Šimtametės noras – visą šeimą suburti prie šventinio stalo

Loreta EŽERSKYTĖ

Lapkričio 26-ąją ukmergiškei Bronei Petrauskienei sukanka 100 metų. Vis dar guvi, spinduliuojanti gerą nuotaiką ir optimizmą jubiliatė neeilinę sukaktį pasitinka dukrų Danutės ir Gražinos, sūnaus Vytauto bei jų šeimų narių apsuptyje. Šeštadienio popietę prie šventinio stalo susės gausus būrys – kone keturiasdešimt – šimtametei pačių artimiausių ir brangiausių artimųjų.

„Visi susirinkę smagiai šventėme mamos devyniasdešimtmetį, po to minėjome 95-erių metų sukaktį. Artėjant 100-ajam jubiliejui vienintelis mamos noras buvo vėl visus matyti kartu. Ir tai suprantama – kasdien susitikti negalime, dalis artimiausių žmonių gyvena ne Ukmergėje, kai kurie yra išvykę į užsienį…“ – sakė jauniausia dukra Danutė Montvilienė.

Suburti visą šeimą ir taip išpildyti mylimos močiutės norą ėmėsi jauniausias jos anūkas Šarūnas. Pratęsiant vaišingos ir puikios šeimininkės namuose gyvavusią tradiciją svarbiomis progomis susirinkti prie gausaus stalo, šeštadienio popietę artimieji šimtametę pakvies į kavinę.

Vaikystės prisiminimuose – daug šviesos

Kai trečiadienį aplankėme Gėlių rajone gyvenančią B. Petrauskienę, ukmergiškė neslėpė, jog šios dienos – kupinos neeilinės šventės laukimo.

„Kas galėjo patikėti, kad mano amžius bus toks ilgas! Gyvenimas nelepino – nuo mažumės teko daug ir sunkiai dirbti, pergyventi karo ir pokario baisumus, pavojus. Po to auginome vaikus, statėmės namus – ir vėl bėgome, dirbome… Bet Dievulis mus saugojo, aplinkui visada buvo gerų žmonių…“ – šypsosi ilgaamžė ir nuklysta į tolimus prisiminimus.

B. Petrauskienė gimė dabartinės Pivonijos seniūnijos Daugėliškio kaime. Antanas ir Marijona Keburiai susilaukė keturių vaikų – kartu su Bronyte augo broliai Julius, Aleksandras ir Antanas.

Ukmergiškė pasakojo, kad jos tėvelis du kartus buvo išvykęs užsidirbti į Ameriką – ten gyveno jo sesuo, kiti giminaičiai. Pirmą kartą grįžęs nusipirko žemės, pasistatė gražius namus. Antrą kartą į Ameriką susiruošė, kai jau buvo vedęs, buvo gimę vaikai: „Norėjo važiuoti ir trečią kartą, bet negavo valdžios leidimo.“

Pasak moters, tėvai turėjo 40 hektarų žemės, laikė gyvulius – keturias karves, prieauglio, du arklius, avių, kiaulių. Nors reikėjo daug dirbti, nepritekliaus nebuvo. Šeimoje vyravo santarvė, susiklausymas. Keburių namų durys visada buvo atviros kaimynams. Kadangi Antanas mokėjo skaityti ir rašyti, jis neretai pagelbėdavo beraščiams kaimo žmonėms. Taip pat pas jį, kaip pasaulio daugiau mačiusį žmogų, užeidavo kaimynai pasitarti. Už tai jis buvo visų gerbiamas.

Buvusioje tėvų sodyboje Daugėliškio kaime su dukra Danute.

„Gerai menu diedukus – tėvelio tėvus. Diedukas buvo Vepriuose gydytojas, bobutė šeimininkavo namuose. Ji man gimus vardą išrinko – mūsų lėlytė bus Bronytė…“ – smagiai pasakoja šimtametė.

