J. Songailai tautos švenčių minėjimų bėgimai yra patys maloniausi ir įsimintiniausi.

„Ukmergės krašto atradimai“, Naujausi, Žmonės

„Bėgimas yra geras dalykas, bet jam reikia tinkamai pasiruošti ir viską daryti su saiku“

Spalio mėnesį 68-ąjį gimtadienį atšventęs ukmergiškis bėgimo entuziastas Juozas Songaila savo pomėgio atsisakyti nežada. Kaip tik, sako, sulaukus pensinio amžiaus šiam malonumui atsirado daugiau laiko.

Šis mūsų pokalbis – apie sportinius pasiekimus, gyvenimą ir patriotizmą.

 

– Trumpai papasakokite apie save iš šiek tiek kitos, ne bėgiko, pusės. Kur Jūsų gimtinė, ką veikiate gyvenime?

– Esu kilęs iš Šešuolių. Ten baigiau aštuonmetę mokyklą, vėliau mokiausi Ukmergėje, tuometinėje pirmoje vidurinėje. Baigęs įstojau į Lietuvos sporto universitetą Kaune, tačiau dėl kelio traumų studijų nebaigiau ir turėjau eiti į armiją. Grįžęs įsidarbinau gamykloje. Vėliau perėjau į Ukmergės civilinės metrikacijos skyrių, mano pareigos buvo ceremonmeisteris.

Man patinka bendrauti su žmonėmis, tad kai Ukmergėje atsidarė prabangus restoranas ,,Pasimatymas”, buvau pakviestas pabandyti ten dirbti. Iškart sutikau ir likau čia. Nors šios profesijos nesimokiau, daugiau nei pusę savo gyvenimo įvairiose kavinėse, restoranuose buvau padavėjas-barmenas. Šis darbas nėra iš lengvųjų nei fiziškai, nei psichologiškai. Ilgos darbo valandos, o ir nuotaika visada turi būti gera, pakili.

Beje, tik prasidėjus Lietuvoje restoranų bumui, nemažai darbuotojų prasigerdavo, nes šventės niekada nesibaigdavo. Kai kam fizinių jėgų darbo metu suteikdavo ir viena kita išlenkta burnelė. Aš – priešingai, to nedarydavau, ir man pasisekė labiau nei kai kuriems kolegoms. Kadangi nuo jaunystės sportuoju, alkoholis nėra būtinybė ir lengvai galiu jo atsisakyti. Galbūt man rytoj varžybos, o gal tiesiog pasiruošimas joms…

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado sportas? Kodėl pradėjote bėgioti?

– Sportas mano kraujyje yra nuo pat mažens. Lankiau krepšinį. O kaip pradėjau bėgioti? Nutiko taip, kad kartą vėlavau į autobusą ir kokį gerą šimtą metrų teko iki jo pabėgėti. O kaip uždusau… Galvojau, Juozai, tau tik trisdešimt metų, o tu jau šitaip dūsti… Iki tol man bėgimas atrodė labai nuobodus užsiėmimas ir aš apie jį niekada nebuvau susimąstęs kaip apie rimtą sporto šaką. Bet pabandžiau ir man tiko.

Taigi, bėgioju jau lygiai 38 metus. 2007-iais pirmą kartą dalyvavau ,,Baltijos kelio“ bėgime. Nuo tada kaip bėgikas-mėgėjas kasmet vykstu į įvairias varžybas.

– Kokie pagrindiniai Jūsų pasiekimai šiame sporte? Kuris bėgimas jums buvo didžiausias išbandymas?

 – Prieš 20 metų per vienus metus nubėgau net 9 maratonus – stiprūs metai buvo. O ilgiausia mano įveikta trasa – 75 km. Kaune vykusiose varžybose dalyvavo į grupes pagal amžių suskirstyti profesionalai ir mėgėjai. Toks bėgimas yra labai didelis išbandymas organizmui. Kai baigiau visą atstumą, jau negalėjau savarankiškai įlipti į automobilį… Taip pat ne juokas buvo šios vasaros bėgimas aplink Elektrėnų marias kepinant 35 C karščiui. Negana to, ši trasa yra viena sunkiausių ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje, nes čia – vien kalnai kalneliai. Kai šalia manęs bėgę vienas, kitas, trečias sportininkas pradėjo alpėti nuo karščio ir išsekimo, pasidarė labai neramu. O ir pačiam prakaitas upeliais tekėjo, druska net kristalizavosi ant veido.

Ukmergiškis Utenoje vykusiame maratone.

– Kokia jūsų ištvermingumo paslaptis?

– Kai darai tai, kas patinka, jėgų savaime atsiranda. Norisi įveikti, pranokti patį save.

Tačiau dabar bėgimu jau tik mėgaujuosi, nebekonkuruoju. Bėgu ne tam, kad nugalėčiau ar pagerinčiau savo asmeninius rekordus, o todėl, jog tai man patinka. Beje, išugdyti ištvermę padėjo ir darbas barmenu, nes kartais tekdavo nuolat šypsantis, išlaikant tiesią nugarą aptarnauti svečius ir po 16 valandų per parą. Drąsiai galiu teigti, kad pusmaratonį nubėgti yra žymiai lengviau, nei 16 valandų be pertraukos dirbti ,,Vilnius Grand Resort” viešbučio restorane padavėju. Po bėgimo nusiprausi po dušu, praeina valanda, kita ir atsigauni. Deja, po intensyvaus bendravimo su žmonėmis ir nuolatinės įtampos atsigavimui laiko prireikia žymiai daugiau.

– Ar teko patirti traumų?

– Jų neišvengiau, pasireiškė šlaunų ir blauzdų uždegimai, buvo plyšęs blauzdos raumuo, operuoti abiejų kelių meniskai. Tačiau visos traumos man baigdavosi laimingai. Dažniausiai gydžiausi šaldančiais ir šildančiais tepalais, masažais. Man asmeniškai labiausiai padeda arklių balzamas. Pabandykite, jei kada jausite pavargusias, maudžiančias kojas. Manau, kad padės ir jums.

Ilgiausia pertrauka bėgime truko vos porą savaičių. Džiaugiuosi, kad taip trumpai, nes po kiekvienos traumos vėl pradėti sportuoti reikia pamažu, negalima staiga grįžti į seną ritmą.

– Tikriausiai sportuojant taip pat itin svarbi tinkama apranga ir avalynė?

– Taip, kokybiška sporto avalynė padeda apsaugoti kojas nuo traumų. Bėgikai turi rinktis būtent šiai sporto šakai pritaikytus batelius. Kadangi dažnai bėgame įvairiais paviršiais, būtini bateliai su amortizuojančiomis technologijomis, kurios sumažina kojų apkrovą atsispyrimo metu ir apsaugo bėgiko sąnarius. O štai apranga, manyčiau, visai nesvarbi. Ji turi būti patogi ir nevaržanti judesių.

Bėgimo entuziastas „Baltijos kelio“ maratone dalyvavo keturiolika kartų.

– Kokį maršrutą bėgdamas dažniausiai renkatės?

– Puikus takas bėgimui yra Šilo miške. Aš iš namų centre bėgu per miestą, Pilies parką, Krekšlius, kartais – per stadiono mišką tiesiai į Šilą.

– Apie ką bėgant valandų valandas smagiausia galvoti?

– Bėgiko minčių tėkmė nurimsta, galva maloniai ištuštėja, apsivalo nuo negatyvo. Jei bėgu prieš darbą, pakili nuotaika išlieka visai dienai. O jei po darbo, labai gerai pasiilsiu nuo viso triukšmo, žmonių kalbų. Turbūt todėl, kad bėgimas taip ramina, kol kas nežinau, kas yra depresija.

Tačiau kai bėgu ilgas distancijas, kai lieka poratrejetas kilometrų, pradedu mąstyti: kada gi ši trasa baigsis? Jau sunku darosi… O ir valgyti kažko skanaus norisi…

– O ką bėgikai valgo? Galbūt teko atsisakyti kokių nors maisto produktų, patiekalų, laikytis dietos?

