Tarptautiniame projekte – naujos patirtys ir pažintys

Aušrinė KROGERTAITĖ

Pažintis su Erasmus+ projektais prasidėjo man mokantis penktoje klasėje. Tuomet kartu su bendraklase ir keliomis mokytojomis išvykome į Turkiją su projektu „Practice Makes Perfect“. Tai buvo pirmoji mano kelionė taip toli be tėvų palydos. Nors prisiminimai blankūs, niekada nepamiršiu kultūrinio šoko, kurį patyriau pirmomis dienomis būdama taip toli nuo namų. Kraštovaizdžiai, žmonių bendravimo manieros, maistas… Viskas kitaip, negu aš buvau įpratusi. Lygindama savo ir šeimos, kurioje projekto metu gyvenau, įpročius, svečioje šalyje pastebėjau daugiau skirtumų negu panašumų. Ši patirtis praplėtė mano akiratį. Tačiau po apsilankymo Turkijoje ilgą laiką projektuose nedalyvavau. Problema – žinių stoka apie Erasmus+. Būtent tam ir skirtas šis straipsnis – informacijos ir patirties pasidalinimui su tais, kuriems galbūt tai yra aktualu arba tiesiog įdomu daugiau sužinoti.

Erasmus+ yra Europos Sąjungos finansuojamos programos, suteikiančios mokymosi ir tobulėjimo galimybių įvairaus amžiaus, statuso, profesijų asmenims. Dalyvaujant programose galima įgyti tarptautinės patirties: studijuoti, kelti kompetencijas, tobulėti neformaliojo ugdymo būdu užsienyje, tarptautinėje bendruomenėje.

Šią vasarą dalyvavau Erasmus+ projekte „Core“, kuris vyko Graikijoje, „Hopeland“ bendruomenėje, esančioje netoli Argos miesto. Pagrindiniai šios bendruomenės principai – ekologija ir tvarumas. Viešnagės metu buvo akcentuota, jog visas savo atliekas turime rūšiuoti, o visas maistas, norint sumažinti neigiamą poveikį gamtai, gaminamas be mėsos. Buvome pasiskirstę į darbo grupes ir kasdien turėdavome atlikti paskirtus darbus. Tai galėjo būti pagalba šefui virtuvėje ar aplinkos tvarkymas ir priežiūra. Gyvenimo sąlygos buvo neeilinės. Naudojomės lauko dušais, kartais naktimis ir ryte neturėdavome elektros, kai kam „pasisekė“ pažinti net skorpionus… Daugelis kitaip įsivaizduoja kelionę į Graikiją. Tačiau visus nepatogumus kompensavo vietos kraštovaizdis ir žmonės. Mokymų metu daugiausiai dėmesio buvo skirta diskusijoms ir užduotims, susijusiomis su intuicija, savęs pažinimu ir suvokimu. Daug laiko galėjome skirti buvimui su savimi ir įsiklausymui į vidinį „aš“.

Vienas iš metodų, kuriuos mums pristatė programos kuratoriai/mentoriai atvykus į „Hopeland“, – savaitei atsiriboti nuo mobiliojo ryšio telefonų. Mes gyvename informacijos amžiuje. Tokią lengvą prieigą prie reikiamos informacijos žmonija įgijo labai neseniai. Tai – ir privalumas/pranašumas, bet kita vertus, informacijos perteklius kelia sumaištį mūsų galvoje. Izoliacija nuo elektroninių įrenginių privertė būti su savimi, įsiklausyti į save ir savo problemas, išsigryninti jas. Nors kai kurie skeptiškai vertino šį organizatorių sprendimą ir tam nepritarė, baigiantis savaitei, diskutuodami grupelėse, supratome, jog iš tikrųjų buvo labai gera atsiriboti nuo socialinių medijų ir net nenorėjome vėl įjungti savo elektroninių įrenginių.

Ši savaitė ne tik padėjo žmonėms labiau įsiklausyti į save, bet ir daugiau laiko praleisti su kitais. Be pašalinių dirgiklių, trukdančių užmegzti ar palaikyti pokalbį, visi buvo paprasčiausiai priversti bendrauti tarpusavyje. Kiekvieną mokymų dieną visiems buvo skiriamas laikas sau. Šią užduotį galėjome atlikti skirtingai – medituodami ar paprasčiausiai pasivaikščiodami. Svarbi sąlyga – nuoširdžiai leisti laiką savo kompanijoje be jokios muzikos ar skaitinių. Turėjome atlikti iš pirmo žvilgsnio ir gana keistas užduotis – šokti pagal muziką ir įsivaizduoti, kad mūsų judesiai reprezentuoja žemę ar ugnį. Tačiau, nepaisant susivaržymo, kuris tikrai buvo jaučiamas pradžioje, tai padėjo programos dalyviams išeiti iš komforto zonos ir atsipalaiduoti.

Kelis vakarus skyrėme konsteliacijoms. (Tai – psichologinis metodas, kurio pagalba padedama žmogui suvokti jo problemų priežastis ir jas išspręsti – aut. past.) Nors ne visiems pavyko įsijausti į šią užduotį, tačiau kai kuriuos labai palietė ir stipriai paveikė.

Tikriausiai tai skamba keistai, bet per tokį trumpą laiką sugebėjome su Erasmus+ programos projekto dalyviais sukurti bend-ruomenę. Kasdieninis bendravimas, įvairios komandinės užduotys pastūmėjo mus visus suartėti. O Lietuvos atstovai nenustoja organizuoti bendruomenės susitikimų net ir pasibaigus kelionei.

Nors iš pradžių viską vertinau labai skeptiškai, dabar galiu pasakyti, kad tikrai daug ko išmokau ir pasisėmiau nepamirštamos patirties.

AUTORĖS nuotr.