Pedagogė iš Ukrainos meldžiasi už visus, likusius ginti ir saugoti Tėvynę

Nijolė STUNDŽIENĖ

Nuo balandžio 4 dienos Senamiesčio progimnazijoje mokytojo padėjėja dirba pedagogė iš Ukrainos, 35-erių Oksana Fedorenko. Kartu su penkiamete dukrele ir keturiolikmečiu sūnėnu atvykusi moteris buvo pirmoji karo pabėgėlė Ukmergėje. Apie karo pradžią, kelionę į mūsų šalį, ją priėmusius ukmergiškius bei naująjį darbą ir kalbėjomės su Oksana.

Prieš pasitraukdama iš savo šalies ji su dukrele Darina gyveno Kyive. Į Ukmergę, bėgdama nuo prasidėjusio karo, ji atvyko todėl, kad vienoje iš mūsų miesto bendrovių autovežio vairuotoju jau beveik ketverius metus dirbo jos draugas ir dukrelės tėvas Aleksandras.

Pirmiausia apėmė panika

Karas Ukrainoje prasidėjo vasario 24-ąją Kyivo apšaudymu. „Tą naktį aš sapnavau, kad važiuoja tankai, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Iš miego mane pažadino sesers skambutis, ji ir pranešė, kad prasidėjo karas, reikia kažką daryti. Pati išgirdau sprogimus. Išsigandusi puoliau žadinti dukrytę, ją rengti…“

Moteris prisipažino, jog ją tuomet apėmė panika. Oksana žvilgterėjo per langą ir pamatė, kad, nepaisant ankstaus ryto, žmonės masiškai bėgo, sėdo į automobilius ir kažkur važiavo.

Ukrainietė pasakojo: „Supratau, kad ir mums reikia trauktis. Išbėgome iš buto ir apie 5.30 valandą išvažiavome. Tik tuomet susigriebiau, jog nepasiėmiau nei drabužių, nei daiktų, įsidėjau tik dokumentus.“

Tačiau O. Fedorenko tuomet iš sostinės nesugebėjo išvažiuoti. Pasak pašnekovės, Kyivo gatvės buvo užkimštos, be to, automobiliui reikėjo degalų. Deja, pasiekus pirmąją degalinę, teko apsisukti…

Ukrainietė atviravo, jog neturėjo ir vairavimo patirties: „Vairuotojo pažymėjimą įgijau praeitą žiemą, o prie automobilio vairo sėdau tik vasarą.“

Taigi, grįžusi su dukrele namo, Oksana stengėsi nusiraminti ir susirinkti būtiniausius daiktus, apgalvoti, kur keliaus slėptis, kokių veiksmų imsis. Pasak pašnekovės, tuo metu buvo nesaugu likti daugiabutyje, o po namu esantį rūsį kažkodėl uždarė. Nors daugelis žmonių žinojo, kad galima slėptis mokyklose, kitose vietose, bet dėl kilusio sąmyšio, baimės, norėjosi kuo greičiau sprukti iš miesto.

Laimingas gyvenimas Tėvynėje liko prisiminimuose.

Taigi, ji susisiekė su maždaug 25 km į pietvakarius nuo sostinės, Vasylkiv gyvenvietėje, privačiame name, gyvenančia pažįstama ir pasiprašė prieglobsčio.

„Įsidėjome į kelionę šiltų drabužių, antklodžių ir vakare išvykome. Dar užsukau pas savo seserį ir kartu pasiėmėme jos 14-metų sūnų Ženią. Mano sesuo medikė, todėl ji turėjo pasilikti Kyive, kad esant reikalui galėtų padėti sužeistiesiems“, – kalbėjo moteris.

Patyrė mirties ir bado baimę

Sprendimas pasitraukti į užmiestį, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo pats geriausias. Sostinė buvo labiau saugoma, todėl Rusijos armija naikinančią karo jėgą nukreipė į šalia esančius miestus, gyvenvietes, kaimus.

Apšaudymai, oro antskrydžiai vyko ir visai netoli Vasylkiv gyvenvietės. Oksana pasakojo, kad kiekviena naktis buvo bemiegė. Dienomis šviesdavo saulė, čiulbėdavo paukščiai, būdavo ramu, o naktimis prasidėdavo bombardavimai.

„Kadangi namo, kuriame apsigyvenome, langai buvo dideli, vaikus guldydavome ant grindų. Tekdavo slėptis ir rūsyje, – kalbėdama apie tas akimirkas ašarojo moteris. Jai sunku prisiminti, kaip išgirdę skrendančias raketas ir bombų sprogimus, pašokę iš miego verkdavo vaikai. Tomis bemiegėmis naktimis baimė kaustė ir suaugusiuosius.

Po kelių dienų prie baimės numirti nuo bombos sprogimo, prisidėjo nerimas. Išseko maisto atsargos, todėl suaugusieji stengėsi pirmiausia pamaitinti vaikus, o patys tenkinosi likučiais. Miestelyje neveikė nė viena parduotuvė, o važiuoti į kitą gyvenvietę buvo nesaugu, nes netoliese išsilaipino Rusijos desantas.

Oksana suprato, kad ilgiau čia pasilikti negali. Be to, kasdien skambindavęs draugas vis ragino kuo greičiau palikti Ukrainą ir važiuoti į Lietuvą. Dukters apsisprendimui išvykti pritarė ir jos tėvai, gyvenantys Černihivo srityje. Čia per kaimus važiuodavo rusų tankai, kita karinė technika, kuri, kaip visiems buvo aišku, judėjo link sostinės.

Iki Lenkijos sienos – vietinės reikšmės keliukais

„Aš dar kartą, dabar jau be vaikų, nuvažiavau į Kyivą, kad pasiimčiau daugiau daiktų. Puikiai suvokiau, jog namo grįšiu negreitai, – kalbėjo O. Fedorenko. – Mieste jau radau daug ukrainiečių kareivių, važinėjo tankai, buvo įrengti patikros punktai.“

Taigi, kovo 1-ąją Oksana su dviem vaikais išsiruošė į tolimą kelionę. Kadangi ne visi keliai buvo pravažiuojami ir saugūs, pagal pažįstamų sudarytą maršrutą teko rinktis vairuotojai nežinomus vietinės reikšmės keliukus, šunkelius.

Moteris pasakojo: „Nakvynei mus priėmė Ternopilyje gyvenanti draugė. Ten naktimis taip pat kaukdavo pavojaus sirenos. Taigi, ryte vėl sėdau prie vairo ir pajudėjome link Ukrainos-Lenkijos sienos. Pasienį pasiekėme apie 16 valandą, o antrą valandą nakties įvažiavome į Lenkiją.“

Per šventes Darina Kyive pasipuošdavo tautiniais rūbais.

Pasak pašnekovės, pasienyje jau būriavosi kolonos karo pabėgėlių, vieni rikiavosi į gyvą eilę, kiti čia laukė automobiliuose. Daugiausia buvo moterys, vaikai ir senukai.

Pasiekė Ukmergę

Oksana, nors ir nežinodama, kokiu keliu iš Lenkijos važiuoti į Lietuvą, sukaupė savyje visas jėgas ir navigacijos pagalba, padedant sūnėnui, kovo 3-iosios pavakarę atvyko į Ukmergę.

Kadangi Aleksandras buvo išvykęs į reisą, ukrainietę su vaikais sutiko vyro darbdaviai. „Mus savo nuosavame name priėmė ukmergiškių Jolitos ir Rolando Plučų šeima. Esame jiems labai dėkingi, nes rūpinosi, padėjo, psichologiškai palaikė, linksmino vaikus… Tai – nuostabi šeima. Pas juos gyvenome daugiau nei 10 dienų, o dabar jau nuomojame savo butą. Mums leido jame du mėnesius nemokamai pagyventi…“ – ukmergiškių geranoriškumu džiaugėsi O. Fedorenko.

Ukrainietės dukrytė šiuo metu lanko vaikų lopšelį-darželį „Vaikystė“, o sūnėnas – Senamiesčio progimnaziją.

Padeda ukrainiečių vaikams

Beje, Oksana, buvo ne tik pirmoji karo pabėgėlė, atvykusi į Ukmergę. Ji tapo ir pirmąja mokytoja, įsidarbinusia mūsų rajono švietimo įstaigoje.

Pedagoginį universitetą Kyive baigusią ir biologijos mokytojos išsilavinimą bei septynerių metų darbo mokykloje patirtį turinčią moterį dirbti Ukmergėje pakvietė Senamiesčio progimnazijos direktorius Arūnas Kerza. Įstaigos vadovas diplomuotai pedagogei pasiūlė mokytojo padėjėjos pareigas – kad užsiimtų su ukrainiečių vaikais. Kadangi šioje progimnazijoje dabar daugiausia mokinių iš Ukrainos, toks darbuotojas, pasak direktoriaus, kuris moka jų gimtąją kalbą ir gali padėti, buvo labai reikalingas.

„Aš dirbu atskiroje klasėje, į kurią per kai kurias pamokas atvedami pradines klases lankantys ukrainiečių vaikai, – apie dabartines savo pareigas pasakojo mokytoja. – Tenka pasitelkti ne tik įgytas biologijos, ekologijos, bet ir psichologijos žinias. Mes kartu skaitome, rašome. Stengiuosi įvertinti, kokį kursą jie mokėsi savose mokyklose prieš išvykdami iš gimtinės, ir parenku temas pagal jų programą. Taip pat užsiimu ir su vyresniųjų klasių mokiniais. Kai kurie tęsia mokymąsi internetu ir su buvusiomis mokyklomis bendrauja online. Mano tikslas – pasidomėti, kaip jiems sekasi, kokios pagalbos reikia, padėti, kad neatsirastų spragų, padirbėti papildomai.“

Oksana džiaugėsi, kad turi mėgiamą užsiėmimą, kuris leidžia atitrūkti nuo kasdienybės, įkyrių minčių, padeda tobulėti. Moteris geru žodžiu atsiliepė apie visą progimnazijos kolektyvą, visus ukmergiškius, kurie šelpia drabužiais, žaislais, įvairiais buities reikmenimis.

Už rūpestingumą, materialinę paramą ji dėkojo ir rajono valdžiai.

Pašnekovė pasidžiaugė, kad jos dukrytė turi sąlygas nemokamai lankyti Yamaha muzikos mokyklėlę, o sūnėnas – Sporto centro baseiną.

Tik atvykusi į Ukmergę, dar prieš įsidarbindama mokykloje, Oksana Tolerancijos centre lankė lietuvių kalbos kursus. Nors dabar tam laiko liko mažiau, moteris pasiryžusi ir toliau mokytis kalbos.

Nerimas, apmaudas ir neapykanta…

Pašnekovė puikiai supranta, kad karas taip greitai, kaip norėtųsi, nesibaigs. Labiausiai daugelis karo pabėgėlių bijo, kad net nebus kur sugrįžti, nes jų namai tiesiog sugriauti.

O. Fedorenko prisipažino, kad nerimauja dėl Ukrainoje likusių savo artimųjų. Laimei, Rusijos armija dabar šiek tiek atsitraukė: „Dalį Černihivo srities, kur gyvena mano tėvai, išlaisvino ukrainiečių pajėgos. Jų namai nenukentėjo, tik trūksta maisto produktų, nes ta teritorija buvo atskirta, tiltai sugriauti. Tačiau kaimuose gyvenantys žmonės rūsiuose turi atsargų. Kyive, kur dirba sesuo, dabar taip pat ramiau… Kiekvieną vakarą verkiu dėl savo šeimos ir meldžiuosi už visus, kurie liko saugoti Tėvynę.“

Pokalbio metu braukdama ašaras karo pabėgėlė ne kartą užsiminė, kad iki paskutinės minutės netikėjo, jog Rusija ryšis karui. Nors apie tai buvo kalbama, moteris tikėjosi, kad vis tik nugalės sveikas protas.

Anot Oksanos, Ukraina per pastaruosius porą dešimtmečių išgyveno daug sudėtingų įvykių: 2004 metais prasidėjo vadinamoji oranžinė revoliucija, 2014 metais – Maidano žudynės, tačiau tokio žiaurumo, kokį ukrainiečiai patyrė per vieną karo su Rusija mėnesį, ši tauta dar nematė.

„Aš nemažai skaičiau apie Antrąjį pasaulinį karą, bet ir tuomet tokių žudynių nebuvo. Nesuprantu, kodėl Rusija užpuolė Ukrainą, kur tie nacistai, nuo kurių neva reikia gintis, ir vardan ko visa tai vyksta?..“ – retorinius klausimus kėlė pašnekovė. Ir pridūrė, jog kas rytą atsibudusi nori tikėti, kad visa tai, kas vyksta jos Tėvynėje, tėra tik baisus sapnas…

Nuotraukos iš asmeninio O. Fedorenko albumo

Į Lietuvą ukrainietė atvyko su penkiamete dukrele ir keturiolikmečiu sūnėnu.