P. Kavaliauską (dešinėje) su šeima dažnai galima išvysti valstybinių švenčių minėjimuose.

„Istorinė atmintis - dabarties ir ateities pamatas“, Naujausi, Žmonės

Kiekvienam iš mūsų svarbiausia – mokėti apginti savo šeimą

Loreta EŽERSKYTĖ

 

Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos išvakarėse kalbėjomės su jaunosios kartos ukmergiškiu Pauliumi Kavaliausku. Baigęs Antano Smetonos gimnaziją, vaikinas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją, studijuoja miškininkystę, dabar yra ketvirto kurso studentas. Be to, Paulius dalyvauja Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos Jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose.

Matydamas savo tėvų pavyzdį, P. Kavaliauskas nuo mažumės kartu su šeima aktyviai dalyvauja valstybinių švenčių minėjimuose, įvairiuose renginiuose. Būdamas devintoje klasėje, tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu ir šios organizacijos veikloje dalyvauja iki šiol.

Kalbėdamas apie savo pasirinkimus Paulius mano, jog jaunuoliui svarbu turėti karinių įgūdžių: „Tam, kad mokėtum Tėvynėje apginti savo šeimą – tai kiekvienam iš mūsų pagrindinis dalykas.“

– Gal gali papasakoti apie savo šeimą?

– Tėtis – Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotojas, Ukmergės 1002-osios Vyčio šaulių kuopos vadas, mama vaikų lopšelyje-darželyje „Žiogelis“ dirba auklėtoja. Turiu dvi seses – vyresnioji dirba ir studijuoja finansus Vilniuje, o jaunesnioji mokosi Dukstynos pagrindinės mokyklos penktoje klasėje.

– Žinau, kad jūsų šeimos jaunėlė vis užsimena, jog norėtų būti karininke. Galbūt ji žengs tėvelio ir brolio pėdomis?

– Manyčiau, kad vaiko pasirinkimus sunku vertinti – jai dar viskas priešakyje. Be to, sesei patinka daug dalykų, o ypač muzika. Ji Meno mokykloje lanko chorinį dainavimą bei pianino pamokas.

– Jūsų šeimą, dažniausiai visus penkis, neretai galima matyti valstybinių švenčių renginiuose. Jūs aktyviai dalyvaujate įvairioje veikloje. Panašu, jog patriotiškumas – šeimos tradicija?

– Taip, mes turime tradiciją minėti valstybines šventes, dalyvauti partizanų veiklos įamžinimo renginiuose. Visuomeninėje veikloje aktyviai dalyvavome ir iki įstojant į Šaulių sąjungą. Po to aš ir tėtis vykdavome su šaulių kuopa į įvairius renginius, tai kartu pasiimdavome ir kitus šeimos narius. Ne vienerius metus buvome žaidimo „Auksinis protas“, kuris vykdavo Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, dalyviai. Kai mes su sese išvažiavome studijuoti, žaisti liko tėvai ir jaunesnioji sesė. Tačiau prasidėjus koronaviruso pandemijai, jie sustabdė dalyvavimą šiame žaidime.

Ukmergiškiai Kavaliauskai vaikus auklėja patriotiškumo dvasia.

Manau, kad vaikams vertybinius pamatus visada padeda šeima. Augdami vaikai stebi savo tėvus, vertina, ką jie kalba, ką daro, kur eina. Visa tai tarsi sugeria, o užaugę dažniausiai kartoja.

– Pauliau, kodėl pasirinkai studijuoti miškininkystę?

– Maždaug iki dešimtos klasės apie tokius mokslus net nesvarsčiau, labiausiai domino istorija. Tačiau likus dvejiems metams iki brandos egzaminų, ėmė traukti gamta. Galbūt tam įtakos turėjo tai, kad būdamas devintoje klasėje įstojau į Lietuvos šaulių sąjungą, daugiau laiko praleisdavau gamtoje, su ja užsimezgė savotiškas ryšys. Be to, mąsčiau, kad noriu ne ofisinio darbo, o tokio, kad daug laiko galėčiau praleisti gamtoje, gryname ore.

– Tačiau tu neapsiriboji vien studijomis Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje. Lankai Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, kuriuos galima prilyginti privalomai pradinei karo tarnybai. Gal gali papasakoti, kodėl šalia studijų universitete pasirinkai ir šiuos mokymus, kaip jie vyksta, kiek trunka, ko mokotės?

– Iš tiesų, Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai prilygsta privalomajai pradinei karo tarnybai, tačiau skirtumas tas, kad mokomasi ne ištisus 9 mėnesius, kaip šauktinio tarnyboje, o trejus metus, kas antrą savaitgalį – nuo rugsėjo pabaigos iki birželio mėnesio. Kiekvienų metų birželio pabaigoje vyksta dviejų savaičių trukmės kurso baigiamosios taktinės pratybos. Pirmaisiais metais mokomės tokio paties bazinio karinio rengimo, kurį per savo tarnybos laiką gauna šauktiniai. Antraisiais metais esame ruošiami būti skyrių vadais, trečiaisiais – būrių vadais. O mokomės labai įvairių dalykų – karo inžinerijos, taktikos, karinio vadovavimo, kitų karybos disciplinų, dirbti komandoje ir jai vadovauti, įgauname medicinos, psichologijos, pedagogikos žinių, sustiprėjame fiziškai. Mokymai dažniausiai vyksta poligone – miškuose.

P. Kavaliauskas skaito Kario priesaiką.

Dar mokykloje visada turėjau daug veiklų, pripratau, kad nuolat esu užsiėmęs. Be to, visada jaučiau pareigą, kad turiu atlikti privalomąją karinę tarnybą, ir tam ruošiausi. Kadangi nuo 2015 metų esu Šaulių sąjungos narys, iš ten atėjo susidomėjimas karyba. Norėdamas pagilinti karines žinias ir įgyti daugiau vadovavimo patirties, pasirinkau šiuos mokymus. Juos lankydamas galiu suderinti studijas ir karybą, taip pat turiu puikų šansą vienu metu įgyti dvi specialybes. Baigusieji šiuos mokymus gauna leitenanto laipsnį ir gali rinktis – išeiti į atsargą arba tarnauti Lietuvos kariuomenėje ir toliau siekti karininko karjeros.

– Ar sieji savo ateitį su kariuomene?

– Kol kas aiškaus atsakymo neturiu. Nenoriu „prisirišti“ prie kažkurio vieno užsiėmimo, yra daug sričių, kur siekčiau save realizuoti. Karyba – vienas iš tų dalykų. Tik dar nežinau, ar tai būtų Šaulių sąjunga, ar Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgos, ar kuris nors kitas Lietuvos kariuomenės padalinys.

– Kodėl jaunam žmogui svarbu turėti karinių įgūdžių, atlikti privalomą pradinę karo tarnybą? Ką tai duoda? Kaip tavo pasirinkimą vertina bendraamžiai?

– Mano nuomone, tai padeda suprasti save, įvertinti, kiek tu iš tikrųjų gali. Tai tarsi pastato žmogų į tokias situacijas, kuriose jis, gyvendamas civilio žmogaus gyvenimą, jokiu būdu negalėtų atsidurti. Kuomet kiekviena samana miške tampa minkščiausiu čiužiniu, kai kiekvienas vandens lašas prilygsta skaniausiam gėrimui, tai padeda labiau įvertinti viską, ką tu turi, ir suprasti, jog žmogus neturi ribų – ir jis tik pats save stabdo. Didžiausias dalykas, kurio galima pasisemti iš privalomosios karinės tarnybos, – asmeninis tobulėjimas. Tai aš labiausiai ir vertinu.

Jaunesniųjų karininkų vadų mokymų metų baigiamosios pratybos 2021 m.

O kalbant dėl pačių karinių žinių – svarbu, kad turėtume parengtus žmones, dieną X galinčius apginti savo tėvynę. Dėl to ir svarbu įgyti karinių įgūdžių, kad mokėtum visų pirma apginti savo šeimą – kiekvienam iš mūsų tai yra pagrindinis dalykas Tėvynėje.

Manau, kad mano pasirinkimą tarnauti kariuomenėje bendraamžiai vertina objektyviai. Jeigu kažkam tas nepatinka, vis tik suvokia, kad man to reikia, ir nesistengia pakeisti mano nuomonės. Kam tai patinka, pasidomi, padiskutuojame šia tema. Džiaugiuosi, kad savo aplinkoje turiu tokius bendraamžius, kurie bendraudami išlieka savimi ir stengiasi mane priimti tokį, koks aš esu.

– Ką galėtum patarti jaunuoliui, kuris abejoja, ar verta atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą?

– Sunkiausia, ką gali patirti jaunuolis, dvejojantis dėl savo pasirinkimo, – tai spaudimas iš aplinkos. Siūlyčiau ramiai apsvarstyti savo norus ir susidėlioti prioritetus. Jei dvejoji ir nepasirinksi privalomosios karinės tarnybos – nieko blogo neatsitiks. Tikiu, kad tavimi niekas nenusivils, nenuvertins, nesmerks. Jei dvejoji ir pasirinksi tarnybą – tai bus dar vienas nuotykis, po kurio tu galėsi pasakyti sau: aš tai padariau.

Esu kalbėjęs su nemažai žmonių, baigusių privalomąją pradinę karo tarnybą. Iš jų nebuvo nė vieno, kuris gailėjosi praleisto laiko. Taip, pradžioje visiems tenka išgyventi trumpą įsivažiavimo periodą, kai tu bandai suvokti, kodėl čia esi ir ką darai. Tačiau netrukus pajauti pagreitį ir tik pastebi, kad jau – paskutinė tarnybos diena. O tada dažniausias pasakymas – gaila, kad tai baigėsi.

Su tarnybos draugais praleidi kartu visą laiką, jie tampa broliais, seserimis, su jais patiri tokių nuotykių, apie kokius net negalėjai įsivaizduoti. Tuo tiesiog mėgaujiesi, o laikas skriete praskrieja…

Siūlau nespausti savęs, paklausyti savo vidinio balso, ko nori pats, o ne tavo tėvai, mokytojai ar artimieji. Viską gyvenime suspėsi padaryti, svarbiausia, priimti sprendimą, o ne laukti, kad jį priimtų kiti už tave. Tada ugdysi savyje lyderį.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės ugdant savyje lyderį.

Nuotraukos iš asmeninio P. Kavaliausko albumo

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas