Želvos mokykla mums buvo, yra ir liks pati geriausia…

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

18-osios laidos auklėtoja, Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

,,Čia mums visada atidaromos durys (ačiū direktoriui Vidui Tavorui), čia mus visada pasitinka Auklėtojos glėbys. Mokykla – kaip spindulys, kuris mus pasiekia ir už amžiaus šviesmečių. Ateinam čia su meile, su meile ir išeinam iš jos. Ačiū Auklėtojai ir Mokyklai už tai“, – tokį įrašą Želvos gimnazijos muziejaus Svečių knygoje rugsėjo vidury 18-osios laidos abiturientų vardu paliko Danutė Aleliūnienė, savaitraščio ,,Respublika“ žurnalistė, kuri su savo klase rinkosi į mokyklą (dabar – gimnaziją) po 55 metų.

Tai nedažnas įvykis mūsų mokyklos istorijoje. Vienintelė graudokam atsisveikinimui su mokykla 2014 m. ryžosi 5-oji laida po baigimo praėjus 60 metų. Tai Šviesios Atminties rašytojo Kęstučio Arlausko klasė. Tokie susitikimai būna ir džiaugsmingi, ir su liūdesio gaidele, nes dažna klasė išgyvena ir praradimus.

18-oji laida mūsų vidurinę baigė 1967 m. pavasarį. Jų buvo septyniolika. Viena sėkmingiausių laidų – net 7 baigė aukštąsias mokyklas, 4 – su pagyrimu. Rimti, darbštūs, atsakingi, nė vienas nenuėjo klystkeliais, ,,nepaslydo“ gyvenimo kelyje. Niekada nepamiršo savo gimtųjų namų, rūpinosi tėvais, o į mokyklą vis sugrįždavo kas penkeri metai. Jie manęs, kaip auklėtojos, nepamiršdavo, mano namus lankydavo asmeninių švenčių proga. Jų sveikinimo atvirukų, piešinių, laiškų, šeimų nuotraukų turiu visą stalčių. Jie man buvo ir yra tarsi šeima, labai brangi, tapusi tokia visam gyvenimui.

Mokyklos muziejuje yra ir jų Gyvenimo knyga – nuo penktos klasės iki dabar. Liūdna, kad senatvės, net pusamžio nesulaukė net penki šios klasės mokiniai.

Šįkart susirinko dideliu būriu – net 10. Nepanoro atvykti Irena iš Kėdainių ir Kazys iš taip netoli – Kazimieravos kaimo. Tai – jų pasirinkimas.

Mūsų kelias Želvos vidurinėje mokykloje prasidėjo 1960 metų rudenį, tuo metu turėjusioje 365 mokinius, o penktokų buvo net trys klasės – apie 100. Man teko 32, o vienuoliktoje klasėje jų liko tik 17. Pirmieji auklėtiniai, pirmoji mano šeima, laukta, pamilta visam gyvenimui. Ir iki dabar tokia liko – tik mažutė – 12.

Suartino mus įvairi veikla – kasmet statėme spektaklius, susibūrėme į tautinių šokių būrelį, buvome nuolat keliaujantys į turistinius žygius, ekskursijas, pasiekdavome kolūkio sunkvežimiu net teatrą. O aš pėsčia aplankiau visus namuose, susipažinau su tėvais – nuostabiai nuoširdžiais žmonėmis, kurie liko bičiuliais, tarsi giminėmis. Bastūnai, Gojiškis, Laumėnai, Daubariškiai ir dar daug daug kitų kaimų liko mano atmintyje. Po daugelio metų kilo net mintis parašyti knygą ,,Senieji Želvos krašto kaimai“ (2013 m.) Su meile ir nostalgija rašyta knyga pirmiausia padovanota jiems, auklėtiniams. Labai palankiai ją sutiko kaimų žmonės.

Prabėgo 55-eri metai. Užaugo mūsų vaikai, sukūrė šeimas, mus džiugina vaikaičiai, provaikaičiai. Mano auklėtiniai – sugrįžimais, pavieniais netikėtais apsilankymais, telefono skambučiais… Yra, žinoma, ir daugiau klasių, kurios laikėsi šios susitikimų tradicijos – 10-oji, 17-oji, o 25-oji, kunigo Petro Purlio klasė susitinka kasmet rugpjūčio pradžioje.

Po pandemijos vasarą gimnazija sulaukia tik pavienių buvusių abiturientų, tik vienos klasės… Žmonės nutolo, susitikimų, bendravimo vengia. Bet mokyklos nepamiršo – čia apsilanko senųjų abiturientų vaikai ir net vaikaičiai, ieškodami savo tėvų jaunystės pėdsakų. Artumo jausmas niekur nedingo – tik prislopo. Jie susisiekia – telefono skambučiais, Facebook tinkle, prisimindami jaunystės priesaką mūsų poeto Justino Marcinkevičiaus eilėse: ,,Po dangum tuo pačiu/ po bekraščiu, plačiu/ mes viens kito ieškosime, lauksime,/niekada – svetimi,/ visada artimi/ mes kaip paukščiai/ visad susišauksime…“

Želvos gimnazija šiemet išleido 73-ąją abiturientų laidą. Liūdna, kad tų laidų greitai nebebus – mokykla mažėja. Tikra tai, kad ji nebus užmiršta. Kol čia bus mokinių…

Mus remia: