Z. Kriaučiūnienė, atsidėkodama savo gelbėtojui, du dešimtmečius renka ir viešina Želvos žydų istoriją.

„Ateitį kuria patirtis ir jaunystė“, Naujausi, Žmonės

Pirmoji kelionė namo

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

 

Priešais muziejaus langus – seni Želvos žydų kapeliai su vos įžiūrimais kauburėliais: su antkapiais ir be jų, samanomis apaugę, vienas kitas su sunkiai perskaitomais užrašais. Pastaruosius metus, prasidėjus pandemijai, kapai tik retsykiais belankomi. Šiaurinėje kapinyno pusėje, po sena pušimi, nuokalnėje – ir broliškas kapas, paženklintas kukliu granito paminklu 58 Želvos žydams, sušaudytiems per didžiąją katastrofą 1941 metų rugpjūčio pabaigoje. Kiti, apie 300 žmonių, net seneliai ir vaikai, žuvo Pivonijos šile. Taip skaudžiai skaudžiai baigėsi žydų, kurie buvo Lietuvos piliečiai, daugelio želviečių bičiuliai, kaimynai, gyvenimo istorija, prasidėjusi Pozelvoje XVI amžiuje. Liko gyvi tie, kurie miestelį paliko iki holokausto.

Kartu su holokausto aukomis buvo ir vienas iš tų Želvos žydelių, kuris man ir mano šeimai dovanojo gal net du gyvenimus. Mes nežinojome nei šio tyruolio vardo, nei pavardės, nei adreso. Tiesiog tai buvo vienas iš Želvos žydelių, jautrus ir geraširdis… Metams bėgant vis dažniau mintyse, prisiminimų vizijose tarsi matau ypatingai jautrią savo gyvenimo pradžią. Ji panaši į baisoką pasaką… su laiminga pabaiga. Sekdavo ją mama, vos prasidėjus holokaustui, kai naktimis į mūsų trobos duris nedrąsiai pabelsdavo išsigandęs Giedraičių žydelis, rasdavęs čia pagalbą, prieglaudą…

Ėjo 1935-ieji metai. Mūsų šeima gyveno Ukmergės apskrities rytiniame pakraštyje, Piliakiemio kaime. Gegužės viduryje turėjau gimti aš. Tėtis, matyt, jau ir būsimoms krikštynoms ruošėsi – jį užtiko skardelyje „varvinant“ naminukę. Tėčiui grėsė vieneri metai kalėjimo. Kaip gyventi mamai su penkiais vaikais be maitintojo? Kaimynai patarė, kad kaltę prisiimtų mama, besilaukianti kūdikio…

Taip gegužės 13-ąją Kauno moterų kalėjime gimė mergaitė (aš). Kai po dviejų savaičių mus paleido, abi – kalėjime išvargusi mama ir bejėgis kūdikis – atsidūrėme gatvėje, nežinioje, toli nuo namų.

Mama nujautė, kad reikia ieškoti kelio į Želvą, kur mūsų krašto žmonės važiuodavo į turgus arklių pirkti. O gal pasitaikys pažįstami, gal parveš? Ukmergę pasiekti paprasčiau – siauruku. Taip ir nutiko. O iš čia į Želvą – jau tik pėsčiomis… Kai nepažįstamais takais įveikėme dvidešimt kilometrų, artėjo naktis. Pagaliau po sunkios kelionės pasiekėme pirmąsias miestelio trobas. Jau sunkiai bepaeinanti, nutirpusiomis rankomis ir kojomis mama bandė belstis į pirmąsias duris, prašytis nakvynės. Ir lietuvišku ,,lauk, valkata“, ir lenkišku ,,pašolvon“ buvo varoma tolyn nuo durų. Tada drebančia ranka pasibeldė į dar vieną trobą… Jau nebesitikint želviečių gerumo, jos durys atsidarė ir malonus vyriškas balsas pakvietė: „Prašom, užeikit“ . Tuoj pasirodė moteris su keliais vaikais, paėmė kūdikį iš nuvargusių rankų, dėjo ant pagalvės, nešė valgį, arbatą… O mama tik verkė – ne iš skausmo, nuovargio, o iš apėmusios ramybės, kad ji su kūdikiu išgelbėtos, kad grįš į namus, kur laukia mažyliai, mėnesį nematę mamos.

Pėsčiai jai eiti tuos 25 kilometrus iki namų neteko – žydelis iš ryto kinkė į roges arkliuką, vežė į Piliakiemį, net ir pagalvę dovanojo… Apsukęs arklelį ir sėdęs į vežimaitį, suko tuo pačiu keliu atgal. Pasižiūrėjęs į mamą apsikabinusius vaikus nusišypsojo, pamojavo ranka ir, palikęs tėtį su atkištu delnu, kuriame gulėjo padėkojimui skirti keli litai, nuvažiavo…

Ėjo metai. Mes, ačiū Dievui, už poros metų buvome jau šeši, visi sveiki, dori, darbštūs, vėliau rinkomės savo kelius. Ir dažnai kaip Dėkingumo maldą iš mamos lūpų girdėdavome apie tą stebuklu virtusį paprasto Želvos žydelio gerumą. Manau, kad ir šeima padėkojo tam nežinomam žydeliui, gelbėjusiam du gyvenimus, o nepajėgusiam išgelbėti savojo ir žuvusiam neapykantos ugnyje per holokaustą.

Man atrodo, kad mes padėkojome gelbėdami Giedraičių žydus (ne vienas slapstėsi mūsų daržinėje, namuose), o aš jau 20 metų tebeminu Želvos žydų gyvenimo pėdsakais, turiu nemažai bičiulių – Želvos litvakų. Tik gaila, kad mano istorijų ir rašinių fragmentai atsidūrė svetimose rankose…

O aš vis prisimenu Jį, savo Gelbėtoją, nors daugiau nieko apie tą kilnų žmogų nežinau, tik patyriau Jo GERUMĄ…

Linos MONKEVIČIENĖS nuotr.

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas