Skyrybos – sugriauti visus tiltus, o gal išsaugoti bendravimą?

Kasmet Lietuvoje santuoką nutraukia apie 8 000 šeimų. Išsiskyrimas – dviejų žmonių bendro gyvenimo pabaiga. Santuokos nutraukimas neretai būna susijęs su stipriais tarpusavio konfliktais, tačiau ne kiekvienas konfliktas gali virsti karu. Tyrimai rodo, jog šeimos nariams prisitaikyti prie po skyrybų pasikeitusios situacijos dažnai reikia nuo 1 iki 3 metų. Šeima yra sistema ir išsiskyrimas paliečia kiekvieną tos sistemos narį. Paprastai skyrybų metu žmonės išgyvena stiprius jausmus: nusivylimą, skausmą, neviltį, pyktį, norisi uždaryti duris ir niekada buvusio partnerio nematyti. Tačiau, jeigu šeimoje yra vaikų, to padaryti nepavyks. Norisi to ar nesinori, bet bent minimalus bendravimas tarp tėvų yra neišvengiamas, nes vaikui yra svarbūs ir reikalingi abu tėvai, kurie geba ir nori tinkamai pasirūpinti vaiku.

Deja, praktika rodo, jog neretai tėvams nepavyksta apsaugoti vaikų nuo jų įtraukimo į tarpusavio kovą. Kartais tėvai, norėdami įskaudinti vienas kitą, priskiria vaikui tam tikrus vaidmenis:

Šnipo – tai yra vienas iš tėvų arba abu tėvai stengiasi sužinoti, gauti informaciją apie kitą buvusį partnerį. Pvz.: vaikui grįžus iš bendravimo su tėčiu mama klausia: „Pasakyk, mažute, kas dar be tavęs ir tėvelio buvo jo namuose? Kas su jumis kartu leido laiką? Ar pažįsti tą tetą, kuri lankosi tėčio namuose?“ ir pan.

Kokios tokio tėvų elgesio pasekmės vaikui? Jis myli abu tėvus ir tokio vaidmens priskyrimas verčia vaiką jaustis kaltu, nes jam atrodo, kad papasakodamas jis išduoda kito tėčio/mamos pasitikėjimą, jaučia jo pyktį ir t. t., o nepasakoti negali, nes iš jo to tikimasi.

Kitas dažnas vaidmuo – vaikas karo įrankis. Siekiant gauti didesnę vaiko paramą, norint įrodyti savo tiesą, vaikas tampa tos tiesos „įrodymo įrankiu“: „Vaikui nepatinka likti miegoti su tavim namuose, kai yra kita moteris/vyras, ar tiesa, dukra/sūnau?“

Tokiose situacijoje vaikas jaučiasi, kaip daiktas, priemonė, negalintis turėti savo nuomonės, prarandantis tėvų pagarbą, pykčio, kaltinimo subjektas.

Kai tėvams nepavyksta išlaikyti gerų tarpusavio santykių ir bendrauti, kaip vaiko tėvams, vaikui tenka būti „žinutės nešėju“. Jis prašomas, neretai jam ir liepiama, kitam tėvui/mamai perduoti informaciją, kurią iš esmės turėtų vienas kitam perduoti du suaugę žmonės. Pvz.: mama sako: „Perduok tėčiui, kad dar nepervedė išlaikymui skirtų pinigų“; „Pasakyk mamai, kad aš moku pinigus ir ji gali tau nupirkti geresnius daiktus“; „Nori žaislo? Paprašyk tėčio/ mamos pinigų“.

Tokioje situacijoje atsidūręs vaikas neretai išmoksta manipuliuoti – tiek siekdamas naudos sau, tiek norėdamas išvengti kito tėčio ar mamos pykčio arba norėdamas išvengti tokio vaidmens, nenori bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėčiu ir mama.

Šie ir panašūs tėvų primetami vaidmenys vaikui dažniau sukelia skausmingas pasekmes, jis turi rinktis tarp dviejų jam svarbių žmonių – tėčio ir mamos, neretai atsiranda įvairių psichosomatinių sutrikimų ar psichologinių problemų, prastėja mokymosi rezultatai, santykiai su draugais, kitais suaugusiais ir pan.

Kas padėtų tėvams bendrauti kitaip:

Žiūrėjimas vienas į kitą kaip į vaiko tėvus. Poros ryšys gali nutrūkti, bet vaiko ryšys su abiem tėvais turi išlikti vienodai stiprus. Tėvai išlieka atsakingi už vaiką, turi savo pareigas ir teises, nežiūrint ar jie gyvena kartu, ar atskirai. Išskyrus tuos atvejus, kai tėvai smurtauja ar kitaip savo elgesiu kelia grėsmę vaiko gerovei.

Jeigu sunku bendrauti – nustatyti minimalias bendravimo ribas.

Praeities „paleidimas“. To, kas įvyko – pakeisti neįmanoma. Susitaikius su išsiskyrimu galima eiti į priekį.

Kilus įtampai kalbėti nedalyvaujant vaikui.

Priimti vaiko tėtį/mamą tokį, koks yra, o ne tokį, kokį norima matyti. Nesiekti jo pakeisti.

Jeigu abejojama, nepasitikima, galima pradžioje susitarti dėl trumpalaikių sprendimų (laikini susitarimai, po to seka ilgalaikiai sprendimai). Nėra greitų „remontų“ ar stebuklų, teigiamo pokyčio gali tekti palaukti.

Situacijose, kuriose laimi vienas tėvas/mama, o kitas pralošia, pralaimi vaikas.

Svarbiems pokalbiams pasirinkti tinkamą vietą ir laiką. Labai dažnai tėvai pradeda spręsti rūpimus klausimus vakare. Kai būna pavargę ir suirzę po darbo dienos, sunkiau priimti sprendimus, norisi viską kuo greičiau baigti ir ilsėtis.

Tik bendradarbiaudami tarpusavyje ir, esant poreikiui kartu su specialistais, tėvai gali padėti vaikui išgyventi skausmingas šeimos išsiskyrimo pasekmes, stiprinti ir palaikyti jį, savo pavyzdžiu ir elgesiu rodant, kad net ir sudėtingomis akimirkomis tėvams vaikas yra svarbiausias.

Kuomet tėvai nori susitarti, bet patiems vieniems to padaryti nepavyksta, siūlytina kreiptis į trečią neutralią šalį – mediatorių. Šiuo metu populiarėja šeimos mediacijos paslauga. Mediacija yra procesas, kuomet neutralus, nešališkas, kompetentingas specialistas – mediatorius – tarpininkauja ir siekia padėti ginčo šalims susitarti ir rasti jiems patiems geriausią sprendimą.

Mediacijos tikslas – padėti tėvams bendrauti ir išsaugoti santykius. Tėvai lieka tėvais visą likusį gyvenimą, todėl bendravimas susijusiais su vaiko poreikių tenkinimu klausimais yra neišvengiamas.

Mediacijos privalumai:

tai pigesnis ir spartesnis būdas išspręsti nesutarimus lyginant su teismo procesu
tai abiem pusėms tinkamo sprendimo paieškos, kur kaltinti kito ir ginti savęs nereikia
šalys pačios priima sprendimus, o joms padeda neutralus ir nešališkas mediatorius
yra galimybė išsakyti savo poziciją ir išgirsti kitą, suprantant vienas kitą išlieka galimybė bendrauti klausimais, susijusiais su vaiko gerove.

Mediacijos metu pasiekus susitarimo, su mediatoriaus pagalba ruošiama taikos sutartis, kurią tvirtina teismas.

Mediacijos paslaugas Ukmergėje teikia: VšĮ biuro „Pactum“ mediatorė Odeta Intė.

Projektas „Kompleksinių paslaugų šeimai plėtra Ukmergės rajone“

Projektą finansuoja: Europos socialinis fondas

Veiklas organizuoja: VŠĮ „Lyderių karta“

Registracija ir papildoma informacija: +370 699 06 652 arba info@lyderiukarta.lt.