Ukmergiškė J. Navikaitė su šeima užsuko pasivaikščioti po atnaujintą Pilies parką. AUTORĖS nuotrauka

Naujausi, Žmonės

Amerikoje medžio, ant kurio auga doleriai, kol kas nesurado

Loreta EŽERSKYTĖ

Po penkerių metų pertraukos iš Jungtinių Amerikos Valstijų į gimtinę trumpų atostogų buvo grįžusi ukmergiškė Jūratė Navikaitė su vyru Ramūnu Skara ir dukra Aida. Šeima viešnagę Lietuvoje rugpjūtį suplanavo ne atsitiktinai – Aida buvo pakviesta dalyvauti Vilniaus tarptautinio jaunimo muzikos konkurso „Premio Scarlatti“ Grand Prix laureatų apdovanojimų vakare ir koncerte. Valdovų rūmuose vykusiame renginyje A. Skaraitei įteiktas konkurso specialusis prizas, ji dalyvavo koncertinėje programoje.
Šalia Čikagos esančiame pasaulio lietuvių centre Lemonte įsikūrę sutuoktiniai neslepia, jog pastaraisiais metais darbus ir laisvalaikį neretai tenka derinti prie vienturtės dukters pomėgio – dainavimo, kuris pamažu tampa pagrindiniu jos užsiėmimu. Septyniolikmetė lietuvaitė šią vasarą Niujorke įstojo į prestižinę Manheteno muzikos mokyklą. Operinio dainavimo studijoms Aida ruošėsi nuo mažumės lankydama privačias pamokas. Be to, J. Navikaitės teigimu, reikšmingą įtaką muzikiniam dukros lavinimui, nuolat stebėdami ją iš šalies, darė Lietuvoje esantys didžiulės patirties sukaupę pedagogai, tarp kurių – ir Ukmergės meno mokyklos muzikos mokytoja Dalia Sližytė.

Išvyko metams su studentų programa
Ukmergėje gimusią, čia užaugusią ir mokyklą baigusią Jūratę likimas su iš Skuodo kilusiu Ramūnu suvedė Vilniuje – jie abu studijavo tuometiniame Pedagoginiame universitete, Istorijos fakultete.
„Nuo trečio kurso mokėmės kartu. Mūsų, kaip ir kitų 1997-1998 metų studentų, svajonė buvo išvykti į užsienį – padirbėti, pamatyti pasaulio. Mus ypač traukė Amerika. Nors abu studijuodami jau dirbome, vienas – Gabijos, kitas – Simono Stanevičiaus mokykloje, nusprendėme, kad nieko neprarasime, jei surizikuosime ir metams paliksime Lietuvą. Tad tik gavę universiteto baigimo diplomus, pasinaudoję studentų programa „Dirbk ir keliauk JAV“, po kelių dienų pakėlėme sparnus ir išvykome ieškoti laimės“, – pirmąją kelionę už Atlanto prisiminė J. Navikaitė.
Studentai visai nesuko galvos, kad į tolimą šalį išskrido turėdami juokingai mažą pinigų sumą – per abu tik 250 dolerių. Pasiekę Niujorką buvo nusiteikę daug ir sunkiai dirbti. Taip ir nutiko – pradžia nebuvo lengva, teko pradėti nuo vadinamųjų prastesnių darbų.
Nors išvykdama pora kelionę suplanavo tik metams, Amerikoje liko ilgesniam. 2002-ųjų rugsėjo pirmąją Jūratė ir Ramūnas Čikagoje susituokė. Dabar net patiems nesitiki, kad šioje šalyje jau prabėgo daugiau nei dvidešimt metų. Čia gimė ir užaugo dukra, sutuoktiniai turi mėgiamus darbus, gyvena nuosavuose namuose.
„Žinodami, kad esu svetimšalė, manęs neretai amerikiečiai paklausia, ko čia aš atvykau. Juokais atsakau, jog atvažiavau dolerių skinti. Deja, medžio, ant kurio auga pinigai, dar nesuradau, jo vis ieškau…“ – šypsojosi Jūratė.
Pasak ukmergiškės, žiūrint iš šalies atrodo, jog Amerikoje atlyginimai nėra maži, visi žmonės čia gali gerai gyventi: „Bet realybė šiek tiek skiriasi. Į vieną ranką gauni, kita atiduodi… Nepasakysiu jokios naujienos – norėdamas kažką susikurti, turi daug ir sunkiai dirbti.“

Mokytojais būti nenorėjo
J. Navikaitė neslepia, kad ji su vyru į Ameriką vyko ne tam, kad pasitenkintų mažiau kvalifikuotais darbais. Jauniems žmonėms norėjosi išbandyti save, siekti kažko daugiau.
JAV mokytojams nepakanka įgyti aukštojo mokslo diplomą – privalu turėti ir licenciją, kuri suteikia galimybę dirbti. Kadangi Jūratė ir Ramūnas yra baigę Vilniaus pedagoginį universitetą, tikriausiai paprasčiausia būtų buvę bandyti siekti licencijos ir ją gavus dirbti pagal Lietuvoje įgytą specialybę. Tačiau sutuoktiniai pasirinko kitą kelią.
Ramūnas įkūrė nekilnojamojo turto įmonę ir joje sėkmingai dirba. Vyras sako, jog Amerikoje, skirtingai nei Lietuvoje, retai sutiksi žmogų, kuris visą gyvenimą nugyventų tame pačiame būste, turėtų vienintelę darbovietę. Čia įprasta nuolat ieškoti geresnio darbo, didesnio atlyginimo, todėl žmonės nėra sėslūs. Kadangi šalis didelė, kiekvienoje valstijoje skirtinga tvarka, amerikiečiai kas kelerius metus kraustosi – vieni keičia gyvenamąją vietą, kiti žvalgosi naujo būsto, treti, užuot remontavę namus, ieško jau suremontuotų… Žodžiu, lietuviui klientų netrūksta.
„Mano mamos specialybė yra felčerė-akušerė. Ji visada norėjo, kad ir aš studijuočiau mediciną. Mokykloje turėjau įvairių veik-lų, svajonių, tarp kurių buvo ir medicina, bet jos atsisakiau – išsigandau tiksliųjų mokslų. Amerikoje jau buvau drąsesnė, nusprendžiau mokytis ir tapti medike…“ – juokėsi Jūratė.
Ukmergiškė tolimesnėms studijoms pasirinko bendruomenės koledžą – čia mokslas kainavo daug kartų mažiau nei privačiame, tačiau į jį buvo žymiai sunkiau įstoti. Jai pavyko, bendrųjų dalykų bei slaugytojų, Associate laipsnio ir bakalauro programų studijos truko 7 metus.
„Mokantis tvyrojo įtampa, kad tu turi gauti aukštus įvertinimus, nes gali iškristi ir tuomet tektų programą pradėti nuo pradžių, tad mokslams reikėjo skirti daug laiko ir pastangų, be to, niekas man, kitatautei, nedarė jokių nuolaidų. Nepaisant viso to, amerikiečių studijų tvarka man labai patiko. Su malonumu skaičiau chemijos ir kitų mokomųjų dalykų vadovėlius – didžiules, storas knygas, kuriose viskas labai suprantamai ir aiškiai išdėstyta. Skaičiau ir tarsi kitomis akimis pamačiau mokykloje baimę kėlusius tiksliuosius mokslus“, – prisiminė pašnekovė.

