,,Esu optimistė iš prigimties”

Ukmergės rajono garbės pilietę, 79 metų Liuciją Dzigienę pažįsta daugelis – buvusi ilgametė pedagogė, mokyklos direktorė, Savivaldybės tarybos narė, Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Ukmergės filialo vadovė, saviveiklininkė, visuomenininkė nuolat sukasi rajono gyvenimo sukūryje. Apie tai, kur ją vedė gyvenimo keliai, nuveiktus svarbiausius darbus, kaip būdama garbingo amžiaus yra tokia energinga, aktyvi, pilietiška, ir kalbėjomės.
– Daugelį metų dirbote pedagoginį darbą. Kokia buvo pradžia – gal apie tai svajojote nuo vaikystės?
– Iš pradžių apie pedagogiką ir minties nebuvo. Kai baigiau tuometinę Antrąją vidurinę mokyklą, tvirtai žinojau viena: kuo būsiu, tuo, bet mokytoja – tai jau niekada. Su mylimiausia klasės drauge nusprendėme, kad geriausia būtų studijuoti bibliotekininkystę – ir darbas nesunkus, ir knygų į valias prisiskaitytume. Tad nuvežėme dokumentus į Vilniaus valstybinį universitetą. Egzaminus išlaikėme labai gerai, po paskutinio komisijos nariai abi netgi pasveikino kaip būsimas studentes. Bet… mūsų nepriėmė. Gyvenome Nikitos Chruščiovo eros metais, o tada buvo toks nutarimas, kad aukštosiose mokyklose gali studijuoti tik dvejų metų darbo stažą turintys jaunuoliai. Draugė pirmoji sužinojo, kad likome „už durų“, išsiaiškino, jog Pedagoginis institutas tikrai priims be darbo stažo studijuoti rusų kalbos ir literatūros, tad ragino ir mane bandyti ten stoti.
Tačiau mokykloje mokytojai tvirtai įteigė, kad užsibrėžtų tikslų privalu siekti, o aš visada buvau paklusnus vaikas, mokytojo žodžiu tikėjau, gerbiau. Tad koks gali būti pedagoginis, jei pasirinkta bibliotekininkystė… Priėmiau universiteto pasiūlymą vietoje stacionaro studijuoti neakivaizdžiai, sau pasižadėjusi susirasti darbą bibliotekoje.
Tai pavyko – nors buvau septyniolikos metų, mane priėmė dirbti rajono Vaikų bibliotekos skaityk-los vedėja. Darbas patiko. Nuo pat ryto prie bibliotekos durų laukdavo būrelis vaikų: kartu skaitydavome knygas, vesdavome įvairius renginius, žaisdavome žaidimus, paruošdavome mokyklos namų darbus – veiklos į valias. Ateidavo ir mokytojai su savaisiais auklėtiniais vesti knygų aptarimų, literatūrinių teismų. Tada ir susipažinau su Antrosios vidurinės mokyklos lituaniste bei vyr. pionierių vadove Janina Būgiene. Po pirmojo drauge vesto renginio ji man pasakė, kad sėdžiu ne savo kėdėje, jog mano vieta – mokykloje. Žinoma, pasijuokiau ir tiek.
Vėliau mane paskyrė Vaikų bibliotekos vedėja, gal būčiau sėk-mingai ten dirbusi iki užtarnauto poilsio, bet uždarė visas Respublikos vaikų bibliotekas. Mat knygą artino prie vaiko. Išdalino turtingą mūsų knygų fondą mokyklų biblio-tekoms, darbuotojus įdarbino kitose įstaigose. Mane paskyrė rajono bibliotekos abonemento vedėja. Negaliu pasakyti, kad darbas nepatiko ar netiko, bet supratau, kad man labai trūksta vaikų, jog juos labai myliu. O tada atsitiko taip, kad Antrojoje vidurinėje mokykloje pagausėjo moksleivių ir ten įsteigė antrą pionierių vadovo etatą. J. Būgienė tuoj pat su šia žinia atskubėjo pas mane. Pasakė labai norinti su manimi dirbti, jog tai jau aptarė ir su direktoriumi Vladu Amankavičiumi, ir įkalbinėjo užimti šias pareigas. Taip prasidėjo mano pedagoginis kelias, kuriuo eidama buvau laiminga.
Dirbdama vyr. pionierių vadove baigiau bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas, bet žinojau, kad privalau turėti pedagoginę specialybę. Nutariau studijuoti anglų kalbą. Norėjau sekti tėvelio pėdomis. Jis buvo miškininkas, bet kalbėjo penkiomis užsienio kalbomis. Kadangi Lietuvoje nebuvo neakivaizdinių užsienio kalbų studijų, įstojau į Rygos J. Stučkos universitetą. Tačiau likimas jau buvo paruošęs savo dovanėlę. Teko atsigulti po chirurgo peiliu, sužinoti, kad laukiuosi dukters ir išgirsti gydytojų nuosprendį, jog apie jokias keliones autobusais į Rygą ir svajoti nevalia. Vėliau nuo tolimesnių kelionių sulaikė motinystės rūpesčiai. Tada grįžau į Vilniaus universitetą ir pradėjau antrąsias, dabar jau lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Šį kartą pasukau senelio mėgta kryptimi. Jis buvo kariškis, bet 1918 m., įkūrus Ukmergėje gimnaziją, joje dėstė lietuvių kalbą. Sovietų rašytojo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus romane „Sąmokslas“ jis tapo neigiamo personažo litkapitono Žiliaus prototipu.
– 1977 metais buvote paskirta Antrosios vidurinės mokyklos direktore. Kas lėmė, kad užėmėte šias pareigas?
– Nuosekliai sklaidydama profesinio gyvenimo puslapius, turiu pridurti, kad po septynerių metų vyr. pionierių vadovės darbo, dar tiek pat laiko tuometinėje Pirmojoje vidurinėje mokykloje dirbau užklasinio ir užmokyklinio darbo organizatore. O tada rajono moksleivija gavo gražią dovaną – Penktąją vidurinę mokyklą. Jos itin reikėjo, nes miesto mokyklos dirbo dviem pamainomis, mokinių skaičius klasėse buvo didelis, vargo ir vaikai, ir pedagogai. Rajono valdžia, norėdama išvengti sąmyšio perskirstant moksleivius, priėmė sprendimą visą Antrosios vidurinės bendruomenę perkelti į naująją mokyklą, o Pirmąją vidurinę perskirti pusiau, joje paliekant klases su sustiprintu anglų kalbos dėstymu. Likusias klases perkėlė į atsilaisvinusias Antrosios vidurinės mokyklos patalpas. Viskas daugmaž vyko sklandžiai, tik aš vėl neišvengiau likimo posūkio. Pasikvietė mane tuometis Švietimo skyriaus vedėjas Vladas Vėbra ir įsakmiu tonu pranešė, kad aš būsiu paskirta Antrosios vidurinės mokyklos direktore. Negalėjau tuo patikėti. Atsipeikėjusi bandžiau įrodinėti, kad nenoriu, negaliu, nesugebėsiu… Tačiau buvo atrėžta, kad tarybinėje visuomenėje yra tik vienas žodis – reikia, tad teks dirbti ir pateisinti pasitikėjimą. Taip pravėriau savosios mokyklos direktoriaus kabineto duris ir visam laikui jas uždariau po 30 metų…
– Jūsų iniciatyva 2001-aisiais Antano Smetonos vidurinė mokykla tapo gimnazija. Tuo laiku šalies mokyklos tik pradėjo atgauti šį statusą. Kiek reikėjo pastangų įgyvendinant šią idėją?
– Pirmaisiais Nepriklausomybės metais pedagogai, ypač mokyk-lų vadovai, buvo labai aktyvūs. Respublikoje įsikūrė Efektyvių mokyklų klubas. Į jį stoti buvo kviečiamos iniciatyvios, pažangios mokymo įstaigos. Truputį abejojau, ar mūsų mokykla atitinka aukštus kriterijus, bet prašymą priimti į klubą parašiau. Ir mus priėmė! Ten ir pamačiau, kaip „iš apačios“ kuriami nauji mokyklų modeliai, kaip visi tiesiog dega viltimi pirmiausia atkurti gimnazijas. Klausėmės įdomių paskaitų, studijavome užsienio mokyklų patirtis, diskutuodavome iki išnaktų, aptardavome ir bandydavome naujus mokymo metodus. Klubo užsiėmimuose savaitė pralėkdavo kaip viena diena. Gimnazijų ėmė rastis ne tik didžiuosiuose miestuose. Aš tada galvojau: „Dieve, Laukuva, Anykščiai jau turi gimnazijas, o Ukmergėje – nėra.“ Žinojau, kad tapti gimnazija bandė ruoštis Šeštoji vidurinė mokykla, bet pasirengimo darbai buvo dideli ir sudėtingi, tad jie sustojo. Tačiau mieste regėti gimnaziją jau norėjo ir rajono vadovai. Pradėjo nuo to, kad apklausė gyventojus, kurioje vidurinėje mokykloje geriausia ją būtų kurti. Ir dauguma apklaustųjų nurodė mus. Tada man buvo pavesta suburti darbo grupę dokumentacijai rengti, norintiems dirbti gimnazijoje rajono pedagogams suteikta galimybė kurti dalykų mokymo programas, ir turiu pasidžiaugti, kad beveik visų pasiryžėlių parengtos programos buvo įvertintos aukščiausiu balu. O aš leidausi į keliones po jau įsikūrusias Respublikos gimnazijas, pas Efektyvių mokyklų klubo draugus. Kaunas, Vilnius, Alytus, Panevėžys, Anykščiai, Utena… Labai nuoširdžiai visur priimdavo, dalindavosi dokumentacijos rengimo paslaptimis, patardavo, pamokydavo, kaip lengviau įveikti paruošiamųjų darbų pragaro ratus. Sudarydavome tarpusavio bendradarbiavimo sutartis. Jų reikėjo ir su aukštosiomis mokyklomis. Pirmiausia kreipiausi į buvusį klasės draugą, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakulteto dekaną Antaną Vidžiūną. Ir sutartį sudarėme, ir bendrus mokyklos bei studentų mokslinius projektus numatėme, ir jo rašytų vadovėlių dovanų gavome. Kauno technologijos universitetas irgi neatstūmė, nors ten jokių pažinčių nebuvo. Nustebino Pedagoginio instituto dėstytojai broliai Rajeckai. Sužinoję, kad ruošiamasi atkurti jų gimtojo miesto gimnaziją, surinko kolegų, buvusių ukmergiškių dėstytojų, parašus ir įteikė Švietimo ministerijai prašymą padėti atkurti Ukmergės gimnaziją.
Dar reikėjo įrodyti, kad mokykloje vykdoma įvairi mokslinė veikla. Direktoriaus pavaduotoja Elvyra Kriaučiūnienė išleido knygelę apie sveiko gyvenimo būdo propagavimą mokykloje, geografė Onutė Ivko apibendrino Vilkmergėlės upelio tyrinėjimo duomenis, o eruditas poliglotas Kazimieras Mačėnas parengė mokyklos istoriją. Aš garbės reikalu laikiau išleisti brošiūrėlę apie Prezidentą Antaną Smetoną. Įrodėme, kad gebame kurti mokslinę literatūrą. Nebevardinsiu daugybės kitų darbų, tik dar pasidžiaugsiu, jog nė viena rajono įmonė, įstaiga neatsisakė su mumis bendrauti, skatino ir rėmė, kuo galėjo, kad tik pagaliau Ukmergėje rastųsi gimnazija.
Dokumentacijos rengimas ir kiti su tuo susiję dalykai atėmė daug darbo laiko, kentėjo, žinoma, ir šeima, nors didelių priekaištų nesusilaukdavau. O kai pagalvoju apie kalnus prirašytų popierių – kiekvieną žingsnį reikėjo pagrįsti, argumentuoti, aprašyti – net dabar silpna darosi.
Tačiau dėti visas pastangas buvo verta. Mieste gimnazija buvo atkurta, motyvuoti vaikai gavo galimybę mokytis pagal polinkius, gebėjimus, jau mokyklos suole pamąstyti ir pasitikrinti, ar tinkamu gyvenimo keliu ruošiasi eiti… Dabar turime jau dvi gimnazijas. Gal ir nelabai patogu, kad jos šalia, bet atsirado sveikos konkurencijos galimybė, auga lyderiai, į savarankišką gyvenimą išeina vis geriau tam pasirengę jauni žmonės.
– Išėjusi užtarnauto poilsio neužsidarėte namuose, esate aktyvi visuomenininkė. Ne vienerius metus vadovaujate Trečiojo amžiaus universiteto Ukmergės filialui. Kas pastūmėjo į šią veiklą?
– Dar dirbau gimnazijos direktore, kai į mane kreipėsi rajone besikuriančio Trečiojo amžiaus universiteto Ukmergės filialo dekanas kunigas Petras Tavoraitis ir buvusi mano mokinė gydytoja Vilija Ivoncienė, prašydami suteikti patalpas užsiėmimams. Pati domėjausi TAU veikla, galvojau, kad Ukmergei reikia tokio universiteto, tad su dideliu džiaugsmu jas skyriau. 2002 metų spalį vyko pirmasis užsiėmimas, į kurį susirinko per 50 pirmųjų universiteto klausytojų. Netrukus P. Tavoraitis man pavedė eiti pavaduotojo pareigas ir kažkaip greitai tapau jo dešine ir kaire rankomis. Nusprendėme, kad mūsų veikla bus tik akademinė: nešoksime, nedainuosime, nes tam yra kitos organizacijos – bočiai, pedagogai-veteranai, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (PŽA) Ukmergės skyrius. Be to, nuo pat pradžių iki šiol universiteto veikla vykdoma savanorystės principu: neturime jokių lėšų, saviems dėstytojams nemokame, o kai pasikviečiame svečių, gėlytei ar suvenyrui pinigėlių susidedame patys.

Užsiėmimų metu klausomės religijotyros, psichologijos, anglų kalbos paskaitų, esame domėjęsi kraštotyros, ezoterikos, istorijos dalykais, vokiečių, prancūzų, ispanų kalbomis – priklausė nuo to, kokį dėstytoją pavykdavo prisikalbinti. Įdomios, naudingos buvo P. Tavoraičio, K. Mačėno, rajono psichologų paskaitos. Savo veiklos labai neviešinome, bet pamažu klausytojų skaičius augo ir gimnazijos kabinetuose ėmėme nebetilpti. Tada mums paskyrė amfiteatrinę auditoriją, bet ir ją „išaugome“. Prieš keletą metų, mirus mūsų gerbiamam dekanui, jo pareigos savaime atiteko man. Pirmiausia nuėjau pas Švietimo pagalbos tarnybos vadovą Darių Danielių, nes jų tarnybai priklauso rūpintis suaugusiųjų švietimu, ir pasiprašiau globos. Labai maloniai priėmė, paskyrė puikią kuratorę Jolantą Gelūnaitę, kurią vėliau pakeitė ne mažiau rūpestingas, dėmesingas, nuoširdus Vidmantas Krikštaponis. Su juo ir pradėjome naujų patalpų paieškas. Viltys krypo į Vlado Šlaito viešąją biblioteką, su kuria jau bendravome, dalyvaudavome renginiuose, tad aplinka nebuvo svetima. Pati prašiau direktorės Rasos Griškevičienės mus priimti, V. Krikštaponis suderino tai su meru Rolandu Janicku, oficialiai reikalus sutvarkė administracijos direktorius Darius Varnas.
Jaukiai įsikūrėme naujoje vietoje, klausėmės pamėgtų dėstytojų Valdo Šidlausko, Svetlanos Markevičienės, Kristinos Darulienės, rajono psichologų paskaitų ir mokymų, o kai kas nors atvykti negalėjo, mielai dėsčiau literatūrą. Visi norintys dalyvavo bibliotekos organizuotuose kompiuterinio raštingumo kursuose, lankėme meno krypties būrelius ir kasmet autobusais porą kartų keliavome po Lietuvą.
Dabar esame parengę dokumentus tapti asociacija, liko tik užsiregistruoti, bet žygius nutraukė virusas. Tikiuosi, kad rudenį tai padarysime, juo labiau kad Trečiojo amžiaus universitetas šią vasarą mus priėmė į respublikinę asociaciją.
– Esate ir Pagyvenusių žmonių asociacijos Ukmergės rajono skyriaus, pedagogų-veteranų klubo „Dar ne ruduo“ narė. Taip pat dainuojate Kultūros centro mišriame chore „Magnifikat“. Kaip visur suspėjate?
– Kai iš Lyduokių kilęs tuometinis aukštojo ir specialiojo mokslo ministras Henrikas Zabulis su bendraminčiais įkūrė respublikinę Pagyvenusių žmonių asociaciją, jis, kaip buvęs kraštietis, jautė pareigą tokią organizaciją įsteigti ir Ukmergėje. Tad pirmiausia kalbino prie to prisidėti buvusį Lyduokių kolūkio pirmininką Joną Stakauską su žmona. Jie sutiko, o tada atvyko pas mane į mokyklą prašyti patalpų susirinkimams. PŽA įsileidome į valgyklą, ten vakarais vykdavo pasitarimai, susirinkimai, kiti renginiai. Čia jie glaudėsi tol, kol iš mokyklų buvo atimtos valgyklos, kad įstaigų vadovai, pedagogai galėtų daugiau dėmesio skirti ugdymo procesui, nebereikėtų rūpintis moksleivių maitinimu. PŽA turėjo išsikraustyti, bet kadangi tuo metu asociacijai vadovavo Alfonsas Bernotas, problemų nebuvo. O aš asociacijos narė esu iki šiol, noriai dalyvauju jos veikloje.
Pedagogų-veteranų klubą „Dar ne ruduo“ įkūrė buvęs Pabaisko vidurinės mokyklos direktorius, tuo metu jau garsus miesto verslininkas Rimantas Grotuzas. Iš pradžių dalyvauti klubo veik-loje buvo kviečiami tik mokyklų vadovai, bet vėliau buvo nutarta priimti visus norinčius į jį įstoti mokytojus. Klubas veikė R. Grotuzui priklausiusioje kavinukėje Maironio gatvės pradžioje, man buvo arti mokyklos ir namų, tad dažnai ten lankydavausi. Vėliau, pasikeitus klubo vadovui, man ėmė nebepatikti nauja veiklos kryptis, tad keletą metų renginių nebelankiau. Pastaraisiais metais į klubą grįžau, dainuoju ansamblyje.
Taip pat esu ir ansamblio „Magnifikat“ dalyvė. Čia mane pakvietė choro vadovė Regina Ališauskaitė. Šiuo metu dėl pandemijos ir kai kurių kitų priežasčių nelankau choro, bet žadu grįžti.
– 2018 metais Jums buvo suteiktas Ukmergės rajono garbės pilietės vardas. Kaip vertinate tokį pripažinimą?
– Tai, žinoma, buvo staigmena. Nei to tikėjausi, nei jaučiausi verta. Bet supratau, kad gimnazija tais metais mini šimtmečio jubiliejų, tad aišku, kodėl kolektyvas pasiūlė, biblioteka pritarė ir svarstyklių lėkštė pasviro į mano pusę. Nesakau, kad nemalonu, bet labiausiai džiugu dėl to, kad įvertintas Mokytojo darbas, nes, deja, šiuo metu ši profesija populiarumu pasigirti negali. O tikrųjų Garbės piliečių Ukmergėje daug. Juk tai visi tie, kurie čia gimė, augo, sąžiningai dirbo kad ir kuk-liausią darbą, kurie džiaugėsi ir didžiavosi gražėjančiu miestu, mylėjo jo žmones, neniurzgėjo dėl pasitaikančių nesėkmių, nekaltino kitų dėl nekompetencijos, neveiklumo, neišmanymo, o stengėsi padėti, patarti, kurti, daryti, kad mums visiems būtų čia gera gyventi.
– Praėjusiais metais tapote rajono Savivaldybės tarybos nare, esate Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkė.
– Tai dar vienas likimo pokštas. Politika domėjausi visą gyvenimą. Ta „bacila“ užkrėtė tėtis. Prenumeruodavo daug spaudos, naktimis klausėsi „Amerikos balso“ radijo, o paskui mums viską tinkamai paaiškindavo. Pagaliau, vadovo darbas irgi politika. Atkūrus Nepriklausomybę turėjau garbės būti ir pirmosios Ukmergės rajono tarybos deputate. Atstovavau tautininkams – Antano Smetonos vidurinės mokyklos direktorei taip ir priklausė. Vėliau tautininkai iširo, išsibarstė, o į kitą partiją bėgti nesutikau, tad tuo didžioji mano politika ir baigėsi. Ir štai prieš pastaruosius rinkimus į rajono Tarybą mano minėtoji klasės draugė staiga klausia, ar aš negalėčiau, nenorėčiau patarti, padėti jaunų žmonių grupei, kuriems rūpi miesto ateitis, kurie turi gražių idėjų. O aš – Garbės pilietė. Tai kaipgi galiu atsisakyti, jei jie mano, jog būsiu naudinga? Ir tik kai susitikau su visuomeninio rinkimų komiteto „Tavo Ukmergė“ atstovais, supratau, kur pakliuvusi, o baisiausia buvo suvokti, kad jie mano, jog aš viską žinau. Bet dabar jau yra, kaip yra. Tačiau smagu dėl to, kad komitetas rinkimuose pasirodė visai neprastai, o D. Varnas tapo savivaldybės administracijos direktoriumi. Matau jo darbą iš arti ir gera, kad šis jaunas, darbštus, energingas žmogus puikiai išmano visus rajono reikalus, operatyviai sprendžia problemas, nuoširdžiai padeda kiekvienam į jį besikreipiančiam, o gimtoji Ukmergė ne tik gražėja, bet efektyviau tvarkosi visose srityse.
– Kokios įtakos Jums turėjo paskelbtas karantinas?
– Gyvenimas pasikeitė – neliko TAU užsiėmimų, repeticijų, nebelankė anūkai, net šv. Velykas praleidau viena. Bet atsirado nuotolinis bendravimas, padažnėjo sodo lankymas, gelbėjo ryto pasivaikščiojimai su šiaurietiškomis lazdomis, daugiau laiko atsirado spaudai, knygai, televizijos laidai… O viruso nebijojau ir nebijau. Neerzino ir nebaugino nuolatinės žiniasklaidos skelbiamos žinios apie pandemijos plitimą. Reikia žinoti realią padėtį, kad galėtumei tinkamai elgtis ir saugiai jaustis. Taigi karantinas pristabdė, bet nesustabdė. Nesijaučiau uždaryta kalėjime, neišgyvenau depresijos, tiesiog mokiausi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Ir tikiuosi, kad ateityje, nežiūrint į viruso agresyvumo laipsnį, bus leng-viau.
– Ar tie intensyvūs darbo, veiklos metai nenuvargino?
– Reikia pripažinti, kad buvo labai sunkių valandėlių – kur rasi tą rožėmis klotą gyvenimėlį, beje, ir rožės skaudžiai duria. Bet iš prigimties esu optimistė. Kad ir kaip pavargdavau, kad ir kokios juodos negandos saulę užstodavo, visada žinojau, kad viskas praeina, o po audros dangus vėl būna giedras.
– Nors ir esate nuolat užimta, vis dėlto atsiranda ir laisvų valandėlių. Ką veikiate tuo metu?
– Mėgstu pasikapstyti sode. Šią karštą vasarą ten ir gyvenau. Ypač būdavo smagu po rytinės mankštos pasinerti į visai netoli tekančios Šventosios vandenis – energijos užtekdavo visai dienai! Bene prieš 30 metų esu baigusi Dainiaus Kepenio sveikatingumo „akademiją“, tad sveikuoliško gyvenimo taisyklės labai priimtinos, o sode – visos sąlygos jų laikytis. Ryto mankšta – ciguno pratimai, kurių išmokau lankydama gydytojos Dalios Valiukevičienės treniruotes. Kadangi dėl pandemijos jos dabar vyksta miške, tai šią veiklą nutraukia tik vasaros atostogos. Gera poilsio valandėlę praleisti su knyga – skaitau daug, renkuosi įvairią literatūrą. Mėgstu psichologinį romaną, monografijas, gerą detektyvą, sveiką gyvenimo būdą propaguojančias knygas, pasaulio šalių politines apžvalgas. Beje, dažniausiai skaitau kelias knygas vienu metu. Labai gaila, kad dabar niekas nebevertina senosios literatūros. Daug knygų esu padovanojusi bibliotekai, atidavusi draugėms, gaila išmesti, o namų bibliotekos lentynose jos jau nebetelpa. Taip pat pažiūriu aštraus siužeto detektyvą televizoriaus ekrane, mėgstu iškepti skanų pyragą, ilgais žiemos vakarais – pamegzti. Labai patinka keliauti. Esu išmaišiusi Europą, nuskridusi už Atlanto pas dėdę į Klivlandą. Daug grožybių mačiau, bet gimtojo krašto neiškeisčiau į nieką. Kaip ir poetas J. Marcinkevičius, aš manau, „kad mūs dangus ir tas kitokis“.
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Dirbti tai, ką mėgstu, bet, kaip sakoma, viskas Dievo valioje. Jei sveikata leis, jei virusą pristabdysime, grįšime į normalaus gyvenimo ritmą. Atgis visos veiklos ir, manau, sėkmingai toliau tęsis. Būsime įgiję naujos patirties, išmokę labiau rūpintis savimi bei artimaisiais, atsargesni, stengsimės sveikiau gyventi. Beje, grupė TAU klausytojų, pakviestų PŽA aktyvistės Genutės Navikienės, pirmosiomis rugsėjo dienomis važiuosime į Palangos Alekso Patapavičiaus sveikatingumo mokyklą. Labai tikimės, kad pasiseks ir išvykti, ir sveikai pagyventi, ir pasimokyti, ir pailsėti. Tuo pačiu tai būtų atgyjančio gyvenimo ženklas.
– Ko palinkėtumėte Ukmergės krašto žmonėms?
– Visiems linkėčiau tvirtybės, ištvermės, sveikatos, vilties. Saugokite save, būkite protingi, išmintingi, šiuo sudėtingu laikotarpiu galvokite ne tik apie save, bet ir apie kitus. Tokiu metu mes dar nesame gyvenę, dabar viskas kitaip, nes priešas – virusas – nematomas, tad labai reikia tarpusavio supratimo, darnos, kantrybės, vienybės.
– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Kamilė STRACHĖ
Nuotraukos iš asmeninio L. Dzigienės ir redakcijos archyvo

L. Dzigienė (antroje eilėje, iš kairės – ketvirta) su bendraminčiais TAU užsiėmimo metu.

Su pedagogų-veteranų klubo kolegomis ansambliečiais. L. Dzigienė – ketvirta iš kairės.