Du kartus iš namų bėgusi ukrainietės šeima prieglobstį rado Taujėnuose

Nijolė STUNDŽIENĖ

 

„Mano šalyje karas. Kaip sunku tai suvokti. Kasdien seku naujausias žinias. Dreba rankos. Mykolajive sprogimai, Charkive – oro antskrydžiai, bombarduojamas Mariupolis, apšaudoma ir naikinama šiame mieste esanti didžiausia Ukrainoje geležies ir plieno gamykla „Azovstal“… Esu buvusi daugelyje šių miestų. Charkivas – antroji Ukrainos sostinė, kuri iki karo garsėjo išskirtine infrastruktūra, miestas buvo gausiai lankomas turistų. O Mariupolyje turiu giminių. Ten gyvena mano dėdė, mamos brolis, pussesesrė. Kaip jiems sekasi, kur jie? Kokiame rūsyje slepiasi nuo apšaudymų, ar jiems netrūksta maisto, vandens?.. Širdis nuo skausmo plyšta į gabalus, darosi sunku kvėpuoti. Jau kelios dienos iš jų nėra jokių žinių, telefonas išjungtas. Mane slegia nežinomybė. Mėnuo… Pusantro… Staiga skambutis. Telefone tyla, po kelių sekundžių išgirstu: „Sveika, sesute! Mes ištrūkome iš pragaro, važiuojame pas jus.“ Dieve mano, jie gyvi…

Tik vėliau sužinojau, kad mano dėdė buvo kankinamas rusų orkų. Šie antžmogiai į jo kūną gesino nuorūkas, o į kelnes buvo įkišę granitą, grasindami nužudyti ir jį, ir mažametį anūką… Kokia laimė, kad jiems pavyko pabėgti. Širdis ir vėl daužosi…

Mano mieste kaukia pavojaus sirenos. Šis garsas skverbiasi į sielą, amžiams palikdamas karo antspaudą.

Suvokiu, kad reikia trauktis, bėgti, gelbėti vaikus. O kur važiuoti? Ką aš galiu viena su dviem vaikais? Vėl apima baimė, o už lango gaudžia sirenos…“

Tai ištrauka iš redakciją pasiekusio karo pabėgėlės iš Ukrainos, žurnalistės Yuliios Bahdanovos pasakojimo apie savo šeimos istoriją. Jame ukrainietė dalinasi mintimis apie patirtus išgyvenimus, nerimą ir nelengvą apsisprendimą palikti gimtinę.

Kovo 27 dieną Yuliia ir du jos mažamečiai vaikai – dešimtmetė Illaria ir penkiametis Ermolayus – pasiekė Lietuvą ir įsikūrė Taujėnų miestelyje. Savo jautriame rašinyje moteris išliejo ne tik savo skausmą, bet ir išsakė dėkingumą jos šeimą priglaudusiems lietuviams, o ypač taujėniškiams.

Susitikus su Y. Bahdanova, ji pokalbį pradėjo nuo padėkų. Pasak pašnekovės, vos atvykus į Lietuvą ją žmonės apgaubė atjauta, supratingumu, sušildė šypsenomis, apkabinimais.

Karas Ukrainoje prasidėjo 2014 metais

Keturiasdešimtmetė Yuliia gyvenime patyrė daug išbandymų ir netekčių. Moteris yra kilusi iš Donecko, čia ji užaugo, mokėsi, dirbo, sukūrė šeimą. Deja, 2014 metais ji su šeima buvo priversta palikti savo namus ir išvykti į nežinią.

Ukrainoje 2014 metais, po masinių žudynių Maidane, Rusijos karinės intervencijos į Krymą, Lugansko ir Donecko sričių okupacijos ir Novorusijos federacijos įkūrimo, šalyje prasidėjo pilietinis karas.

„Mano tėvai – ukrainiečiai, tačiau mūsų šeima tarpusavyje bendravo rusų kalba. Doneckas yra rusakalbis miestas, tačiau anksčiau dėl to nekildavo nesutarimų. Aš šio miesto universitete studijavau žurnalistiką, dirbau leidinyje „Večerny Doneck“, rašiau įvairiomis temomis, vėliau ištekėjau, susilaukiau dukrelės. Visi buvome laimingi, bet 2014 metais prasidėjus karui, viskas pasikeitė“, – kalbėjo Yuliia.

Moteris papasakojo ir apie savo 6 metais jaunesnį brolį, kuris 2014-ųjų rugpjūčio 29-ąją buvo sušaudytas.

„Mano brolis buvo tikras Ukrainos patriotas, istorijos žinovas, labai mylėjo savo šalį, turėjo daugybę draugų, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo Y. Bahdanova. – Jis universitete baigė istorijos fakultetą ir Donecko licėjuje dirbo mokytoju. Kai prasidėjo karas, niekam nieko nesakęs kažkur išvyko. Nesulaukę grįžtančio, bandėme skambinti, bet jis neatsiliepė. Vėliau sulaukiau SMS žinutės, kurioje jis rašė, kad reikalui esant skambintume jo draugui. Taip pat jis užrašė savo banko kortelių numerius, dar vieno draugo telefono numerį. Ir viskas, daugiau su juo susisiekti, pasikalbėti nepavyko…“

Tik vėliau artimieji sužinojo, kas nutiko jaunam Ukrainos patriotui.

Teko palikti savo namus

Artimiausio žmogaus netektis labai sukrėtė visą šeimą. Yuliia galutinai suprato, kad reikia trauktis. Juolab kad brolis jau anksčiau jai buvo sakęs: „Sesute, tu išvažiuok iš čia…“

„Tuomet nemaniau, kad turiu bėgti, juk auginau mažytę dukrytę, be to, nenorėjau palikti savo namų,“ – atviravo pašnekovė.

Vis tik moteris suprato, jog ji privalo apsaugoti savo šeimą, todėl kartu su vyru ir mažyle išvažiavo pas gimines į kaimą, o vėliau persikėlė į Ukrainos vidurinėje dalyje esantį Žoltyje Vody miestą.

„Kadangi turėjome šiek tiek santaupų, kurias kaupėme Donecke turėto buto remontui, nutarėme pinigus panaudoti naujo būsto įsigijimui“, – pokalbį tęsė Yuliia.

Šeima vėl stojosi ant kojų. Nedideliame Žoltyje Vody miestelyje buvo leidžiamas vietinis laikraštis, tačiau moteris nepanoro jame dirbti. Ji ėmėsi kitos veiklos – prekiavo iš Kinijos parsisiųstais buities reikmenimis. O po kelerių metų susilaukė sūnelio.

Viskas vyksta neatsitiktinai

Pašnekovė atviravo, kad Ermolayaus gimimas buvo lyg stebuklas: „Mirus broliui, kurį aš labai mylėjau, mane tiesiog užvaldė noras pagimdyti sūnų. Buvau įsitikinusi, kad antras vaikas būtinai bus berniukas. Ir mano svajonė išsipildė“.

Tačiau nėštumas buvo labai sunkus. Besilaukdama kūdikio Yuliia sužinojo, kad nesivysto vaisiaus plaučiai. Po atliktų tyrimų medikai sutuoktiniams netgi patarė nutraukti nėštumą, tačiau nepaisant visų prognozių, juodu nutarė to nedaryti.

„Pagimdžiau laiku, bet džiaugsmą temdė gydytojų nuogąstavimai. Laukė daug sudėtingų operacijų. Pirmoji buvo atlikta, kai mažyliui sukako keturi mėnesiai, po pusmečio antra, dar po kelių mėnesiu trečia, po pusantrų metų – ketvirta. Nuo to laiko – mes sveiki. Dabar galiu didžiuotis savo berniuku, jis – tarsi saulės spindulėlis“, – šypsojosi laiminga mama. Ir pridūrė, jog viskas šiame gyvenime vyksta dėsningai.

Anot jos, ir į Lietuvą atkeliavo neatsitiktinai. Juk čia ji sutiko tiek nuostabių žmonių: „Kai atvažiavau, nesupratau, ko jūs visi taip šypsotės. Mūsų, ukrainiečių, žvilgsniai persunkti liūdesio, skausmo, baimės. Aš jau buvau pamiršusi, ką reiškia šypsena…“

Negalėjo nei valgyti, nei miegoti

Yuliia savo laiške redakcijai ir susitikimo metu pasakojo, kaip nelengva jai buvo antrą kartą palikti savo namus, vyrą ir išvykti į svetimą, nežinomą šalį.

