguma tikėjosi, kad tarnaus savo Tėvynės labui. Vokiečių klasta paaiškėjo tuomet, kai rinktinė buvo suformuota. Tada vokiečiai įsakė rinktinei vykti į frontą, kad lietuviai kovotų Vokietijos naudai. Generolas P. Plechavičius suprato klastą, nepakluso ir davė nurodymą kariams išsiskirstyti. Nemažą dalį karių vokiečiai spėjo suimti, juos išvežė darbams į Vokietiją. Kurie spėjo pabėgti, pradėjo kovą prieš pačius vokiečius. Taip klastingas vokiečių okupantų planas žlugo.

Tuo metu niekas net nenumanė, kad atsiras dar baisesnė okupacija, kad pasiskelbusi tautų išvaduotoja, atslinks stalininė Rusija. Tariami išvaduotojai pradėjo neregėto masto lietuvių tautos genocidą, kuris tęsėsi 50 metų. Turėdami tikslą sunaikinti Lietuvos šviesiausius protus: inteligentiją, ūkininkus, dvasininkus, okupantai griebėsi žaibiškų areštų, kankinimų, trėmimų, žudymų. Viso to išsigandę ir norėję apginti laisvę vyrai bėgo į miškus, formavosi partizanų būriai. Tačiau jėgos buvo nelygios. Ištisos ordos rusų kariškių, vietinių kolaborantų stribų, įvairių išdavikų buvo nukreiptos prieš partizanus, jų šeimas, rėmėjus, prijaučiančius.

Prasidėjo tikra okupantų paruošta mėsmalė. Išžudytų partizanų ir visai su jais nesusijusių žmonių kūnai buvo išniekinti, sudarkyti voliojosi po kelias dienas miestų ir miestelių aikštėse. Ten skrebai ir garnizono kareiviai ruošdavo šokius – vakaruškas, varydavo į šokius merginas, tampydavo lavonus, šokdavo ant jų kūnų. Dažniausia tai vykdavo sekmadieniais, kai žmonės išeidavo iš bažnyčios. Kūnų palaidoti neleisdavo. Išsityčioję, sukėlę skausmą tėvams, giminėms, lavonus užkasdavo ten, kur jiems šaudavo į galvą: miškuose esančiuose karo apkasuose, žvyrduobėse, mesdavo į senus šulinius, lauko tualetus, pamiškių griovius. Po Atgimimo dalis jų kaulų ten buvo surasti ir perlaidoti į kapines.

Matydami visą šį siaubą, kaip niekuo nekalti mokytojai, gydytojai, kunigai, ūkininkai buvo žudomi, tremiami į Sibirą ištisomis šeimomis su paliegusiais seneliais ir tik gimusiais vaikais, sodinami į kalėjimus, Tautos patriotai kilo į kovą, priešinosi okupantų žiaurumui ir savivalei.

Tuo metu man buvo apie 16 metų, mokiausi Ukmergės berniukų gimnazijoje, klasėje buvau jauniausias. Atėję į pamokas dažnai pasigesdavome klasės draugų, mokytojų, kurie buvo areštuoti arba išvežti į Sibirą nežinia už ką. Visi laukėme savo eilės. Širdyse brendo neapykanta ir pasipriešinimo jausmas. Sykį mane pakvietė ateiti klasės draugas Edvardas Burokas. Susirinkome bendraminčių berniukų būrys ir nutarėme steigti pogrindinę jaunimo organizaciją kovai su okupantais. Ukmergėje, prie pat Buruvkos miško, kur gyveno Vilius Vagonis, jo tėvo pirtyje, žvakės šviesoje, susirinkome septyniese ir sukūrėme laisvės ir nepriklausomybės siekiančią organizaciją „Keršytojai už Tėvynę“, kurią vėliau pavadinome „Lietuvos patriotai“. Kiekvienas davėme priesaiką, kurioje pasižadėjome atiduoti savo gyvybes, jeigu to pareikalaus Tėvynė. Pirmininku išrinkome Edvardą, pasirinkome slapyvardžius – mano buvo Vanagas.

Pradėjome veiklą: pasirūpinome ginklų, įvairių rašymo priemonių. Rašėme atsišaukimus – lapelius, kuriuos klijavome ant tvorų, kur daugiau praeina arba susiburia žmonių. Verbavome naujus narius, klausėmės užsienio radijo žinių, jas skleidėme lapeliuose. Prie mūsų prisidėjo dar penki klasės draugai, jie rašė atsišaukimus, straipsnius.

Vasario 16-ąją būtinai keldavome tautines trispalves. Tai vykdavo gilią naktį įvairiose gerai matomose miesto vietose: ant piliakalnio, gimnazijos, valstybinių pastatų. Kad ilgiau skrebai jų nenukabintų, ant laidų užmesdavome akmenį, įvyniotą į skudurą, didelėmis raidėmis užrašydavome „Užminuota“. Vėliavos buvo gerai matomos, bet sunkiai prieinamose vietose. Skrebams būdavo šokas – įvairiausiais būdais stengdavosi kuo greičiau trispalves pašalinti. Į jas šaudydavo, mėtydavo įvairius daiktus, įsitikinę, kad minų nėra, lipdavo patys. Kartais ta procedūra, kol paskutinė vėliava būdavo pašalinta, užsitęsdavo iki vakaro. Daug žmonių susirinkdavo pažiūrėti. Juoką keldavo vėliavų nuėmimo procedūros, skrebų neryžtingumas ir baimė. Jie žmones vaikydavo keikdamiesi nešvankiais žodžiais.

Svajojome apie laikraštį. Su V. Vagoniu ir Algirdu Grebliausku naktį iš Švietimo skyriaus paėmėme spausdinimo mašinėlę, kuri mums buvo labai reikalinga spausdinti atsišaukimus ir straipsnius. Nei vienas iš mūsų spausdinti nemokėjo, todėl ėmiausi aš. Po truputį įpratau, vėliau ir visai gerai išeidavo. Atsišaukimai buvo patrauklūs, jų viršuje būdavo užrašas: „Mirtis raudoniesiems okupantams!“ Juose viešinome okupantų ir jų pakalikų piktadarybes, kvietėme priešintis, remti partizanus ir stoti į jų gretas, žmonėse gaivindami viltį, kad Lietuva bus laisva. Aiškinome kuriamų kolchozų absurdą, rašėme perspėjimus Lietuvos išdavikams. Sužinoję apie ruošiamus trėmimus ar areštus, perspėdavome žmones, nupjaudavome telefono laidus ir stulpus, kad okupantai nors laikinai neturėtų tarpusavio ryšio.

Sykį paskleidėme gandą, kad partizanai puls Ukmergę. Grįžtant radome kareivius ir stribus žiedu kasančius apkasus aplink Ukmergę. Mus sustabdė, paklausė, kur mes, bernai, naktį bastomės. Paaiškinome, jog buvome pas panas. Vienas iš pažįstamų vietinių skrebų mums pasakė, kad turimomis žiniomis šiąnakt apie 400 miškinių puls Ukmergę. Buvo smagu, pokštas pavyko. Eidami kalbėjome, kad vietoj to, jog degtinę gertų ir žmones gąsdintų, geriau tegu apkasus kasa. Mūsų veikla okupantams kėlė sumaištį ir šoką. Bet veiklą mes tęsėme.

E. Burokas buvo pašauktas į sovietinę armiją. Organizacijos tarybos nariai pirmininku išrinko mane. Mokiausi gerai ir 1952 metais baigęs Ukmergės vidurinę mokyklą, įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą Kaune. Mano jaunystės svajonė buvo tapti lakūnu, tam turėjau fizinius duomenis, buvau nepriekaištingo elgesio. Tačiau paaiškėjo, kad iš Baltijos šalių tokie specialistai nepageidaujami. Tada rinkausi antrą širdžiai mielą specialybę – miškininkystę.

Prasidėjo studijos. Išvykdamas į Kauną tėviškėje griovyje užkasiau spausdinimo mašinėlę, tėvai apie mano veiklą nieko nenutuokė. Kadangi mokiausi gerai, laimėjau didelį stojamąjį konkursą – į vieną šios specialybės vietą buvo 7 pretendentai. Tėvai buvo patenkinti. Kaune jokios veiklos nevykdžiau, nes čia buvau dar nepilną mėnesį.

B. d.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • **** :
    Partkomas ( tarnyba) visada salia! Nieko nepasikeite.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas