Ukmergiškiui tapant šventuosius, talkino ir šeima

Loreta EŽERSKYTĖ

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos kairiajame altoriuje šiais metais pašventintas ukmergiškio Egidijaus Darulio nutapytas Šv. Martinų šeimos paveikslas. Simboliška, kad dailininkas, kurdamas Vatikano šventaisiais paskelbtos šeimos paveikslą, pasitelkė savo žmoną Kristiną, dukrą Uršulę ir sūnų Jeronimą.

Profesionalus dailininkas E. Darulis neslepia, jog iš Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo sulaukęs pasiūlymo nutapyti paveikslą vienam iš Krekenavos bazilikos altorių, suprato gavęs nelengvą ir kartu atsakingą užduotį.

„Tuo metu ką tik buvo baigta bazilikos renovacija. Vyskupo noras buvo atnaujintoje šventovėje vieną altorių skirti šeimai ir jame įkurdinti paveikslą, kuriame pavaizduota Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė ir mažai kam žinomi jos tėvai, Liudvikas ir Zelija Martinai“, – prisiminė Egidijus.

Pasak ukmergiškio, prieš pradėdamas tapyti jis ilgokai ieškojo įvairios medžiagos, daug skaitė, gilinosi, kad kuo geriau susipažintų su 19 a. Prancūzijoje gyvenusia Martinų šeima, jų, kaip šventųjų, gyvenimu, ir jų šventumą galėtų atskleisti paveiksle.

Paveikslas papuošė šeimai skirtą bazilikos altorių.

Vienuoliais tapti svajoję Liudvikas ir Zelija į vienuolyną nebuvo priimti. Nusivylę abu sugrįžo į pasaulietinį gyvenimą ir kiekvienas užsiėmė savo verslu. Zelija buvo baigusi mezginių amato mokyklą ir įsteigusi savo mezginių dirbtuves. Laikrodininkas Liudvikas turėjo savo juvelyrinių prekių ir laikrodžių parduotuvę. Kai vieną dieną jie netikėtai susitiko, abu iškart suprato sutikę savo būsimą sutuoktinį. 1858 m. liepos 13 d. jaunoji pora susituokė, Zelijai tuomet buvo 27-eri, Liudvikui – 35 metai.

Per devyniolika santuokos metų jiems gimė devyni vaikai. Deja, keturi – du berniukai ir dvi mergytės, mirė kūdikystėje, užaugo penkios dukterys, vėliau visos tapusios vienuolėmis, tarp jų – ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė.

Popiežius Jonas Paulius II pavadino šią porą pavyzdžiu mūsų laikų tėvams ir sutuoktiniams. Liudvikas ir Zelija stebino aplinkinius savo darbštumu ir maldingumu Dievui ir Mergelei Marijai. Ši nepaprasta motina ir neprilygstamas tėvas mokė savo dukteris tikro gailestingumo kiekvieną kartą, kai pakviesdavo prie pietų stalo elgetas arba kai šelpdavo vargšus ir sergančius, kai rūpinosi seneliais ir našlaičiais. Sutuoktiniai nuėjo kančios kelią, kiekvienas savo, tačiau jų namuose viešpatavo šviesi, linksma, viltinga atmosfera. Dievas buvo jų šeimos namiškis, todėl ši santuoka tapo šventove, kurioje gyvena ir veikia Dievas. Tai reikšmingas liudijimas mūsų laikams. Dabar šeimos taip pat išgyvena mirčių, karo, ligų, ypač vėžio, sunkumus, todėl sutuoktinių Martinų gyvenimas teikia viltingą pavyzdį.

Kalbėdamas apie šių šventųjų šeimą dailininkas pažymėjo, jog tai ypatingas atvejis Katalikų bažnyčios istorijoje, nes pirmą kartą moderniaisiais laikais šventaisiais 2015 metais buvo paskelbti abu sutuoktiniai.

E. Daruliui rasti tapytų Martinų šeimos portretų nepavyko. Greičiausiai jų niekas nebuvo sukūręs. Tačiau dailininkui į rankas pateko kelios sutuoktinių nuotraukos.

„Paveiksluose kiekvienas šventasis vaizduojamas su jam būdinga regalija. Būtent pagal tai jis geriausiai atpažįstamas. Martinų regalijas teko kurti…“ – sakė ukmergiškis.

Krekenavos klebonas Gediminas Jankūnas paveiksle pasiūlė pavaizduoti laikrodį – tai ir galėtų būti šios šeimos regalija, bei nutapyti bažnyčios, kurioje Martinai tuokėsi, bokštą. Taip pat kunigas išsakė mintį, jog paveiksle turėtų būti tėvai su visais savo vaikais, net ir su kūdikiais, kurie mirė maži…

„Liudviko ir Zelijos, taip pat šv. Teresėlės portretus piešiau iš nuotraukų. Kai tapiau jų rankas, pozavo šeima – žmona, dukra Uršulė ir sūnus Jeronimas…“ – kūrybinio darbo užkulisius atskleidė dailininkas.

Bazilikoje šventinant naująjį paveikslą dalyvavo visa Darulių šeima, ukmergiškis sulaukė gerų vertinimų, šiltų atsiliepimų. Jis pats savo darbo nėra linkęs vertinti, tačiau mano, jog dirbant padėjo, nes jis pats yra tikintis į Dievą žmogus.

Altorių pašventino kun. G. Jankūnas.

Daugiau nei tris dešimtmečius su teptuku nesiskiriančiam Egidijui šis religinės tematikos darbas nebuvo pirmas.

„Kai man buvo gal tik 15 metų, prie Biržų esančioje Pabiržės bažnyčioje padėjau dažyti kolonas. Pamatęs, kaip sekasi darbuotis su teptuku, ten klebonu tarnavęs dėdė pasiūlė sukurti didžiulę, 4×3 metrų, Betliejaus dekoraciją. Ji pavyko…“ – šypsosi dailininkas.

Kai jau buvo baigęs tuomečiame Šiaulių pedagoginiame universitete dailės ir technologijų pedagogiką, Egidijus sulaukė užsakymo Raguvos bažnyčiai nutapyti Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslą. Net keliose bažnyčiose kabo jo tapytas Dievo gailestingumo paveikslas „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Kretingoje galima išvysti E. Darulio sukurtą Prisikėlusio Jėzaus kryžių, pirmą tokį Lietuvoje. Taip pat ukmergiškis yra nutapęs Šv. Jono Pauliaus II portretą ir Bernardino Sieniečio, Šv. Pranciškaus ordino sūnaus, altorių. Vienas Egidijaus darbas, iš ąžuolo išdrožtas Nukryžiuotasis, guli neįprastoje vietoje – Platelių ežero dugne, 16 metrų gylyje.

Nuotraukos iš asmeninio E. Darulio albumo