Y. Bahdanova prisiminė, kaip vasario 24-ąją, Rusijai užpuolus Ukrainą, sulaukė Mariupolyje gyvenančios pusseserės skambučio: „Ar galime pas jus atvažiuoti? Mus apšaudo. Prasidėjo karas…“

Ne iš karto Yuliia susivokė, apie ką kalba giminaitė. „Koks karas, kas šaudo?.. Negalėjau patikėti, kad šiame technologijų amžiuje visa tai gali įvykti. Įsijungiau internetą ir perskaičiusi naujausias žinias supratau, kas nutiko…“ – prisiminimais dalinosi pašnekovė.

Moteris ėmė laukti savo artimųjų – pusseserės šeimos ir kartu su ja gyvenusio savo dėdės. Tačiau jie taip ir neatvažiavo. Po kelių dienų ryšys su jais nutrūko.

„Jūs neįsivaizduojat, kaip man buvo sunku. Aš iš sielvarto sukandžiojau sau rankas, negalėjau nei valgyti, nei miegoti… – patirtus išgyvenimus pasakojo Yuliia. – Pasitelkiau visus ryšius, pažįstamus, kreipiausi į visas instancijas. Visi kartojo tą patį, kad nėra ryšio, laukite…“

Tik praėjus daugiau nei mėnesiui moteris sulaukė žinių iš pusseserės, kuri paskambinusi iš svetimo telefono pasakė, jog jie gyvi. Nors artimieji norėjo atvažiuoti į Žoltyje Vody, to padaryti nepavyko. „Iš Mariupolio jie pasitraukė į Kyjivą ir prisiglaudė draugų bute. Jų namai Mariupolyje sunaikinti“, – kalbėjo moteris.

Ji vėliau sužinojo, kad jos 62-ejų metų dėdė buvo kankinamas. Rusams jis sukėlė įtarimų dėl savo pomėgio kolekcionuoti senus medalius, karinę atributiką: „Matyt, nusprendė, jog jis, anot rusų, yra vadinamasis nacis…“

Suprato, kad turi apsaugoti vaikus

Yuliia atviravo, jog visi šie įvykiai, baimė ir nerimas tapo jos kasdieniais palydovais.

Nors Žoltyje Vody mieste nebuvo apšaudymų, tačiau ir ten kasdien kaukdavo pavojaus sirenos.

„Iš pradžių, prasidėjus karui, aš neketinau bėgti, kur nors išvažiuoti, bet vėliau suvokiau, jog turiu apsaugoti savo vaikus, – apie sprendimą trauktis iš Ukrainos pasakojo ji. – Kiekvienai moteriai iki skausmo sunku palikti savo namus, savo žemę. Be to, visada galvojau, kad galiu kažkuo padėti savo kariaujančiai tautai – rišti tinklus, lieti žvakes, pakuoti produktus, siūti kareiviams drabužius… Aš blaškiausi… Vis tik nugalėjo motiniškas šauksmas, jog turiu pareigą išgelbėti dukrą ir sūnų.“

Pasak Yuliios, ji delsė dar ir dėl to, kad nežinojo, kur ir pas ką galėtų važiuoti. Automobilio ji nevairuoja, pėsčiomis toli nenueisi, o traukiniai tuo metu buvo perpildyti, juos bet kada galėjo apšaudyti.

Iš pradžių ji su vaikais norėjo pasitraukti arčiau pasienio su Lenkija. Tačiau vieną dieną internete, „Facebook“ paskyroje ji perskaitė informaciją, kad vietos bažnyčia „Gyvybės vanduo“ organizuoja gyventojų evakuaciją į Lietuvą. Skelbime buvo pranešama, jog automobilių koloną su žmonėmis lydės policijos ir medikų ekipažai.

„Supratau, kad kitos tokios galimybės saugiai išvykti iš Ukrainos gali ir nebūti, – sakė moteris. – Susisiekiau nurodytu telefonu, užpildžiau anketą. Ir po poros valandų man buvo parnešta, jog kitą dieną mes išvykstame. Tuo metu nieko nežinojau apie Lietuvą.“

Vykdama į svetimą jai šalį moteris pasiėmė vos vieną lagaminą, į kurį sudėjo po kelis būtiniausius vaikų drabužėlius, maisto paketėlį ir vandens.

Yuliios sutuoktinis neprieštaravo, kad ji su vaikais išvyksta: „Sunku buvo išsiskirti, jis palydėjo mus, verkėme visi apsikalbinę. Vyras liko namuose, jis dirba, o laisvalaikiu savanoriauja, saugo miestą. Manau, jam dabar lengviau, kai žino, kad mes saugūs.“

Kauną pasiekė po dviejų parų

Po dviejų parų, praleistų autobuse, karo pabėgėliai, kurie buvo paimti ne tik iš Žoltyje Vody, bet ir iš Charkivo, Dnipro, Kryvyj Riho, kitų miestų, pasiekė Lietuvą. Ukrainiečiai iš pradžių buvo atvežti į Kauną. Migracijos tarnyboje Y. Bahdanovai su vaikais buvo pasiūlyta įsikurti bendrabutyje netoli Kauno.

„Ten ir būčiau pasilikusi, nes aš jokių reikalavimų nekėliau, tik norėjau su vaikais turėti atskirą kambarėlį. Tačiau išvažiavau visai į kitą vietą. Tiesiog kelionėje į Lietuvą autobuse susipažinau su savo tautiete, kurią Kaune turėjo pasitikti pažįstamas, parūpinti jai butą. Bet ten kažkas nepavyko ir ji pati kreipėsi į Migracijos tarnybą. O kai grįžo, pasiūlė kartu važiuoti į kažkokį miestelį, kuriame yra dvaras. Aš sutikau ir šiandien dėl to labai džiaugiuosi.“

Ėmė šypsotis ir atgavo dvasinę ramybę

„Tada dar nežinojau, kad atsitiktinai atsidursime didingame, gražiame ir jaukiame Taujėnų miestelyje. Nežinojau, kad mano dukra mielai į mokyklą važinės paspirtuku, lankys sporto būrelį, o jaunėlis eis į darželį, kuriame dirba visada besišypsančios ir dėmesingos auklėtojos. Nežinojau, kad čia rasiu savo antrąją šeimą. Dabar Lietuvoje turime tikrų draugų. Ir tai neapsakoma žodžiais…“ – savo atsiųstame laiške rašė Yuliia.

Ukrainietė buvo apgyvendinta Taujėnų dvaro viešbutyje ir, kaip pati sako, nuo pirmų dienų yra apgaubta dėmesiu, rūpesčiu, supratingumu, nuoširdumu.

Jos vyresnėlė pamokas lanko Taujėnų gimnazijoje, o grįžusi jungiasi prie savo mokytojų Ukrainoje ir mokosi nuotoliniu būdu. Sūnus noriai eina į vietos lopšelį-darželį. Be to, Yuliia jau beveik mėnuo dirba, jai buvo pasiūlyta mokytojo padėjėjos vieta gimnazijoje.

„Nors neturiu darbo su vaikais patirties, tačiau pabandžiau ir man patiko. Aš atsakinga už Taujėnų gimnazijoje besimokančius ukrainiečius, – apie džiugius pasikeitimus gyvenime pasakojo pašnekovė. – Esu dėkinga visai mokyklos bendruomenei, mokytojams, gimnazijos direktorei Loretai Zdanienei. Tai labai jautri, supratinga moteris, mylinti savo darbą.“

Yuliia prisipažino, jog dėkinga likimui, padovanojusiam geriausią draugę, kurią sutiko Taujėnuose: „Ačiū jai už gerą širdį, paramą, palaikymą… Tai labai man artimas žmogus, mes viena kitą jaučiame širdimi. Tikiu, kad mūsų draugystė nenutrūks ir pasibaigus karui…“

Moteris atviravo, jog čia, Taujėnuose, ji pagaliau vėl ėmė šypsotis, atgavo dvasinę ramybę, grįžo noras veikti, kažkuo užsiimti, būti naudinga. Aišku, nerimas nepasitraukė, jis visada šalia, tačiau nuo įkyrių minčių gelbsti saugumo jausmas. O kai užplūsta nostalgija, ilgesys, ukrainietė rašo eiles.

„Meldžiu Dievo, kad šis kraugeriškas karas kuo greičiau pasibaigtų ir mes visi galėtume grįžti namo. Tai, kas vyksta Ukrainoje, neatleistina, bet vieną dieną visi sulauks atpildo“, – įsitikinusi Yuliia.

 AUTORĖS nuotr.