Geologui dr. Algimantui Uginčiui – 85

Prof. habil. dr.

Algirdas AŽUBALIS

Algimantas Uginčius gimė 1938 m. birželio 14 d. Ukmergėje, Lietuvos kariuomenės karininko leitenanto (vyr. leitenanto laipsnį gavo iki Antrojo pasaulinio karo Raudonojoje armijoje, o atkūrus nepriklausomybę, po mirties, suteiktas kapitono laipsnis) Prano Uginčiaus (1907–1955 Rusijoje, Oziorlage) ir dailiojo siuvinėjimo meistrės Konstancijos Dmuchauskaitės (1906–1991) šeimoje. Kadangi tėvas, likęs ištikimas priesaikai Lietuvai, iš Raudonosios armijos Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasitraukė ir vėliau dalyvavo antinaciniame bei antibolševikiniame pasipriešinime bei už tai po karo buvo nuteistas, šeima, kurioje dar buvo sesuo Virginija, stebuklingai išvengusi tremties, vertėsi sunkiai. Todėl abu vaikai, baigę privalomas tuo metu 7 klases, 1953–1957 m. mokėsi Ukmergės pedagoginėje mokykloje, nes joje buvo mokama, kad ir kukli, stipendija. O mokantis labai gerai, ji buvo dar ir 25 proc. didesnė.

Mokyklą baigė su pagyrimu ir įgijo pradinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją. Kadangi baigusiems su pagyrimu nereikėjo atidirbti trejų privalomų metų per skirstymą pasirinktoje darbovietėje, A. Uginčius 1957–1962 m. studijavo Vilniaus universitete, kur įgijo inžinieriaus geologo specialybę. Baigęs universitetą, 1962–1964 m. pagal paskyrimą dirbo Geologijos valdybos Hidrogeologijos ekspedicijoje techniku. Nuo 1964 m. iki pensijos (2000 m.) dirbo Geologijos institute: iš pradžių – jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, vėliau (nuo 1998 m.) – vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.

Paskutinės Ukmergės pedagoginės mokyklos laidos kurso draugų susitikime 1987 m. (,,a” grupė). A. Uginčius stovi antras iš kairės, viduryje stovi matematikos dėstytoja Anelė Dudavičiūtė-Vilčinskienė, jai iš dešinės – šio straipsnio autorius, viduryje sėdi kūno kultūros dėstytoja Aldona Kalvaitytė.

Nuo 1971 m. tyrinėjo Lietuvos Baltijos pajūrio sunkiųjų mineralų sudėtį sąnašynuose. 1975 m. įstojo į neakivaizdinę aspirantūrą (dab. doktorantūrą). Tačiau ją baigęs, disertacijos ginti negalėjo, nes geologijoje, kaip ir daug kur kitur, sovietiniais metais buvo daug įslaptintų duomenų ir politinio kalinio sūnui jais nebuvo leista naudotis. Tad tik 1996 m. apgynus disertaciją „Baltijos sineklizės vidurinio–viršutinio devono raudonspalvė terigeninė formacija (litologija ir susidarymo sąlygos)“, A. Uginčiui suteiktas gamtos mokslų daktaro vardas. Tai pablogino jo galimybes turėti oresnę senatvę: kad mokslininkas gautų bent minimalią papildomą pensiją, kaip priedą prie socialinės pensijos, jis turi apginti disertaciją iki savųjų 55 metų ir būtinai išdirbti akademinėje srityje po disertacijos apgynimo dar 10 metų. A. Uginčiui, apgynusiam disertaciją, jau buvo 58-eri, tad kiek jis būtų bedirbęs, šis reikalavimas jau nebeturėjo prasmės…

Nuo 1985 m., kol išėjo į pensiją, A. Uginčius dirbo moksliniu bendradarbiu Geologijos instituto kerno saugyklos ir muziejaus skyriuje Vievyje.

Nuo 1986 m. Vilniaus pedagoginiame institute (vėliau – universitetas) A. Uginčius skaitė paskaitas ir vedė geologines lauko praktikas chemijos ir geografijos specialybių studentams. Čia ypač pravertė pedagoginės žinios, įgytos Ukmergėje.

Ketvirtakursiai rauname Vidiškių kolchozo linus 1956 m. rudenį. A. Uginčius – ketvirtas iš kairės, šalia jo – dėstytojos: psichologė, lituanistė Ona Matakanskienė ir rusistė Eufrosinja Kašteljan.

Svarbiausi A. Uginčiaus mokslo darbai yra apie Lietuvos Baltijos pajūrio sunkiųjų mineralų sąnašynus, Baltijos sineklizės vidurinio–viršutinio devono raudonspalvės formacijos litologiją, mineralogiją, paleogeografiją, cementaciją. Paskelbė apie 40 mokslinių ir populiarių straipsnių, monografiją „Lietuvos vidurinio devono terigeniniai kompleksai“ (su dr. Vytautu Narbutu, 2001). Jo pomėgiai buvo stalo tenisas, šachmatai, alpinizmas, žiemos turizmas, žvejyba, piešimas. Deja, sunki liga juos visus eliminavo…

Beje, sesuo Virginija Uginčiūtė-Palaimienė (1939–1999) pedagoginę mokyklą baigė taip pat su pagyrimu. Kadangi merginai negrėsė tarnyba sovietinėje armijoje, dėl sunkių materialinių sąlygų iš karto tęsti studijų nesiryžo. Porą metų padirbėjo vaikų darželyje, kad susikauptų šiek tiek lėšų, ir 1959–1964 m. studijavo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Ją baigusi dirbo muzikos vadove Rusijos (nes ištekėjo už sovietinio karininko ukmergiškio, beje, baigusio XX a. 6 dešimtmetyje veikusią Ukmergėje aerodromų statybos karo mokyklą), Ukmergės ir Kauno vaikų darželiuose. Kilnojimai po Rusijos platybes, matyt, pakenkė Virginijos sveikatai, juolab kad teko betarpiškai stebėti SSRS ir Kinijos karinį konfliktą prie Usūrio upės Damanskio salos. Iš pažiūros tvirta, aukšta, graži moteris mirė labai anksti. Virginija sukūrė muzikos kūrinėlių darželinukams, aktyviai dalyvavo Kauno miesto metodinėje ikimokyklinio muzikinio ugdymo veikloje.

Nuotraukos iš autoriaus asmeninio albumo