Tarsi vakarykščius įvykius B. Petrauskienė mena mokykloje praleistus metus: „Smetonos laikais III Antakalnio kaime buvo pastatyta pilaitė. Joje įrengė pradinę mokyklą. Į ją ėjo įvairaus amžiaus vaikai iš artimų ir tolimesnių kaimų. Mokyklą lankė ir Jačionių kaime gyvenęs Stasys Petrauskas, mano būsimas vyras. Jis buvo vyresnis, gimęs gegužę. Susipažinome kartu mokydamiesi, paskui mūsų keliai išsiskyrė. Jis man rašė laiškus, bet nė vieno jų negavau. Atsitiktinai susitikome, kai jau gyvenau ir dirbau Ukmergėje. Ištekėjau eidama 26 metus.“

Pasak moters, nors mokslai jai sekėsi labai gerai, baigė tik pradinę mokyklą, keturias klases. Toliau mokytis sutrukdė permainingas laikmetis, be to, netrukus prasidėjo karas.

„Jei ne kaimynai, būtume pražuvę…“

Antrojo pasaulinio karo metais Keburių šeimai teko patirti didelių išbandymų. Kai prasidėjo karas, tėvelis antrąkart buvo išvykęs į Ameriką. Namuose ūkininkavo vieni likę mama ir vaikai.

„Per karą sudegė mūsų namas. Daug vargome, sunkiai su broliais dirbome, bet pavyko atstatyti…“ – skaudūs prisiminimai iki šiol įsirėžę atmintin.

Gaisras nebuvo vienintelė šeimos netektis. Kai artėjo Raudonoji armija, Keburiai, kaip ir kiti gyventojai, turėtus brangesnius daiktus, rūbus, netgi gyvulius suskubo slėpti. Tačiau tai ne ką gelbėjo. Ilgaamžės akyse kareiviai išskerdė gyvulius, grobė maisto atsargas.

„Namuose turėjome dieduko gydytojo baldų, bet juos sudegino. Nepavyko išsaugoti ir sieninio laikrodžio… Ant klojimo stogo nukritęs sviedinys sudegino visą pastatą, sudegė ir pirtis…“ – karo baisumus mena pašnekovė.

Ne ką lengvesnis gyvenimas buvo ir pasibaigus karui. Bronei ne kartą teko rizikuojant eiti į mišką, kad nuneštų partizanams maisto. Nuolatiniai palydovai buvo skurdas, nepriteklius, baimė…

„Jei ne kaimynai, būtume pražuvę. Jie dalijosi paskutiniu kąsniu – taip ir išgyvenome. Nors mums, kaip turėjusiems nemažai žemės, grėsė Sibiras, bet vėlgi gerų žmonių dėka nebuvome išvežti“, – dėkingumo geradariams iki šiol nepamiršta ukmergiškė.

Mokėjo visus darbus

Ilgaamžė pasakoja, jog jos mama buvo našlaitė, ją užaugino kunigo mama. Ji Marijoną išmokino visų darbų – austi, megzti, gaminti valgį…

„Mama ypač gražiai audė. Menu, kad jos austą rankšluostį dovanojo prezidentui Antanui Smetonai. Kai gyvenome su tėvais, visus darbus dirbome kartu. Išmokau ir arti, akėti, šienauti… Tėvelis išmokino net medžius skiepyti. Taip ir aš savo visus keturis vaikus auklėjau. Jei važiuodavau į mišką uogauti, ir juos kartu pasiimdavau, jei namuose kepdavau saldumynus, ir vaikai visada padėdavo – pagal savo jėgas maišydavo, plakdavo. Taip visų darbų išmoko, neaugo baltarankiai…“ – kalbėjo B. Petrauskienė.

Tikėjosi, kad mieste bus lengviau

Pokario metais gyvenimas kaime buvo ypač sunkus. Tikėdamasi, kad mieste uždirbti duonos kąsnį bus lengviau, Bronė paliko gimtuosius namus ir apsigyveno Ukmergėje. Iš pradžių prižiūrėjo vaikus, paskui įsidarbino ligoninėje. Nuomojamame butelyje kelerius metus gyveno su jauniausiuoju broliu Juliumi, kuris Ukmergėje lankė mokyklą.

„Kai ištekėjau, su vyru Antakalnio gatvėje statėmės namus. Nemažai metų sunkiausius darbus teko dirbti Gelžbetonio gamykloje. Daugelis stebėjosi, kaip aš, būdama moteris, turiu aukščiausią šeštą kategoriją. Kai ėmė šlubuoti sveikata, sunkių darbų teko atsisakyti, tuomet dirbau valytoja. Pensijos sulaukiau ir po to dar ne vienerius metus dirbau vaikų lopšelyje-darželyje „Eglutė“, – pasakojo šimtametė.

Šalia vadinamojo valdiško darbo naginga moteris visuomet turėjo ir kitų užsiėmimų. Kadangi buvo puiki šeimininkė, neatsisakydavo šeimininkauti įvairiuose pobūviuose, metinėse. Prie algos prisidurdavo megzdama, rinkdama ir parduodama uogas, namuose išaugintas daržoves… Kaip teigia dukra Danutė, mama tikriausiai nė valandėlės be darbo nebūtų galėjusi ištverti.

Prieš 38-erius metus B. Petrauskienė tapo našle. Nors darbšti, linksma moteris turėjo ne vieną progą ištekėti antrą kartą, ja nepasinaudojo.

„Su vyru buvome sutarę – jei kuris liksime vienas, kitos šeimos nekursime. To pažado ir laikiausi“, – sakė ukmergiškė.

B. Petrauskienė su anūku Šarūnu.

Moteris džiaugėsi, kad visi keturi vaikai – sūnūs Stasys ir Vytautas, dukros Gražina ir Danutė – užaugo darbštūs, supratingi, gerbiantys ir mylintys tėvus. Nors liko viena, tačiau vieniša B. Petrauskienė niekada nesijautė. Nemažai metų gyveno kartu su vyriausiuoju sūnumi Stasiu. Kai prieš kelerius metus jis mirė, mamą į Kėdainių rajoną išsivežė Danutė. Prieš pusantrų metų senolė grįžo į Ukmergę, dabar ją globoja iš užsienio sugrįžęs Vytautas.

Didžiausias džiaugsmas – šeima

Garbaus amžiaus sulaukusi B. Petrauskienė nėra linkusi dejuoti, skųstis gyvenimu. Ji iki šiol stengiasi nebūti vaikams našta, nereikalauja dėmesio, kiek tik jėgos leidžia, pati tvarkosi namuose, pasigamina sau valgyti.

Paklausta, ar dažnai lankosi pas gydytojus, šimtametė paaiškina, jog neseniai pakeitė šeimos daktarą, tai gal penkis kartus vyko į polikliniką atlikti įvairių tyrimų.

„Kai viską patikrino, pasakė, kad didelių ligų neturiu. Išrašė labai gerų vaistų – dienai užtenka vienos mažos tabletytės…“ – smagiai pasakoja B. Petrauskienė ir priduria, jog gerai jaustis padeda dar ir tai, kad ji stengiasi saikingai valgyti, niekada neprikemša pilno skrandžio.

Dabar, kai jau sunkoka vaikščioti, ilgaamžė daugiausia laiko praleidžia namuose. Tačiau dažną dieną sulaukia artimųjų, o tiems, kurie gyvena ne Ukmergėje, skambina, kad sužinotų, kaip jiems sekasi, ar sveiki.

„Dabar man tikrai nieko netrūksta. O ko gali trūkti, kai turiu tokius mylinčius, gerus vaikus, anūkus, kai galiu pasidžiaugti net devyniais proanūkiais!“ – atsisveikindama kalbėjo jubiliatė.

Nuotraukos iš asmeninio albumo