Viliojo darbas priėmimo skyriuje
Amerikoje slaugytojos, vadinamosios medicinos seselės, yra dviejų lygių – LPN ir RN. Ukmergiškės įgyta kvalifikacija – aukštesnio lygio. Jei lygintume su Lietuva, JAV slaugytojos atlieka nemažą dalį darbų, kurie pas mus patikimi tik gydytojams.
Kraštietė neslepia, kad baigus koledžą, tačiau neturint slaugės praktikos, susirasti darbą nėra paprasta: „Kad įgyčiau patirties, reikėjo įsidarbinti ligoninėje. Taip trečdalis mūsų kurso atsidūrėme toliau nuo Čikagos, Centriniame Ilinojuje. Čia esančioje miestelio ligoninėje patekau į Neurologijos-neurochirurgijos skyrių. Prieš tai ilgokai svarsčiau, nes darbovietė buvo pustrečios valandos kelio nuo gyvenamosios vietos. Priėmusi ryžtingą sprendimą, iš namų išvažiuodavau šešioms paroms, ten su bendradarbe lietuve nuomojome gyvenamąjį plotą. Atidirbusi šešias naktis po 12 valandų, turėdavau 6-7 laisvas dienas ir galėdavau grįžti pas šeimą“.
Darbas šioje ligoninėje Jūratei patiko, labai daug ko išmoko, tačiau po šiek tiek daugiau nei poros metų „migravimo“ nusprendė grįžti „į namus“, arčiau Čikagos. Įsidarbino vietos ligoninės Priėmimo skyriuje, kuriame yra 50 lovų. Iš viso čia dirba apie 100 žmonių – pradedant medicinos personalu, draudimo reikalus tvarkančiais darbuotojais, baigiant kapelionu. Jis atstovauja visoms religijoms ir prireikus pacientams teikia dvasinę, sielovadinę, psichologinę pagalbą.
„Mano įgyta specialybė labai plati, dirbti galėčiau ne tik tiesiogiai su ligoniais, bet ir, tarkime, užsiimti tiriamuoju darbu, medicinos draudimo srityje ir pan. Mano noras buvo įsidarbinti būtent priėmimo skyriuje. Čia kreipiasi įvairiomis ligomis sergantys žmonės, todėl reikia labai daug žinoti – galiu panaudoti tiek teorines, tiek praktines žinias. Be to, visada privalau „palaikyti formą“ – negaliu atsilikti nuo gyvenimo, turiu susipažinti su naujovėmis, nuolat reikia mokytis, išsilaikyti įvairius sertifikatus“, – pasakojo J. Navikaitė.
Kalbėdama apie savo darbą ukmergiškė pažymėjo, jog JAV ypač didelis dėmesys skiriamas bendravimui su pacientu ir jo artimaisiais, jiems privalu išsamiai pateikti visą informaciją – kas, dėl ko daroma, koks bus rezultatas. Ne mažiau svarbu ligoniui atliktas procedūras, tyrimus, paskirtą gydymą smulkiai aprašyti. Ji net pajuokauja: padarei tik tą, ką parašei…
„Nors viskas užfiksuota pacie-nto kortelėje, baigiantis kiekvienai pamainai slaugytoja atėjusiai ją pakeisti kolegei, girdint ligoniui, pateikia visą informaciją apie pacientą, jo ligą, išklotinę, kas per jos budėjimo laiką buvo padaryta, kokie vaistai suleisti, taip pat išsamų gydymo planą… – vieną iš Lietuvos ir JAV gydymo sistemų skirtumų paminėjo lietuvė. – Kitas didelis skirtumas – čia neegzistuoja kyšiai. Jei iš ligonio paimtum, tarkime, saldainį, juo turėtum pasidalinti.“
Pasak Jūratės, Amerikoje medikams dažnai kartojama, jog jie privalo viską daryti dėl savo paciento, šis turi matyti didžiules jų pastangas. Ir tai yra tiesa.

Šeimoje kalba tik lietuviškai
Nors ukmergiškė su šeima JAV gyvena daugiau kaip dvidešimt metų, anglų kalba jų neužvaldė – visi trys lietuviškai šneka be mažiausio akcento.
„Namuose mes bendraujame tik lietuvių kalba. O kaip gi kitaip? Aš, kaip mama, tikriausiai kita kalba net nemokėčiau savo vaikui išreikšti visų savo jausmų…“ – pasvarsto moteris. Be to, jai labai svarbu, atsidūrus toli nuo savo Tėvynės, išlaikyti su ja kuo glaudesnį ryšį, justi jos dvasią. Prie to daug prisideda ir gimtoji kalba.
Jūratės aplinkoje yra nemažai lietuvių, kurių antros pusės – kitataučiai. Tose šeimos augantys vaikai kartais su tėvais bendrauja jų gimtąja kalba. Pašnekovės teigimu, tai nėra lengva, tačiau turint didelį norą – viskas įmanoma.
Kartais ukmergiškei pasitaiko proga lietuviškai prabilti ir būnant darbe, kai susitinka tautietį pacientą: „Tokiais atvejais ligonis mane priima kaip savą žmogų, pasijunta saugesnis. Tačiau mes nė vieno ligonio išskirti negalime – visus prižiūrime vienodai…“

Šalia mokyklos – privačios pamokos
Dar viena lietuviškumo sala didžiulėje daugiatautėje Amerikoje – lituanistinė mokykla, kurią Jūratės ir Ramūno dukra Aida pradėjo lankyti dvejų metukų ir baigė būdama penkiolikos.
A.Skaraitė, kaip ir kiti vaikai, taip pat mokėsi ir baigė įprastą gimnaziją. Be to, lygiagrečiai Aida dešimt metų mokėsi muzikos.
Puikią muzikinę klausą turinti J. Navikaitė muzikos mokykloje nesimokė, bet muzika jai nėra svetimas dalykas, studijuodama lankė folklorinį ansamblį: „Iki šiol papriekaištauju mamai, kad vaikystėje manęs nenuvedė į muzikos mokyklą. Ko negavai pats, nori, kad tai turėtų vaikai. Tuo labiau kad dukra nuo mažumės pati į tai linko…“
Kadangi Amerikoje valstybinių muzikos mokyklų nėra, vaikai lanko privačias pamokas, už kurias moka tėvai. Pavyzdžiui, mokestis pianino mokytojui už valandą – 50 dolerių, dainavimo mokytojui – 70 dolerių.
„Mūsų dukra kas savaitę turėdavo vieną pianino pamoką ir dvi arba tris – dainavimo. Šie mokslai gerokai patuština tėvų piniginę, tačiau kitos išeities nėra. Čia gyvendami su pavydu žiūrime į Lietuvą, kur kiekviename mieste veikia valstybinė muzikos mokykla ir norintieji ją lankyti moka tik simbolinį mokestį“, – kalbėjo ukmergiškė.

Turėjo mokytojų ir Lietuvoje
J. Navikaitė neslepia, kad Aida šalia Amerikoje su ja nuolat dirbusių muzikos pedagogų mokytojų turėjo ir Lietuvoje.
„Kad Aida galėtų išaugti į dainininkę, pirmoji pastebėjo Ukmergės meno mokyklos muzikos mokytoja D. Sližytė. Ją mes vadiname virtualia dukters krikšto mama, kuri stebi iš šono ir Aidai daro didelę įtaką žengiant pirmus žingsnius į platų muzikos pasaulį“, – neslėpė dėkingumo Jūratė.
Lietuvoje esantys ir didžiulės patirties sukaupę pedagogai, dirbdami su Aida, ypatingą dėmesį skiria balso palaikymui, jo formavimui.
D. Sližytės dėka Aida prieš kelerius metus susipažino su Lietuvos operos soliste, dainavimo pedagoge, profesore Sigute Stonyte, jos ne kartą buvo susitikusios. Jūratės manymu, profesorės pamokos jos dukrai – neįkainojamos vertės.
Galima sakyti, kad Lietuvoje dirbantys pedagogai A. Skaraitei padėjo atverti vartus į Europos muzikos pasaulį – skatino ją dalyvauti įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Šios pastangos nenuėjo veltui, Aida gali pasigirti tapusi įvairių tarptautinių konkursų laimėtoja, laureate, prizininke.
Sėkmė JAV gyvenančią lietuvaitę lydėjo ir 2020 m. rudenį nuotoliniu būdu vykusiame Penktajame Vilniaus tarptautiniame jaunimo muzikos konkurse „Premio Scarlatti“. Jame skirtingo amžiaus kategorijose – nuo 6 iki 28 metų, keturiose atlikėjų kategorijose – fortepijono, solinio dainavimo, klasikinės gitaros, fortepijoninių ir kamerinių ansamblių, varžėsi 88 dalyviai iš Lietuvos, Lenkijos, Kinijos, Suomijos, Italijos, Albanijos, Mongolijos, Indonezijos, Šveicarijos, Vokietijos, Serbijos, JAV ir Azerbaidžano. Juos vertino tarptautinė komisija iš Lietuvos, Italijos, Vokietijos, Kroatijos, Estijos, Lenkijos ir Belgijos. Pagrindinių premijų laureatai šių metų rugpjūtį buvo pakviesti į apdovanojimų vakarą ir koncertą. Jame pasirodė ir specialųjį prizą „Premio Alessandro Scarlatti“ pelniusi solistė A. Skaraitė (sopranas).