– Aš valgau viską, patinka bulvės, net cukrų vartoju. Kiaulienos gal kiek privengiu ir kiaušinių nemėgstu, bet nėra taip, kad šių produktų visiškai nevalgyčiau. Maitinuosi įprastai, prieš varžybas dietų nesilaikau. Mano mityboje daug baltymų, pieno produktų – varškė, sūris, kefyras, vištiena, kalakutiena, įvairios košės… Labai mėgstu kondensuotą pieną, jis man duoda daug energijos.

Nors ne vienas pasako, jog žiemą šaltų salotų nesinori, jas reikia keisti raugintais produktais, aš kasdien, nepaisant metų laiko, valgau šviežias daržoves. Beje, man labai svarbu kokybiškas produktas – žole šertų galvijų, ne kombinuotaisiais pašarais mitusių, o lauko vištų mėsa, šviežia žuvis ar žvėriena.

Geriu kavą, kakavą, bet dažniau mėgaujuosi žalia arbata, per dieną jos galiu išgerti net iki penkių puodelių. Tai suteikia žvalumo, energijos.

Dar kalbant apie maistą įdomu tai, kad ,,Baltijos kelio” maratono organizatoriai bėgikams duoda kondensuoto pieno ir ,,Coca cola” gėrimo, nes bėgant tokius ilgus atstumus reikia daug gliukozės.

Anksčiau, kai intensyviai dalyvaudavau varžybose, vartodavau daug vitaminų. Dabar stengiuosi visas organizmui naudingas medžiagas gauti su maistu.

Aišku, po varžybų neapsieinu be atstatomųjų papildų. Geriu biomagnį, biokalį, elektrolitus – miltelių pavidalo maisto papildus, praturtinančius organizmą svarbiais mineralais.

– Ar laikotės kokių nors kūno grūdinimo, sveikatinimo principų?

– Nesu to entuziastas, net nebandau žiemą maudytis ežere ar upėje. Visokių nuomonių apie tokias šaltas maudynes esu girdėjęs ir nusprendžiau pats to savo kailiu nebandyti. Mano grūdinimasis apsiriboja tuo, kad maudausi po drungnu dušo vandeniu, rudenį vis dar bėgioju su vasariška, trumpa apranga. Beje, rytą pradedu nuo medaus šaukštelio ir stiklinės vandens „ant tuščio skrandžio“.

– Artimo žmogaus palaikymas sportuojant – labai svarbus?

– Taip. Mane bėgantį sūnus vaikystėje važiuodamas dviračiu lydėdavo. Mano žmona pati nesportuoja, bet prieš sportą nėra nusistačiusi, mane tokį įsimylėjo ir iki šiol palaiko. Anksčiau kartais ir į varžybas atvažiuodavo, plodavo man prabėgant – labai geras jausmas turėti ir jausti tokį palaikymą.

Dabar ji mane į varžybas išleidžia labiau su baime, dėl manęs išgyvendama primena, kad aš jau nebe jaunuolis, todėl turėčiau save pasaugoti. Pati manęs grįžtančio laukia jau namuose. Jos prašomas sumažinau startų skaičių. Kad ir kaip būtų gaila, dažnas maratonas neapsieina be bėgikų mirčių… O ir mano amžiaus sportininkų nebeliko daug, ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti…

– O Jūsų paties baimė neaplanko?

– Stengiuosi apie blogus dalykus negalvoti, bėgu savo malonumui. Kaip sako vienas mano kolega, jei jau aplankys baimė, geriau išvis nebebėgiok, nes įsileidus tokias mintis į galvą, kažkas negero gali ir nutikti.

– Turbūt esate tikras Lietuvos patriotas, nes kasmet dalyvaujate ,,Baltijos kelio” bėgimuose?

– Taip, tikrai esu patriotas. Kai mano sūnus išvyko gyventi į užsienį, buvo didelis smūgis…

Labai skaudu matyti, kaip mūsų šalies valdžia dabar popsiškai žiūri į patriotizmą. Jei Lietuvos sportininkai kažką laimi, tai oro uostuose jų grįžtančių laukia minios žmonių, sveikina prezidentas, merai. O kai laimėti nepavyksta, tyliai pasitinka tik ištikimiausi gerbėjai…

Man tautos švenčių minėjimų bėgimai yra patys maloniausi ir įsimintiniausi. Dalyvauju ne tik ,,Baltijos kelio” maratone, bet ir Dariaus ir Girėno žūties metinių paminėjimo estafetiniuose bėgimuose. Malonu, kai po įveiktos trasos sutinka kaimo kapelos su muzika ir dainomis, lietuviškais valgiais ir užkandžiais, mus sveikina, gauname garbės apdovanojimus. Ta atmosfera, šypsenos, giedri žmonių veidai labai suvirpina širdį ir dar ilgai lydi geros emocijos.

Meras R. Janickas sveikino J. Songailą, garbingai atstovavusį Ukmergei.

,,Baltijos kelio” maratonas labai sunkus, iš Vilniaus į Taliną 600 kilometrų bėgame tris dienas. Kasdien bėgikui tenka įveikti apie 30-40 km, naktimis dėl nuovargio sunku užmigti. Nepaisant to, kasmet čia dalyvauju – kad tik ta mūsų Lietuva būtų garbingai atstovaujama.

Šiemet man tai buvo jau keturioliktas ir paskutinis ,,Baltijos kelio” bėgimas. Atėjo laikas sustoti, mano amžiaus žmogui ši trasa per sunki. O ir atsigavimo laikotarpis po tokio krūvio ilgesnis – kūnas reikalauja mažiausiai kelių dienų poilsio.

– Ar turite žmogų, kuris Jus motyvuoja?

– Man pavyzdys yra Piotras Silkinas, ultra ilgų nuotolių bėgikas, vienos paros bėgimų Lietuvoje iniciatorius ir daugkartinis nugalėtojas. Negana to, jis 1 000 mylių bėgimo pasaulio rekordą pagerino, kai jam buvo 62 metai! Man buvo didelė garbė su juo bėgti poroje keliuose ,,Baltijos kelio” bėgimo maratonuose.

– Kaip atrodo įprasta Jūsų diena? Kaip suderinate darbus ir sportą, ar dažnai sportuojate?

– Bėgioti stengiuosi kasdien. Dvi dienas bėgu po 7–8 kilometrus, tada vieną dieną skiriu poilsiui. Būtinai vieną dieną per savaitę bėgu daugiau kilometrų – 12 ar 15. Kad „išsivaikščiotų“ raumenų skausmą sukelianti pieno rūgštis, sportuoju netgi po varžybų. Tačiau tada renkuosi dviratį, minu apie 12 kilometrų. O dabar, kai jau esu pensijoje ir tik kartais talkinu kolegoms kavinėse, laiko hobiui tikrai lieka daugiau. Dažniausiai bėgimo varžybos vyksta savaitgaliais, Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija varžybų tvarkaraštį sudaro visiems metams, tad labai patogu, kai jau iš anksto žinai, kada ir koks bėgimo vyks, gali tam pasiruošti, suderinti su kitais planais.

O mano įprasta diena dabar atrodo maždaug taip: ryte atsikėlęs pavalgau sočius pusryčius. Beje, juos kas antrą dieną gaminu pats – šioje veikloje keičiamės su žmona. Po pusryčių atlieku raumenų tempimo pratimus, išeinu pabėgioti. Grįžęs ir išsimaudęs duše, skaitau knygas, peržiūriu naujienas internete. Einame su žmona pasivaikščioti, apsipirkti. Jei ruošiuosi varžyboms, pabėgioti išeinu ir vakare.

– Ką manote apie socialiai atsakingas įmones, kurios skatina savo darbuotojus po darbo užsiimti judriomis fizinėmis veiklomis?

– Tam labai pritariu. Beje, ir Ukmergėje ne vienerius metus vyksta ,,Ukmergės fabrikų krosas“. Varžybose dalyvauja bendrovių „Narbutas International“, „Systemair“, „Hennordic“, „Likmerė“, „Stansefabrikken“, „Wurth“ atstovai, iš visos Lietuvos suvažiuoja kalnų dviračių profesionalai ir bėgikai.

Kartą teko bėgti kartu su Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu Jonu Sakalausku. Jis man pasakojo, kad teatre dirbantys žmonės per pertraukas skatinami prasibėgti.

