„Be maldos prarandamas santykis su Dievu…“

Aušrinė KROGERTAITĖ

 

Spalio 17-ąją Ukmergėje prasideda pirmą kartą čia rengiama Misijų savaitė. Jos metu bus siekiama atgaivinti parapiją, suteikti galimybę žmonėms „atsibusti“.

Misijų savaitės organizatorius Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Raimundas Kazaitis prisijungti pakvietė Kauno arkivyskupijos misionierius – Tiberiados bendruomenės vienuolius, kurie nuolat keliauja po parapijas, susitinka su jaunimu, šeimomis, kartu meldžiasi ir ieško Dievo.

Kartu su Tiberiados broliais į Ukmergę atvyks ir tėvai redemptoristai – slovakai Rastislavas Dluhy ir Peteris Hertelis. Su šiais abiem misionieriais kalbėjomės apie maldos reikšmę, santykį su Dievu, pašaukimo paieškas ir meilę.

Ruošdamiesi Misijų savaitei Kauno arkivyskupijos misionieriai su Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo bei Švč. Trejybės bažnyčių klebonais turėjo keletą pasiruošimo susitikimų. Juose suderino Misijų savaitės, truksiančios nuo spalio 17 iki 23 dienos, temas. Dvasininkai diskutavo apie viziją ir strategiją: apie ką šis laikas turi būti, koks turinys ir kaip tai reikėtų įgyvendinti. Jau pirmame susirinkime pasirinkta misijos tema „Tu esi mano mylimasis sūnus, mano mylimoji dukra“. Juk parapija yra žmonės, kurie gyvena kaip šeima ir jie įžengia į šią šeimą per krikštą. Todėl Misijų savaitės temose atsispindės ir krikšto tema. Pasak redemptoristų, tik per krikštą mes tampame Dievo vaikais. Dar viena iš priežasčių, kodėl tai yra akcentuojama – istoriški niuansai. Viena iš pirmųjų bažnyčių Lietuvoje buvo pastatyta Ukmergės krašte.

Gyvenime, ypač paauglystėje, dažnas pradeda kelti sau klausimus: kas aš esu, kodėl aš čia, kokia mano prasmė, kur aš einu?..

„Mes norime atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus, kuriuos visi nešiojamės savyje. O atsakyti į tai bandysime skelbdami gražiąsias mūsų tikėjimo tiesas – Tu esi mylimas, Dievas ne tik Tavęs ieško, jis atsiuntė Sūnų, kad Tave surastų ir Tu gali būti išgelbėtas, Tau gali būti atleista… Visas Misijų savaitės temas siekiama skelbti kaip atsaką mūsų neramiajam vidiniam balsui…“ – mintimis dalijosi misionieriai.

Daug žmonių meldžiasi už misijas, todėl ir tikimasi, kad Dievas gali veikti ir veiks, tai yra Rastislavo ir Peterio patirtis ir tikėjimas.

„Kur žmonės meldžiasi, ten Dievas duoda savo malonę ir įvairių palaiminimų, todėl sunku prognozuoti, ko galima tikėtis ir koks rezultatas bus po Misijų savaitės“, – kelbėjo R. Dluhy. Ir pridūrė, jog patirtis jau patvirtino, jog misijos – tai malonės laikas. Žmonės meldžiasi, todėl Dievas tuo laiku gali veikti labai stipriai. Jo manymu, gerai paruošta Misijų savaitė atneša atgaivą parapijai. Rastislavas ir Peteris sako, kad siekia sėti Dievo žodžio sėklą, ir tiki, jog tai turi jėgą.

Pašaukimą kunigystei Rastislavas pirmą kartą pajuto būdamas 16 metų. Jo mama kiekvieną penktadienį siųsdavo savo vaikus išpažinties. Kartais jie eidavo neraginami, nes jiems būdavo smagu, o kartais tai darydavo „prispausti“ mamos. Vienoje iš išpažinčių, į kurią Rastislavas ėjo nenoromis, jis susitiko su Dievu. „Tai buvo mano „atsivertimo“ diena“, – kalba misionierius. Nuo tos dienos jis pradėjo matyti save šiame pasaulyje, suvokti ateitį, atsirado gilesnis sąmoningumas. Nuo tos dienos, kai Rastislavas patyrė Dievo meilę, jis pradėjo beveik kiekvieną dieną spontaniškai galvoti apie kunigystę. Pasak jo, šių minčių kaltininko nebuvo – tiesiog taip nutiko. Kai R. Dluhy sukako 18 metų, jis nežinojo, ar tai yra jo kelias, ar tai jo pašaukimas, bet suvokė, kad jam reikia pabandyti. Jaunuolis tuomet manė, jeigu jam netiks kunigo gyvenimas, nepatiks seminarija, galės po kelių mėnesių išeiti.

P. Hertel kunigo pareigas eina jau 21 metus. Kai Peteris mokėsi vidurinėje mokykloje, per atostogas gavo pasiūlymą dalyvauti jaunimo rekolekcijose. Jų metu jis pirmą kartą gyvenime susitiko su jaunais žmonėmis, kurie kalbėjo apie Dievą kaip apie gyvą draugą, gyvą asmenį, kurį gali matyti, kuris labai juos myli, ir norėjo su kitais dalintis šiuo jausmu, patirtimis. Būtent po šių rekolekcijų Peteris pradėjo melstis, kad rastų savo pašaukimo ir gyvenimo kelią. Ši patirtis jam padėjo priimti Dievą į savo gyvenimą kaip Išganytoją ir Viešpatį. Kai grįžo namo, jaunuolis pastebėjo, kad jo gyvenimas pradėjo keistis. Atsirado drąsa ir džiaugsmas.

„Rekolekcijose Dievą priėmiau kaip Viešpatį Išganytoją ir supratau, kad tai Jėzaus veikimas mano gyvenime, nes jam leidau ateiti ir apsireikšti“, – pasakoja Peteris. Tai buvo pagrindinis impulsas, kuris davė ir drąsos pajausti pašaukimą. Kai klebonas pamatė, kaip P. Hertel pasikeitė po šių rekolekcijų, pasiteiravo, ar nenorėtų eiti dvasiniu keliu. Peteris nedvejodamas atsakė: „Taip“. O didžiausia laimė šiame kelyje jį aplankė, kai buvo įšventintas į kunigus.

Kunigystės kelias yra labai gražus, tačiau sudėtingas. Tai panašu į santuoką. „Kiekvienas brangakmenis – kainuoja“, – pabrėžia Rastislavas. Ir priduria, kad darni santuoka ir graži kunigystė reikalauja daug pastangų, jėgų ir atsidavimo. Kalbant apie pastangas, misionieriai slovakai kaip pavyzdį pateikė maldą. Galbūt ne kiekvieną dieną norisi melstis, yra dienų, kai visiškai nesinori to daryti, bet reikia, nes be maldos prarandamas santykis su Dievu: „Jeigu tai įvyktų, nesinorėtų nieko daryti dėl žmonių, dėti pastangų dėl misijų. Jeigu santykiuose su Dievu nebus meilės, nebus ir tarnystės. Būti šalia Dievo ir būti šalia žmonių yra gražu, bet tam reikia ir pasistengti. Taip yra ir santuokoje – vyras ir moteris turėtų sutarti. Kartais yra sunku kalbėtis, bet be pokalbių ir be santykio – nekoks būtų gyvenimas kartu. Pokalbis yra labai gražus dalykas, nors kartais ir sunkus. Kunigo iššūkiai, kaip ir kiekvieno žmogaus, yra labai panašūs…“ – kviesdamas ukmergiškius į Misijų savaitę kalbėjo dvasininkas.