Jaunimas opera nesidomi
Šią vasarą išsipildė viena iš septyniolikametės Aidos svajonių – ji sėkmingai išlaikė egzaminus ir įstojo į prestižinę Manheteno muzikos mokyklą. Niujorke mergina ketverius metus studijuos operinį dainavimą. Kita jos svajonė – dainuoti garsiojoje Niujorko Metropoliteno operoje.
Kalbėdama apie savo pasirinkimą lietuvaitė neslėpė, jog Amerikoje jaunimas opera nesidomi, čia jos klausosi tik pagyvenę žmonės. Jos teigimu, jauni amerikiečiai dažniausiai pirmenybę teikia ne kultūrai, menui, o sportui.
A.Skaraitė pasakojo, kad pirmakursiams mokslo metų pradžia Manheteno muzikos mokykloje – rugpjūčio 30 dieną. Iš įvairių JAV vietų čia susirinkusiems studentams pirmą savaitę paskaitų nebus – šis laikas skiriamas susipažinti su Niujorku ir vieniems su kitais. Jaunimas lankys muziejus, didmiesčio įžymybes, vyks į iškylą laivu aplink miestą. Ir tik po septynių dienų prasidės studijos.
Pirmus dvejus metus visi Manheteno muzikos mokyklos studentai privalo gyventi bendrabutyje. Čia jiems sudarytos puikios gyvenimo sąlygos, pasirūpinta buitimi, veikia valgykla, kurioje kiekvienas gali užsisakyti pageidaujamą maisto planą, kuris skirstomas pagal porcijų dydį.
Beje, A. Skaraitė turėjo rekomendacijų operinį dainavimą studijuoti ir Europoje, pasaulyje garsėjančioje savo operos teatrais. Be to, studijos Senajame žemyne būtų ženkliai pigesnės nei JAV. Tačiau priimti sprendimą išvykti į Europą lietuvaitei iš dalies sutrukdė prasidėjusi koronaviruso pandemija.

Atstumas netrukdo išlaikyti stiprų ryšį
Ukmergiškės šeima į Lietuvą atvyko po penkerių metų pertraukos. Prieš ketverius metus per vasaros atostogas čia viešėjo viena Aida, kurios pagrindinis kelionės tikslas buvo padirbėti su muzikos pedagogais, dalyvauti Birštono akademijoje, kur dirbo su specialistais.
„Ačiū šiuolaikinėms technologijoms, kurių dėka galime kasdien bendrauti su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais. Būna, jog per dieną su mama pasikalbame ir dešimt kartų… Kažin ar taip būtų, jei gyventume čia, ar išlaikytume tokį stiprų tarpusavio ryšį?“ – svarstė Jūratė.
Paklausti, ar savo ateitį šeima regi toli nuo gimtinės, Amerikoje, Jūratė ir Ramūnas kategoriško atsakymo neturėjo. Kol kas jie dabartiniu gyvenimu patenkinti.

Prof. S. Stonytės pamokos būsimajai dainininkei – neįkai-nojamos vertės.

 

A. Skaraitė dainavo Valdovų rūmuose vykusiame renginyje. 

Organizatorių nuotr.

J. Navikaitę, baigusią koledžą, sveikino iš Ukmergės į JAV atvykę tėveliai.

A. Skaraitė (pirmoje eilėje trečia iš dešinės) su Čikagos lituanistinės mokyklos šokių kolektyvu.

Nuotraukos iš asmeninio šeimos albumo

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Sekmes! :
    Didžiausi sveikinimai ir linkėjimai pasiekti savo tikslą! Ir NYC yra nemažai lietuvių, net muzikos profesorių, viskas bus gerai!
Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas