Mintimis sugrįžus į praeitį

Algimantas KACEVIČIUS

 

Baigiantis 2023 metams žiniasklaidoje pasirodė keli pranešimai, kad spalio 16 dieną, eidamas 83-iuosius metus, mirė ilgametis Lietuvos Respublikos garbės konsulas Mičigano valstijoje Algis Zaparackas – aktyvus JAV lietuvių bendruomenės ir Detroito apylinkės narys, vienas iš Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso įkūrėjų, radijo programos „Lietuviškos melodijos“ redaktorius, veiklus lietuvybės puoselėtojas ir visuomenininkas. Jis nuo jaunystės aktyviai dalyvavo Lietuvių Skautų ir Akademikų sąjungoje, daug metų rašydavo išeivijos lietuvių leidžiamame laikraštyje „Draugas“ Detroito žinias. Veino universitete (JAV) buvo baigęs mechaninės inžinerijos studijas, iki pensijos dirbo inžinieriumi „Ford“ kompanijoje.

A. Zaparackas buvo uolus Lietuvos jėzuitų bičiulis ir Baltijos Jėzuitų Plėtros projekto, remiančio jėzuitų gimnazijas ir mokyklas Lietuvoje, tarybos narys bei dosnus rėmėjas.

Ilgametis LR garbės konsulas Mičigano valstijoje A. Zaparackas.

JAV lietuvių bendruomenės nuotrauka

Mažai kam žinoma, o mūsų krašte gal visai nežinoma, kad A. Zaparackas gimė 1940 m. balandžio 4 d. Viliukų kaime, Deltuvos seniūnijoje, Ukmergės rajone, Viliukų girininkijos girininko Antano Zaparacko šeimoje. Važiuojant Ukmergės–Kėdainių kryptimi, 16-ame kilometre, vos pravažiavus Viliukų mišką, kairėje pusėje prie pat kelio stovi dvi sodybos. Esanti kiek tolėliau nuo kelio – Lekavičių sodyba, o antroji, prie pat kelio, buvo Viliukų eiguva. Joje aš užaugau ir išėjau į gyvenimą. Mano tėvas Ignas Kacevičius buvo Viliukų girininkijos, Viliukų eiguvos eigulys.

Dešinėje pusėje, prie pat kelio, augalotų medžių apsuptyje, stovi kažkada buvusi karčiama, vėliau tapusi Viliukų girininkija, kuriai vadovavo girininkas A. Zaparackas. Vakarinėje pastato dalyje buvo girininko šeimos gyvenamosios patalpos, o rytinėje – girininkijos raštinė.

Girininkas A. Zaparackas buvo mano tėvo tiesioginis viršininkas. Štai šioje sodyboje ir gimė Zaparackų sūnus Algis. (Šeima išaugino du vaikus, sūnų ir dukrą. Žibutė Zaparackas 1947 m. sausio 8 d. gimė jau ne Lietuvoje, o Vokietijoje, Augsburge, Hochfeldo pabėgėlių stovykloje.)

Jaunos girininko A. Zaparacko ir mūsų šeimos artimai bendravo kaip artimiausi kaimynai ir bendradarbiai. Pokaryje į šalia Zaparackų sodybos augančią liepą trenkęs žaibas peršoko į namą, kuris užsidegė. Gaisras padarė nemažų nuostolių, sodyba buvo perstatyta ir įgavo tokį vaizdą, kuris yra dabar. Sodyba, anuomet priklausiusi Ukmergės miškų ūkiui, buvo privatizuota, dabar joje gyvena miško darbininko šeima. Nuo seno šis pastatas vietinių buvo vadinamas girininkija, tačiau vietinių jau nebeliko, o aš – likęs paskutinis mohikanas, kuris mena tuos laikus.

Mintimis grįžus į tolimą praeitį, noriu paminėti vieną įvykį. Praėjusiame šimtmetyje, penkto dešimtmečio pradžioje (tikslių metų nežinau), mano tėvai buvo atsidūrę sprendimų kryžkelėje, nuo kurių priklausė tolimesnis mūsų šeimos likimas. Vieną vasaros dieną, prieš pat užeinant rusams, pas mus atbėgusi Zaparackienė pasakė, kad jie nutarė trauktis į Vakarus. Šis sprendimas greičiausiai buvo priimtas spontaniškai. Girininkienė, taip ją vadino vietiniai, primygtinai siūlė ir mūsų šeimai trauktis drauge, atseit visiems kartu bus lengviau. Mūsų šeimoje augo trys vaikai. Man ėjo septinti, seseriai buvo pusšeštų, o broliukui – tiktai ketvirti. Tėvas tuokart buvo išėjęs į mišką. Ne taip paprasta mamai vienai buvo priimti tokį sprendimą. Maži vaikai, tvarte pilna gyvulių, kur juos dėti, kas laukia kelyje? Trumpai tariant, mama atsisakė, o girininko šeima, pasikinkę arklį, paskubomis susikrovę į vežimą mantą, su mažamečiu sūneliu išdardėjo į Vakarus.

Po daugelio metų, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, į mano rankas pateko Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ 2010 m. dvidešimtasis numeris. Jame buvusio Veprių viršaičio ir Pučionių dvaro savininko Jono Šarkos sūnus, taip pat Jonas, išsamiai aprašo tuometinę pabėgėlių kelionę į Vakarus per buvusias lietuvių žemes Karaliaučiaus srityje. Kartu su Šarkų šeima ir didele grupe kitų pabėgėlių tuomet keliavo ir minėtojo Viliukų girininko Antano Zaparacko šeima. Daug vargų patyrė pabėgėliai, pakeliui turėjo veltui dirbti pas vokiečių ūkininkus, kęsti paniekinamą požiūrį į lietuvius, kaip į antrarūšius žmones. Lietuviai, išgyvenę nemažai vargų pabėgėlių stovyklose, galų gale atsidūrė už Atlanto. Vieni įsikūrė Čikagoje, kiti išsibarstė po kitus miestus, įleido šaknis ir ten gyvena ligi šiolei.

Zaparackų šeima iš Vokietijos į JAV persikėlė 1949-iais. Dabar, kai rašau šias eilutes, suprantama, abu senieji Zaparackai jau mirę, paskui juos jau iškeliavęs ir sūnus A. Zaparackas. Žibutė Zaparackas yra Čikagos vaikų ligoninės vedėja, Northwesterno universiteto asocijuota profesorė, oftalmologė.

Jie gyvenime pasiekė nemažai, tačiau kurie buvome laimingesni – ar tie, kurie pasitraukė, ar tie, kurie liko savo tėvynėje – sunku atsakyti.