Dabar daug girdžiu, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose esančios įmonės finansuoja savo darbuotojams trenerius, abonementus į sporto klubus, apmoka starto mokesčius jau pažengusiems sporto entuziastams, skiria premijas, finansuoja keliones į varžybas ir visaip kitaip skatina atsigręžti į sportą. O užsienyje darbdaviai sportuojantiems suteikia net kelias papildomas atostogų dienas!

– Jaunimas grįžta į sportą, pradeda patys savarankiškai mankštintis, o suagusiems tai laiko trūksta, tai dar kas nutinka…

– Pagirtina, širdis džiaugiasi, kai žmonės juda, kruta. Tačiau tai negali vykti be pasiruošimo ir tik dėl to, kad tai madinga, populiaru. Pradedantieji bėgikai bando savo jėgas ilgiausiose distancijose, o vėliau, deja, daug darbo suteikia gydytojams… Ir ne tik dėl traumų, bet ir rimtų organų pažeidimų. Labai svarbu, kad žmonės judėtų, nes dabar daugelio gyvenimo būdas labai sėslus. Tik nereikia perspausti, nes tuomet kenčia širdis, plaučiai.

Dar vienas mano pastebėjimas – moterys juda daugiau nei vyrai, jos nors pavaikšto, kai vyrai dažniausiai namuose laiką leidžia prie televizoriaus. Išeikite, pavaikščiokite, pabėgiokite! Be to, Ukmergėje yra baseinas, daug ežerų, upė – maudynės visam kūnui tik į naudą.

– Gal galėtumėte pasidalinti patarimais pradedantiesiems bėgikams?

– Viską reikia daryti labai pamažu, nespausti savęs, kad neprarastume motyvacijos ir nepatirtume traumų. Pavyzdžiui, puiku pradėti sportuoti mokyklos stadionuose, kur labai gera danga. Asfaltu ar trinkelėmis bėgti tikrai nerekomenduoju, nes labai sunku sąnariams. Vieną ratą palengva apibėgus, kitą – apeiti, prasitampyti ir tai dienai užteks. Ir taip visą savaitę. Kitą savaitę jau galima pabėgėti ratą su puse ir tiek pat apeiti greitu žingsniu. Ir taip pamažėle, savo kūno „neįvarant į stresą“, pradėti užsiimti šiuo sportu.

Negalima labai stipriai bėgioti, jei turi nemažą antsvorį, dirbi fizinį darbą ar esi pavargęs, nemiegojęs. Tuomet geriau rinktis greitą vaikščiojimą.

Dar patarčiau prasimankštinti, šiek tiek padirbėti su svoriais, sustiprinti stuburo raumenis, paplaukioti, kad visas kūnas sutvirtėtų.

Jokiu būdu negalima pertempti organizmo, nes jei taip nutinka, kūnui atstatyti reikia daugiau poilsio dienų. Per ilgai pasiilsėjęs negali grįžti su trenksmu ir iškart nubėgti 10 kilometrų – pradėti reikia nuo vos kelių kilometrų per dieną.

Beje, bėgant varžybose, svarbu nepraleisti maitinimo punktų, juose būtina pasotinti organizmą – vandeniu, bananais, proteino batonėliais. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad man geriau sekasi bėgti po sočių pusryčių su daug baltymų bei išgėrus tonizuojančio gėrimo – juodos kavos ar stiprios žalios arbatos. Yra tekę matyti sportininkų, kurie bėgo tuščiu skrandžiu, ir staiga lygioje vietoje griuvo… Taip nutinka, kai trūksta gliukozės, kitų svarbių medžiagų ir tada organizmas pradeda naudoti jų atsargas. Tai labai pavojinga gyvybei.

O apibendrindamas noriu pasakyti, jog bėgimas yra labai geras dalykas, bet jam reikia tinkamai pasiruošti ir viską daryti su saiku.

 – Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Kamilė STRACHĖ

Nuotraukos iš asmeninio J. Songailos albumo ir redakcijos archyvo

Prie miesto piliakalnio.

J. Songaila bėgioja bet kokiu oru, visais metų laikais.

Mus remia:

 

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Eugenijus :
    Pagarba mūsų bėgimo ir.bėgkko kultūros puoselėtojui ir skleidėjui.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas