Jasiuliškių socialinės globos namuose gyvenantis jubiliatas A. Lapka kartu su visais sveikintojais pakėlė šampano taurę.

Naujausi, Žmonės

Šimtametis A. Lapka nusiteikęs nugyventi dar ne vienerius metus

Daiva ZIMBLIENĖ

Rajono savivaldybės administracijos Informacinių technologijų ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoja

 

„Gyveni gyveni ir sulauki šimto metų. Koks mano ilgaamžiškumo receptas? Nežinau. Svarbiausia būti geru žmogumi“, – sakė antradienį, rugpjūčio 2-ąją, 100 metų sulaukęs ukmergiškis Alfonsas Lapka.

Žvalus ir gerai nusiteikęs Jasiuliškių socialinės globos namuose gyvenantis jubiliatas kartu su visais jį pasveikinusiais žmonėms pakėlė šampano taurę bei nusiteikė nugyventi dar ne vienerius metus ir taip aplenkti šių globos namų amžiaus „rekordininką“, pragyvenusį 106 metus.

Į globos namų užimtumo centrą „Ažuolas“ pasveikinti ypatingą sukaktį švenčiančio A. Lapkos susirinko jo artimieji: sūnus Robertas ir dukra Regina, anūkai Eglė, Edgaras, Gediminas ir Donatas, proanūkiai Luknė, Mėja, Liepa, Emilija ir Lukas. Taip pat atvyko globos namų vadovai ir darbuotojai, Vidiškių seniūnijos ir Vidiškių bendruomenės atstovai ir kt. Tarp sveikintojų buvo ir rajono savivaldybės mero pavaduotoja Agnė Balčiūnienė, administracijos direktorius Darius Varnas ir Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Valdonė Ginaitienė.

Pasveikinti ypatingą sukaktį švenčiančio A. Lapkos susirinko ir jo artimieji.

Savivaldybės atstovai įspūdingos šventės proga A. Lapkai įteikė gėlių, sveikinimo raštą, vienkartinę 350 eurų išmoką ir dovaną – šiltą pledą.

„Tėvukas yra labai šviesaus proto, iki šiol puikiai viską atsimena. Jis vienintelis iš savo giminės sulaukė tokio garbingo amžiaus.

Gal jam tiek metų pavyko nugyventi todėl, kad visą gyvenimą sunkiai ir daug dirbo, valgė tik natūralų maistą ir gyveno švarioje aplinkoje? Nors abu su mama didelių mokslų ir nebuvo baigę, nes neturėjo tam sąlygų, jiedu daug skaitė knygų, domėjosi viskuo ir siekė žinių“, – kalbėjo šimtamečio sūnus R. Lapka.

Jo teigimu, tėvas gal gerus du dešimtmečius rūkė, nebuvo ir abstinentas, tačiau vaikai niekada nematę jo girto, vos pastovinčio ant kojų. Ir maistui A. Lapka nebuvo ir nėra iki šiol išrankus – dievina pieno produktus ir kasdien būtinai turi suvalgyti sriubos lėkštę. Karštą ir tą dieną išvirtą, jokiu būdu nepašildytą.

Lygiai prieš šimtą metų – 1922 metų rugpjūčio 2 dieną ponas Alfonsas gimė Vidiškių seniūnijos Liūnelių kaime Mykolo ir Jadvygos Lapkų šeimoje. Jis – vyriausias iš aštuonių šios šeimos vaikų. Iš buvusių penkių brolių ir trijų seserų būrio jubiliatas teturi tik seserį Aldoną Skapienę (g. 1943 m.) – jauniausią šeimos narę, o kiti likusieji jau iškeliavę Anapilin. A. Skapienė nuo šių metų pavasario taip pat yra Jasiuliškių socialinės globos namų gyventoja.

Amatų mokyklą Ukmergėje baigęs ir staliaus profesiją įgijęs A. Lapka per savo darbingą amžių dirbo daug kur, tačiau ilgiausiai ėjo fermos vedėjo pareigas paskutinėje savo darbovietėje – tuomečiame „Žiburio“ kolūkyje.

Vedęs savo bendraamžę Janiną Mulevičiūtę iš tos pačios Vidiškių seniūnijos Pijorų kaimo, Alfonsas su ja susilaukė dukros Reginos (g. 1946 m.) bei sūnaus Roberto (g. 1954 m.). Abu juos išleido į aukštuosius medicinos mokslus. Kaune gyvenanti dukra iki pensijos dirbo gydytoja pulmonologe, o Panevėžio rajone įsikūręs sūnus ortopedu-traumatologu tebedirba iki šiol.

Sutuoktiniai Alfonsas ir Janina Lapkos išgyveno 71-erius bendro gyvenimo metus. 2017-aisiais, sulaukusi 95 metų, Janina mirė. Likęs našliu, vyras kurį laiką vienas šeimininkavo savo namuose Vidiškių miestelyje, tik žiemos metu persikraustydavo laikinai pas dukrą ar sūnų. Tačiau pernai vasarą dėl sveikatos problemų ilgaamžis pateko į Ukmergės ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių. Ištikęs mikroinsultas iš vyro atėmė judėjimo džiaugsmą. Neįgaliojo vežimėlyje atsidūręs A. Lapka dėl jam nustatyto antrojo lygio specialiojo nuolatinės priežiūros poreikio, artimųjų sprendimu, pernai spalio mėnesį buvo įkurdintas Jasiuliškių socialinės globos namuose.

Globos namų darbuotojai apie A. Lapką atsiliepia tik teigiamai – esą senjoras yra labai mandagus, kultūringas, geranoriškas ir priimantis pagalbą, o svarbiausia – jaučiantis dėkingumą juo besirūpinančiais žmonėmis, nepamirštantis jiems pasakyti „ačiū“.

AUTORĖS nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Simtametis :
    Svarbiausia,kad atvyko Vanas,Balciuniene ir Ginaitiene...Ne daug ka suvokianciam senoliui buvo labai smagu.Ka gi,rinkimai arteja...

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas