„Ne kiekvienam lemta tapti didvyriu…“

Sukanka 115 metų, kai gimė vienas iš pokario partizaninio judėjimo Didžiosios Kovos apygardoje (Trakų, Ukmergės, Kauno apskrityse) organizatorių Alfonsas Morkūnas-Plienas.

A. Morkūnas gimė 1908 m. sausio 27 d. Ukmergės apskrities Žemaitkiemio valsčiaus Juodžiūnų kaime gyvenusios Jono Morkūno ir Veronikos Šerelytės-Morkūnienės šeimoje. Kartu augo du jaunesni broliai – Stanislovas, gimęs 1912 m., ir Karolis, gimęs 1920 m.

Alfonsas baigė dvi gimnazijos klases, po to – puskarininkių mokyklą. 1930–1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1935 m. vedė Oną Kazlauskaitę. Augino dukrą Elvidą ir sūnų Teisutį. Iki 1940 m. spalio 19 d. tarnavo liktiniu 1-ojo inžinerijos pulko bataliono 2-oje kuopoje. Turėjo vyr. puskarininkio laipsnį. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai iš karinės tarnybos buvo atleistas ir grįžo į tėviškę, Juodžiūnus, pas tėvus.

Jau 1941 m. Birželio sukilimo dienomis Lietuvos kariuomenės puskarininkis A. Morkūnas vykdė sukilėlių štabo nurodymus gimtosiose apylinkėse.

1942 metais mirė sunkiai sirgusi A. Morkūno žmona. Nuo tada visi rūpesčiai gulė ant našlio pečių, nes abu vaikai buvo ikimokyklinio amžiaus. Vis dėlto jis surado jėgų ir laiko imtis organizuoti ginkluotam sugrįžtančio okupanto pasipriešinimui. Lyduokiuose susirado vienminčių ir kaupė ginklus bei šaudmenis. Nesudėjo rankų ir jo broliai. Karolis įstojo į generolo P. Plechavičiaus rinktinę, Stanislovas tarnavo Vilniaus policijos nuovadoje, kuri nuo raudonųjų partizanų saugojo tiltus ir kitus strateginius objektus.

1944 metais sovietinei kariuomenei okupavus kraštą, A. Morkūnas, pasivadinęs Plieno slapyvardžiu, gimtojo ir aplinkinių kaimų vyrus ėmėsi organizuoti į partizanų būrį. Jo būryje, veikusiame Žemaitkiemio, Šešuolių, Pabaisko valsčiuose, buvo apie 20 vyrų, tarp jų ir abu būrio vado broliai – Stanislovas bei Karolis.

1945 metų spalio mėnesį A. Morkūnas-Plienas buvo paskirtas „B“ rinktinės vadu.

Didžiosios Kovos apygarda Jono Misiūno-Žalio Velnio iniciatyva ėmė veikti nuo 1944 metų, o oficialiai buvo įkurta 1945-ųjų pavasarį. Apygardą sudarė „A“ ir „B“ rinktinės, veikusios Vilniaus, Kauno ir Ukmergės apskrityse. 1946 metais, MGB infiltravus provokatorių į Didžiosios Kovos apygardos vadovybę, „A“ rinktinė buvo beveik visiškai sunaikinta. Sužinojęs apie išdavystę, „B“ rinktinės vadas A. Morkūnas-Plienas nutraukė ryšį su apygardos vadovybe ir pradėjo veikti savarankiškai.

1948 metų gegužę rinktinei buvo suteiktos apygardos teisės, o 1948 metų rugpjūtį Rytų Lietuvos (Kalnų) srities partizanų vado Antano Slučkos-Šarūno įsakymu A. Morkūnas-Plienas buvo paskirtas Didžiosios Kovos apygardos vadu, jam suteiktas partizanų kapitono laipsnis. A. Morkūnas buvo gerbiamas už savo drąsą – net ir dienos metu jis suorganizuodavo susitikimus su kaimų ar miestelių gyventojais, agituodavo prieš sovietinę santvarką, kviesdavo prisidėti prie laisvės kovos.

„Dėl gero charakterio ir karinių žinių tėvelis turėjo didelį autoritetą tarp partizanų. Būryje jis rėmėsi broliais. Sako, tėvelis niekada nesiėmė kraštutinių priemonių, nepriekaištavo, o juo labiau negąsdino draugų už klaidas, buvo pats pavyzdys kitiems. Juk Lietuvos kariuomenėje jis dešimt metų buvo būrininkas, o tai jau ne tik vadas, bet ir pedagogas. Buvo labai atsargus ir nesiųsdavo draugų į pražūtingas operacijas. Draudė fotografuoti, sakydamas, kad tai labai pavojinga. Gal dėl valios, tvirto būdo jis pasirinko Plieno slapyvardį. Jo brolis Stasys tapo Tarzanu, o Karolis – Klevu“, – prisiminimais apie tėvą dalijosi duktė Elvida Čaplikienė.

Dėl provokatorių ir informatorių kovoti ir išlikti laisvės kovotojams darėsi vis sunkiau. 1949-ųjų gruodį MGB agentas Vėjas išsiaiškino, jog Juodkiškių kaimo (Pabaisko valsčius) pradžios mokyklos ūkiniuose pastatuose įrengta slėptuvė. Gruodžio 30 dienos rytą MGB kariuomenė glaudžiu žiedu apsupo pastatus. Klojime po arklių gardu jie aptiko apygardos štabo bunkerį. Po įvykusio susišaudymo iš bunkerio buvo iškelti penkių žuvusių laisvės kovotojų kūnai. Tą lemtingą dieną žuvo Didžiosios Kovos apygardos vadas A. Morkūnas-Plienas, jo pavaduotojas Vladas Ališauskas-Puškinas, kuopos vadas Bronius Medelskas-Krienas, Juozas Grigas-Geniukas ir Bronius Dūda-Narutis.

Žuvusiųjų kūnus nuvežė vežimais į Ukmergę. Spėjama, kad Plieno palaikai buvo įmesti į kanalizacijos šulinį prie „Vienybės“ gamyklos. Tik Atgimimo metais jie buvo surasti ir perlaidoti į Dukstynos kapines.

Pasak E. Čaplikienės, „tėveliui žuvus likome visiškai be pagalbos. Tada man jau buvo 13 metų, o broliui metais mažiau. Kažkada tėvelis buvo mums sakęs, kaip elgtis tokiu atveju. Taip ir ėjome per anksčiau mums nurodytas šeimas, prašydami vaikiško darbelio už duonos gabalą. Jau 1951 metais mus, grįžtančius iš Lyduokių bažnyčios, apsupo stribai ir nuvedė į sulipdytą Virkščių kolūkį karvių melžti. Man tada buvo 15, o broliui Teisučiui – 14 metų. Nors tai buvo ne paauglių darbas, kantriai dirbome. Badas nutolo, nes duonos gaudavome, o pieno ir taip atsigerdavome. Tik ramybėje „bandito vaikų“ nepaliko. Jau 1952 m. sausio 22 d. mus abu išvežė į Sibirą. Nieko su savimi pasiimti neleido, o ir nieko gero mes neturėjome. Tik pakeliui į gyvulinį vagoną Gasiniauskas Lyduokių kalvėje perdavė broliui kailinius ir kepalėlį duonos. Sunki buvo kelionė į Krasnojarską, nes su ta duona turėjom išgyventi 18 parų. Tremtyje mus įkurdino viename iš barakų. Sunkiai dirbome plytų gamykloje, tačiau prie sunkumų buvome įpratę. Į Lietuvą su broliu grįžau 1959 metais. Šiaip taip pavyko įsidarbinti Kauno „Silvoje“. Dažnai sugrįžtu į tuos sunkius laikus ir didžiuojuosi savo tėveliu, jo broliais. Ir žinau, kad ne kiekvienam lemta tapti didvyriu….“

A. Morkūno-Plieno brolis Karolis-Klevas žuvo savo gimtajame Juodžiūnų kaime 1948 metų vasarį. 2002 metų gruodžio 20 dieną K. Morkūnui-Klevui suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties). Kitas brolis, Stanislovas-Tarzanas, dar iki 1955-ųjų kovojo, o iki 1965-ųjų slapstėsi, kol buvo išduotas. Suimtas ir nuteistas 15 metų kalėjo lageryje, buvo tremtyje. Į Lietuvą sugrįžo tik 1980 metais, gyveno Kaune.

A. Morkūnui-Plienui 1997 metų gruodžio 29 dieną suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties); 1998 metų lapkričio 18 dienos LR Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabartinis atitikmuo – Vyčio kryžiaus ordino Didysis kryžius) (po mirties), o 2009 m. gruodžio 23 d. – pulkininko laipsnis (po mirties).

1997 m. Juodkiškių kaime Didžiosios Kovos apygardos Plieno partizanų žūties vietoje atidengtas paminklinis akmuo.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotrauka

Mus remia: