Išsipildė vasarinė „Bočių“ svajonė

Ilona ZINKEVIČIŪTĖ

Jūra neatstumia nuo savęs nei vieno – ji pasitinka, vilioja, priima visus. Čia, nepriklausomai nuo oro, kvepia saule, pušimis, druska bei atostogomis. Beribė, didinga jūra lyg begalybės simbolis ir kelionių ilgesys ilgokai šmėžavo Lietuvos pensininkų sąjungos (LPS) „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ pirmininko Valmanto Naraškevičiaus ir garbės pirmininkės Valerijos Naraškevičienės planuose. Jie ir suorganizavo keturių dienų poilsinę–pažintinę kelionę prie Baltijos jūros. Prie ukmergiečių prisijungė mėgstantys keliauti ir naujų išbandymų nevengiantys Kėdainių, Vilniaus, Utenos bočiai bei Europos pagyvenusių žmonių federacijos Lietuvos asociacijos nariai.
Pirmąjį vakarą mūsų kiemas Šventojoje skambėjo nuo armonikos ir dainų garsų. Bendrai atliekamos melodijos, spontaniškai susikūręs jungtinis keliautojų ansamblis, šokiai, prisiminimai, juokas, pušų ir jūros aromatas dar labiau suartino ir suvienijo bend-raminčius iš skirtingų Lietuvos pakraščių. O kad nebūtų liūdna pajūrio bočiams, kitą dieną aplankėme ir juos. Naujoje, jaukiai susikurtoje erdvėje mus pasitiko ir draugiškai priėmė LPS „Bočiai“ Palangos skyriaus pirmininkas Kęstutis Staniulis ir jo komanda. Pasikeitę lauktuvėmis, išklausę malonių istorijų bei linkėjimų, palangiškiams padovanojome linksmą ir nepakartojamą, tik išvakarėse sukurtą pasirodymą. Darnus ir balsingas jungtinio ansamblio skambesys paskatino linguoti ir kartu dainuoti visus renginio žiūrovus. Šokėjų poros sukosi ne tik salėje, bet ir koridoriuje. Iš Palangos kolegų sulaukėme žavingų pagyrų bei noro siekti panašaus užsidegimo burtis, vienytis ir nepasiduoti sunkumams. Dainos, šokiai, pokalbiai padeda pamiršti skausmus, skaudžias patirtis ir išlikti dabarties momente, kur linksma ir smagu.
Kitą rytą mūsų laukė kelionė į Latviją. Šįkart aplankėme vėjų, muzikos bei šilkinių kopų miestą Liepoją, kadaise buvusį Lyvos uostą. Kartu su gide vaikščiojome senaisiais grindiniais, klausydamiesi miesto istorijos ir matydami uostamiesčio atgimimą. Šiuolaikinė Liepoja – tai muzikos ir meno festivalių miestas, latviškojo roko gimtinė, todėl nenuostabu, kad praeiviai kiekvieną dieną mato šaligatviuose įspaustas natas.
Kitas kelionės tikslas – Venspilis. Gavęs vardą nuo upės Venta, dabar tai vėjų, gėlių, parkų, šeimų ir karvių paradų miestas. Ekskursijos gidė nuoširdžiai ir jautriai pasakojo miesto istoriją, rodydama reikšmingus objektus, vedžiojo po šeimoms pritaikytus parkus, atstatytas alėjas, pėsčiųjų pasivaikščiojimui skirtas erdves, nuolat girdama buvusio mero Aivaro Lembergo šeimininkišką miesto valdymą. Venspilyje buvome jo 733-ojo gimtadienio vakarą, tad galėjome pamatyti miestiečiams ir svečiams padovanotą vakarinį koncertą. Daug patyrę, pamatę, pavargę, bet su dainomis ir pajuokavimais į Šventąją grįžome jau po vidurnakčio.
Paskutinė kelionės diena buvo skirta poilsiui prie lietuviškos Baltijos jūros. Lyg atsidėkodamas už mūsų stiprybę, dainas, šokius, norą aktyviai gyventi ir keliauti, kurti bendrystę ir džiuginti vieni kitus, dangus mums dovanojo kaitrią saulę, nutilusią jūrą ir vidinę ramybę.