Išvykos dalyviai grožėjosi Aukštaitijos ežerais.

Naujausi, Žmonės

Išvykoje pasisėmėme grožio ir dvasingumo

Janina BADOKIENĖ

Lietuvos pensininkų sąjungos (LPS) „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai lankėsi Rytų Lietuvoje. Šią išvyką organizavo klubo narys Kazimieras Misiūnas. Pro Molėtus, Labanorą, Palūšę, Ignaliną, Kaltanėnus patraukėme į Švenčionių kraštą. Tradiciškai klausėmės pasakojimų, istorijų apie vietoves, pro kurias važiavome, apie Aukštaitijos nacionalinio, Labanoro regioninio parkų lankytinas vietas, augmenijos įvairovę.

Lankantis Ignalinoje visus sudomino šio miesto įkūrimo legenda. Pasakojama, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjo devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Kai kraštą užpuolė kryžiuočiai, kunigaikštis su sūnumis išėjo į karą ir negrįžo. Lina tapo krašto bei pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti kryžiuotį belaisvį Igną. Žmonės pasipiktino, pasmerkė Liną už šią meilę ir vestuvių dieną juos prakeikė. Sakoma, kad Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių ir leido jiems apsigyventi ežero dugne. Iš čia nuolat girdėdavosi Linos rauda. Aplinkiniai suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kada tarp ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad primintų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara, todėl vadinamas Linos ašaromis.

Toliau keliavome link Kaltanėnų. Šiame krašte gimė daug žymių žmonių: Nepriklausomybės Akto signatarė dr. Kazimira Danutė Prunskienė, lietuviškos spaudos platintojas, blaivybės idėjų skleidėjas kunigas Jonas Burba, knygnešių rėmėjas, slaptosios lietuviškos mokyklos įkūrėjas zakristijonas Karolis Baužys, rašytojai Gediminas Isokas, Leonardas Grudzinskas, geografas prof. Česlovas Kudaba ir kt.

Švenčionių kraštas nuo seno buvo Nalšios žemės širdis. XIII a. metraščiuose minima istorinė rytinių lietuvių žemė Nalšia, kartu su Deltuvos, Lietuvos ir Upytės žemėmis sudariusi Aukštaitiją. Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo jo dvaras. Čia didysis kunigaikštis įkurdino totorius. Nuo 1795 m., po Abiejų Tautų respublikos padalijimo, Švenčionių kraštas, kaip ir visa Lietuva, buvo aneksuotas Rusijos, 1920-1939 okupuotas Lenkijos, po to atiteko Baltarusijai. Lietuvai grąžintas tik 1940 m.

Galutinis mūsų išvykos tikslas buvo Jukiškės viensėdis Švenčionių rajone. Vykome į Juozapo Jakšto sodybą apžiūrėti čia esantį skulptūrų parką. J. Jakštas – Lietuvos tautodailininkas skulptorius, visuomenės veikėjas, daugiametis LPS Švenčionių skyriaus pirmininkas, Švenčionių Garbės pilietis, krašto šviesuolis, ąžuolų prakalbintojas. Ekskursiją pradėjome nuo šeimininko gyvenamojo namo. Čia nišoje įkurdinta skulptūra „Sėjėjas“, kurią Juozapas skyrė savo tėvui, šalia – skulptūra motinai ir vaikams. Toliau – „Valdovų ansamblis“, kuriuo autorius norėjo išreikšti padėką garbingiems asmenims, nešusiems Lietuvai išsivadavimo viltį, taip pat kompozicijos, skirtos Maironiui ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Jono Jablonskio, Antano Smetonos, Vydūno skulptūros. Šeimininkas pasakojo apie kūriniuose įkūnytus žmones, jų nuopelnus Lietuvai. J. Jakštas prisiminė susidūrimų su tuometinės valdžios atstovais istorijas, nes nemažai kūrinių gimė dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Jo sodyboje išvydome medžio darbus, skirtus Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, tremtiniams ir partizanams, 1863 m. sukilėliams, Sausio 13-ąją žuvusiai Loretai Asanavičiūtei, paskutiniam Vaidilai, Martynui Mažvydui ir pirmai lietuviškai knygai, nepriklausomybės atkūrimo įvykiams „Bunda jau Lietuva“ ir kt. Dabar tautodailininkui yra 81 metai. Jo kūrybos tyrėjai mano, kad J. Jakštas yra sukūręs daugiau nei 200 įvairių darbų: koplytstulpių, stogastulpių, bareljefų, kryžių, antkapinių paminklų, altorių, tabernakulių (spintelės, koplytėlės, šventovės arba bokštelio formos dėžutės užrakinamomis durelėmis Švenčiausiajam Sakramentui laikyti), prakartėlių, koplytėlių, skulptūrėlių, rūpintojėlių, kryželių ir kt.

Ukmergiškiai J. Jakšto sodyboje.

Vaikštinėdami stabtelėjome prie parke pastatytos koplyčios, skirtos Krikščionybės 2000 metų sukakčiai. J. Jakštas sakė, kad koplyčią kūrė kaip pasipriešinimo praeičiai ir atgimimo laikų simbolį. Viduje apžiūrėjome eksponuojamus smulkesnius J. Jakšto meno darbus. Čia esančios skulptūros, įvairūs drožiniai atskleidžia svarbiausius įvykius – Lietuvos tūkstantmetį, 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejų, popiežiaus apsilankymą Lietuvoje… Buvome maloniai nustebinti, kai Juozapas, apsirengęs vaidilos rūbais, iš atminties skaitė ištrauką iš Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“.

Viešnagės pas J. Jakštą metu mūsų klubo garbės pirmininkė Valerija Naraškevičienė papasakojo kelis epizodus iš savo gyvenimo, dainavo mišrus vokalinis ansamblis „Gija“ (vad. Valmantas Naraškevičius). Visi kartu užtraukėme ir Juozapo mėgiamiausią dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“.

Buvome be galo sužavėti, nustebinti šio kūrėjo darbų didingumu, dėkojome menininkui už indėlį įprasminant Lietuvos istoriją ir iškilias mūsų tautos asmenybes, žmogiškąsias vertybes, už nuostabiai kartu praleistą laiką.

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas