Gausios šeimos motinai – vaikų meilė ir prezidento medalis

Nijolė STUNDŽIENĖ

Prezidentas Gitanas Nausėda artėjančios Motinos dienos proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo 45 mamas ir globėjas. Garbingą apdovanojimą pelnė ir Žemaitkiemio seniūnijos Martnonių kaime gyvenanti 91-erių Stanislava Buteikienė. Ji pagimdė aštuonis vaikus, juos užaugino ir išauklėjo dorais žmonėmis. Kadangi Stanislava dėl sveikatos ketvirtadienį atvykti į Prezidentūroje vykusias iškilmes negalėjo, jai apdovanojimas artimiausiu metu bus atvežtas į namus.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis kasmet skiriamas už nuopelnus motinystei, globai ir rūpybai, už atsakingumą, pasiaukojimą bei įkvepiantį pavyzdį bendruomenei.

Pasak šalies prezidento, žmonija niekada nepaliaus stebėtis, kaip motinystės stebukle susilieja dvi, regis, visiškai priešingos savybės: visiškas pasiaukojimas, savęs atidavimas ir didžiulė jėga.

„Atiduodamos labai daug, kartais rizikuodamos visu savo gyvenimu, mamos kartu įgauna milžinišką galią – auginti ir ginti savo vaikus, padėti tvirtus pagrindus jų kelyje. Net ir nebūdamos šalia, mamos turi galią globoti, saugoti savo vaikus visą gyvenimą. Taip galinga mamos meilė, jos rūpinimasis savo vaikais, įkvepiantis pavyzdys keičia ne tik konkrečios šeimos, bet neretai – ir visos valstybės ateitį“, – sveikinimo kalboje sakė G. Nausėda.

Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė pabrėžė, kad mamos ir globėjos yra amžinosios išminties ir vertybių saugotojos.

Neteko trijų sūnų

Stanislava Voverytė-Buteikienė gimė 1931 metų rugsėjo 20-ąją Martnonių kaime, Ukmergės apskrityje. Kai jai tebuvo dveji metukai, mirė tėvas, o 19 metų ji neteko ir mamos. Po artimųjų mirties mergina gyveno su teta.

Sulaukusi 25-erių, 1956 metais, Stanislava ištekėjo. Jos vyras Vilhelmas Buteikis dirbo kolūkyje įvairius darbus: traktorininku, brigadininku, fermos darbininku, statybose.

Jauna šeima netrukus susilaukė pirmagimio Petro, tačiau neturėdamas nė septynerių, jis, įlūžus ledui, nuskendo.

Antragimė Laima baigė Alantos technikumą, dirbo kultūros namuose, spaustuvėje, šiuo metu gyvena Kaune.

Stanislava ir Vilhelmas džiaugėsi ir mylėjo kiekvieną savo vaiką.

Po metų tėveliai jau sūpavo Rimą. Ji taip pat baigė mokslus, sukūrė šeimą, užaugino dukrą, kuri šiuo metu dirba Vengrijoje, Raudonajame Kryžiuje. Rima gyvena Kaune, dirba banke.

Vėliau gimė sūnus Vytas. Deja, praėjusių metų balandį po klastingos, retos ligos šeima jį palydėjo į amžino poilsio vietą.

Stanislava neteko ir dar vieno sūnaus Kazimiero. Jis nelaimingo atsitikimo metu mirė būdamas vos 24-erių.

Po jo gimusi dukra Vilė gyvena ir dirba Utenoje, užaugino dvi dukras, viena iš jų dirba policijoje, kita gyvena Norvegijoje.

Dar viena gausios šeimos dukra Virginija taip pat įsikūrusi Kaune, dirba banke, užaugino sūnų, kurį vos ne kas vakarą matome televizijos ekranuose, dažniausiai „Panoramoje“, supažindinantį su naujienomis iš Briuselio, Europos parlamento. Mindaugas Laukagalis – LRT reporteris Briuselyje.

Jaunėlis Almantas, kuriam netrukus sueis 47-eri, vienintelis iš gausios šeimos liko tėvų namuose ir dabar prižiūri mamą.

Kelionę į Vilnių teko atšaukti

„Gimtosios žemės“ kalbintas A. Buteikis sakė, jog rūpinimasis garbaus amžiaus mama jam nėra našta. Nors vyras turi neįgalumą, jaunystėje neteko rankos pirštų, tai nėra kliūtis padėti tvarkytis namuose. Juolab kad mama dar ir sūnui sugeba paruošti pietus.

Broliui antrinusi sesuo Rima taip pat pasidžiaugė, kad mama gyvena ne viena, yra kam ja pasirūpinti.

Pasak Rimos, dukros ne kartą ją kalbino persikelti į jų namus, tačiau senolė sutinka tik pasisvečiuoti, o gyventi nori savo sodyboje. Ten, kur jai pažįstama kiekviena kertelė, pasiramsčiuodama lazdele ji išeina į kiemą, pasivaikšto, džiaugiasi sugrįžusiu pavasariu.

„Mama anksčiau buvo labai geros sveikatos, – pasakojo dukra. – Į medikus pirmą kartą ji kreipėsi tik perkopusi 80-metį. Aišku, dabar turi įvairių negalavimų, skauda kojas, geria sąnarius, šokinėja kraujo spaudimas…“

Rima atviravo, jog mama, sužinojusi, kad jai skirtas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis, labai norėjo vykti į Prezidentūrą ir apdovanojimą atsiimti pati: „Jau buvome viską suplanavę, pranešėme, kad atvyksime, net drabužius mamai paruošėme. Tačiau, matyt, dėl pernelyg didelio jaudulio, nervinimosi, ji dar labiau pasiligojo. Todėl kelionę į Vilnių teko atšaukti“.

Laukia sugrįžtančių vaikų, anūkų, proanūkės

Stanislava, anot dukters, labai sunkiai išgyveno savo vaikų netektis. Senolės sveikata ypač suprastėjo po Vyto mirties.

„Mama – aiškaus proto, sąmoninga, todėl jai labai nelengva susitaikyti su sūnaus praradimu“, – kalbėjo Rima.

Ir pridūrė, jog didžiausias senolės džiaugsmas, kad visi kiti penki vaikai gyvena tvarkingai, yra atsakingi, rūpestingi, dirba, sukūrę šeimas, augina vaikus ir ją aplanko.

Stanislava turi penkias anūkes ir vieną anūką, kurie užaugo draugiški, trokštantys žinių, mokantys po keletą kalbų, keliaujantys po pasaulį, o svarbiausia – geranoriški ir nuoširdūs.

Nors sūnų Vyto ir Kazimiero nebėra, Stanislavą aplanko jų žmonos ir dukros. Daug džiaugsmo jai suteikia proanūkė Agota, anūkės Linos dukra, kuri jau pirmokė. Pas močiutę užsuka ir anūkas Mindaugas, kuris nuolat klausinėja apie krašto istoriją, mėgaujasi kaimo aplinka ir ežeru… S. Buteikienė laukia visų, atvykstančių jos aplankyti.

Namuose buvo linksma ir smagu

Stanislavos dukra Rima sako, jog nepaisant to, kad šeimoje buvo daug vaikų, nė vienas nejautė nepritekliaus, visi buvo sotūs, prižiūrėti, apgaubti šiluma ir meile.

„Mama jaunystėje mėgo dainuoti, megzti, skaityti, bet tam turėjo mažai laiko, nes visą savo dėmesį skirdavo mums. Visko namuose užteko, buvo linksma ir smagu. Anksčiau kaime gyveno daugiau žmonių, mūsų namuose rinkdavosi jaunimas…“ – prisiminimais dalinosi Rima.

1986 metais mirus vyrui Vilhelmui, S. Buteikienė viena augino jaunesniuosius – Vilę, Virginiją, Almantą. Anksti, vos 55-erių, likusi našle, Stanislava turėjo padėti ir kitiems dar pilnai neįsikūrusiems vaikams.

Nors moteriai teko rūpintis būriu, vienas po kito gimusių, vaikų, ji sugebėjo iki pat pensijos dirbti ir tuometiniame kolūkyje. Stanislava buvo vertinama kaip gera, sąžininga, nuoširdi ir darbšti darbuotoja. Ji, kartu su kaimo moterimis, mėgo dainuoti. Su koncertais aplankė kone visą Ukmergės rajoną, o kai pakviesdavo, dainuodavo ir Molėtų krašte.

Aplinkiniai gausią šeimą užauginusią moterį apibūdino kaip labai draugišką, visada padėjusią kaimynams, iki šiol nepraradusią humoro jausmo.

S. Buteikienei, kaip užauginusiai 5 ir daugiau vaikų, yra suteikta valstybinė II laipsnio pensija.

Nuotraukos iš Rimos Buteikytės-Promoskalienės asmeninio archyvo