„Ateitį kuria patirtis ir jaunystė“, Naujausi, Žmonės

Savanorystė – tai savęs išbandymas, naujos patirtys, draugai

Kamilė STRACHĖ

Savanorystės terminas girdėtas vos ne kiekvienam, bet ar tikrai žinome, kas iš tiesų tai yra? Lietuvos užimtumo tarnybos tinklalapyje pateikta informacija apie šią veiklą, amžių, nuo kada galima tapti savanoriu ir kokia iš to nauda mūsų jaunimui. Tam, kad būtų įdomiau ir įtaigiau, pakalbinome tris ukmergiškius, buvusius ar esamus savanorius, kurie noriai pasidalino savo patirtimi šioje srityje.

 

Paulina KARDOKAITĖ – Europos solidarumo korpuso savanorė – Spoločenstvo evanjelickej mládeže SEM organizacijoje (Slovakijoje)

P. Kardokaitė (dešinėje) Slovakijoje.

– Kas, tavo žodžiais tariant, yra savanorystė?

– Tai galimybė padėti tiems, kam reikia tavo pagalbos. Veikla, kurios metu gali tobulėti ir užmegzti ilgalaikes draugystes.

– Kaip tuo susidomėjai? Gal kas nors paskatino iš šalies?

– Šiai veiklai mane paskatino mama. Savanoriauju nuo pat mokyklos laikų įvairiose srityse. Buvau ,,Maisto banko“ akcijos, kurios metu rinkdavome maistą Ukmergės ,,Gelbėkit vaikus“ dienos centrui, savanore. Tuomet prisijungiau prie ,,Ukmergės talentai“ savanorių komandos. Praėjusiais metais tapau ukmergiškių vykdomo projekto ,,Jaunimas kalba – youthtalk“ dalyve. Bendraujant su ,,Skautų slėnio“ projektų koordinatore Živile, ji mane ir projekto ,,Jaunimas kalba – youthtalk“ autorę Deimantę supažindino su tarptautinės savanorystės galimybėmis. Po to pokalbio man gimė mintis baigus gimnaziją išvykti savanoriauti į užsienį. Taip ir padariau.

– Kuri veikla tau įsimintiniausia?

– Labiausiai man patinka savanoriauti čia, Slovakijoje, kur dabar esu. Tai – mano ilgiausias laikas ne namuose, taip pat mano atmintyje dar ilgai išliks žmonės, kuriuos čia sutikau, jų palaikymas.

– Ar savanoriaudama išmokai ko nors naujo, neįprasto?

– Laikotarpis, kurį leidžiu Slovakijoje, išmokė sustoti, pajusti, ką reiškia ČIA ir DABAR, atsipalaiduoti, skirti laiko sau. Kadangi mano savanoriavimas susijęs su socialinės medijos ir video kūrimu, galiu pasakyti, kad labai patobulėjau šiose srityse. Taip pat žymiai pagerėjo mano užsienio kalbos įgūdžiai. Gilesnės anglų kalbos žinios padeda suprasti ir slovakų kalbą. Na, o vienas neįprastų dalykų – tai nejausti skausmo, kai man daro COVID-19 testą ar pačiai jį atlikti. Slovakijoje į testavimą žiūrima labai rimtai, netgi buvo laikotarpis, kai be neigiamo testo negalėdavai eiti į parduotuvę. Nuo vėlyvo spalio iki dabar nemokamai atliekami antigenų testai, o testavimo stoteles gali rasti visur, tai padidina testavimo galimybes.

– Kaip manai, ar Lietuvoje savanorystės idėja yra gaji? Kiek ji svarbi mūsų žmonėms?

– Manau, tai priklauso nuo savanorystės krypties ir pobūdžio. Pavyzdžiui, aš žinau nemažai žmonių, kurie savanoriavo ar norėtų savanoriauti didesniuose renginiuose ar festivaliuose. Taip pat turiu draugų, savanoriaujančių ne pelno organizacijose. Taigi, tai žmonėms nėra svetima, tačiau tarptautinė savanorystės idėja dar tik pradeda gimti. Kai užsiminiau savo draugams, giminei ar mokykloje, kad išvykstu savanoriauti į užsienį, nemaža dalis žmonių mane nužvelgė kreivu žvilgsniu, nes tai atrodo nepatikima. Labai džiaugiuosi tais, kurie mane palaikė. Pastebėjau, kad Lietuvoje dar įprasta baigus mokyklą iš karto studijuoti, o tai, mano nuomone, ne visuomet yra į gera. Daugelis jaunimo dar tik ieško savęs, tad būtų labai šaunu, jei galėtume imti pavyzdį iš užsienio šalių. Organizacijoje, kurioje šiuo metu dirbu, yra trys savanorės iš Vokietijos, kurios pasakojo, kad ten baigus mokyklą savanorystė – gana dažnas pasirinkimas.

– Kokius kriterijus turi atitikti asmuo, norintis tapti savanoriu?

– Manau, vienas svarbiausių – ryžtas. Jis ypač reikalingas planuojant išvykti savanoriauti į užsienį.

– Žvelgiant į ateitį, ar dar kartą planuotum tapti savanore? Galbūt netgi sugrįžti į tą pačią instituciją?

– Taip, organizacija, kurioje dabar savanoriauju, vasaromis rengia festivalį, kartu su savo bendramintėmis norėtume po kelerių metu grįžti ir pagelbėti rengiant šį įvykį. Bet taip pat galvoju apie galimybę išvykti savanoriauti ir už Europos ribų.

– Keliais sakiniais paskatink, paragink jaunimą savanoriauti. Arba – įtikink, kodėl neverta to daryti.

– ,,Just do it“ (liet.: ,,Padaryk tai“ – aut. pastaba). Nepabandęs nežinai, ką prarandi, o savanorystė yra labai unikali patirtis. Ji sujungia žmones iš viso pasaulio vienam bendram tikslui. Niekada net negalėjau pagalvoti, kad turėsiu tokį platų draugų ratą iš atokiausiu pasaulio kampelių.

 

Evelina ADAKAUSKIENĖ – klinikinė psichologė

E. Adakauskienei savanoriavimas suteikė didelę patirtį būsimam darbui.

– Ką tau asmeniškai reiškia savanorystė?

– Praktiškas ir naudingas būdas pažinti bei įprasminti save.

– Kodėl pasukai į šią veiklą?

– Ja susidomėjau nuo mokyklos laikų. Paauglystės metu norėjosi išbandyti naujas veiklas, geriau suprasti, kas man patinka, kas gerai sekasi. Padrąsino ir paskatino lietuvių kalbos mokytoja ir mokyklos psichologė. Pamažu atradau, kad savanorystė gali būti labai įvairi ir visokia, tad leidausi į vis kitokius projektus ir organizacijas.

– Ką teko dirbti savanoriaujant?

– Pradėjau nuo atskirų savivaldybės projektų, Apskritojo stalo, bandžiau savanorystę festivalyje. Studijuodama dalyvavau veiklose, susijusiose su mano specialybe – psichologija. Buvau savanorė vykdant ,,Big Broters – Big sisters” programą, kurios metu baigus mokymus pradėjau globoti ,,mažąją sesę“, su kuria kartu leisdavome laiką, buvau jai pavyzdys, kad pasaulyje yra šiltų ir patikimų žmonių, kurie ja domisi ir nori su ja būti. Kiek vėliau savanoriavau Lietuvos psichologijos studentų asociacijoje, kur kartu su bendraminčiais vedėme mokymus jaunimui, mokėmės patys. Taip pat bandžiau save Šeimos psichologijos centre, kur padėjau teikti paraiškas įvairiems projektams, vedžiau mokymus kartu su vyresniais kolegomis, iš kurių galėjau daug išmokti. Kuo savanorystė buvo artimesnė mano profesijai, tuo daugiau supratimo gavau apie vidinę jos ,,virtuvę“. Net ir baigusi studijas dar kurį laiką savanoriavau Krizių įveikimo centre, konsultavau ten besikreipiančius žmones, teikiau psichologinę pagalbą. Savanorystė man davė daug – ir drąsos, ir savęs pažinimo, ir aiškesnio supratimo, kas aš esu, ką ir kaip noriu veikti. O dabar, jau pati dirbdama psichologe, turiu kur kas didesnį patirties bagažą nei būčiau turėjusi tiesiog pabaigusi studijas. Jaučiuosi drąsiau, žinau, kur esu, aiškiau suprantu savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Man savanorystė suteikė daug vidinės naudos.

– Kas tau paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

– Savanorystė Krizių įveikimo centre. Dėl to, kad ten jau neatlygintinai dirbau psichologe, susidūriau su keisčiausiomis aplinkybėmis ir iššūkiais. Turėjau šalia daug aktyvių bendraminčių. Tai buvo kol kas paskutinė įstaiga, kurioje savanoriavau, ir artimiausia mano dabartiniam darbui.

– Ką manai apie šios veiklos populiarumą mūsų šalyje – ar Lietuvos žmonėms ji svarbi?

– Aš manau, kad taip, nes pati jaučiuosi pabandžiusi nemažai įvairių sričių ir ten sutikau daug nuostabių žmonių. Dabar kartais rekomenduoju savanorystę ir savo klientams, ypač tiems, kas nori įprasminti kasdienybę, padėti kitiems.

– Kokių savybių reikia tiems, kurie nori savanoriauti?

– Manau, svarbiausia – įsipareigoti susitarimui. O susitarimai labai skirtingi, priklausomai nuo to, kur ir ką nori daryti. Juk savanorystė festivalyje ir ligoninėje kardinaliai skiriasi. Geriausia bent kiek suvokti, į kurią pusę norisi eiti, ir drąsiai apie tai kalbėti su savanorystės vadovu, kad vėliau to susitarimo nebūtų sunku laikytis.

– Ar su šia misija norėtum išvykti į užsienį?

– Tokią svajonę turėjau mokykloje, tačiau labai įsišaknijau Lietuvoje. Galbūt užaugus vaikui išvykčiau, jei tuo metu dar to norėsis.

– Ar dar kartą planuotum tapti savanore? Galbūt netgi sugrįžti į tą pačią instituciją?

– Šiuo metu neturiu tokių minčių. Su vietiniais psichologais subūrėme bendraminčių grupę, kartais ten nuvilnija viena kita idėja. Galbūt, joms pribrendus, su kolegomis sukursime ką nors įdomaus ir ten pat savanoriausime.

– Ar norėtum pakviesti jaunus žmones savanoriauti?

– Taip, ir skatinčiau dėl to, kad pati turėjau pačių geriausių patirčių. Kol esi jaunas, gali būti sunku tiksliai suprasti, kas esi ir ko norėtųsi iš gyvenimo.

Savanorystė yra ta vieta, kur gali pasimatuoti vieną veiklą, kitą ir trečią, aiškiau suprasti, kas ir kodėl tau patinka ar nepatinka. Taip pat sutikti draugų su panašiais interesais arba mentorių, kuris padės atrasti motyvacijos ir siekti keliamo sau tikslo.

 

Deividas MICKUS – asmeninis kineziterapeutas, jaunimo darbuotojas, verslo savininkas

D. Mickus įsitikinęs, kad savanorystė – nuostabus įrankis save išbandyti ir patobulinti.

– Kaip apibūdintum savanorystę?

– Anksčiau galvojau, kad tai – darbas už dyką, bet šią dieną galiu pasakyti, kad savanorystė yra sąmoningas pasirinkimas eiti asmeninio tobulėjimo keliu ir savotiška tarnystė visuomenei nesitikint atlygio.

– Kodėl susidomėjai šia veikla?

– Kadaise sudalyvavau sveikuolių stovykloje ir tiesiog aktyviai prisidėjau prie veiklų organizavimo, o jau kitais metais ten keliavau kaip savanoris. Taip pat tobulindamas save kitos organizacijos mokymuose buvau aktyvus, pozityvus ir mokytojai mane pastebėjo. Jau tą pačią vasarą pakvietė savanoriauti jaunimo stovyklose.

– Kokiose srityse dalyvaudavai?

– Dažniausiai savanoriaudavau vasaromis vaikų stovyklose, po 2–3 kartus. Taip pat turėjau pasirašęs savanorystės sutartį mokyklose įgyvendinant „Neagresijos“ programas. Stovyklos pagrindinė užduotis – prižiūrėti, kad būtų patenkinti fiziologiniai vaikų poreikiai, užmegztas emocinis ryšys ir padaryta teigiama įtaka. Vykdant „Neagresijos“ programas buvome specialiai paruošti mokyti kvėpavimo pratimų, meditacijų, emocinio intelekto žaidimų. Bet plačiau žvelgiant – tai daug komunikacijos su įstaigų vadovais, vaikų tėvais ir prisidėjimas prie rinkodaros.

– Kokios svarbiausios tavo patirtys?

– Stovyklos su nuostabia mokytoja, psichologe, jogos praktike iš Lenkijos. Savanorystės metu įgijau labai daug praktinių žinių apie vaikų psichologiją, mąstymą, veiksmų priežastis, o, svarbiausia, išmokau pastebėti, kas vyksta jauno žmogaus galvoje.

– Ar svarbi savanorystė Lietuvos žmonėms?

– Manau, tai nėra taip populiaru, kaip Vilniaus „Akropolis“, bet tie, kas nori savanoriauti, tikrai gali rinktis iš pakankamai plataus spektro.

– Kokių būdo savybių reikia savanoriui?

– Vienas svarbiausių dalykų – didelis noras. O kalbant apie savanorystės kokybę, jau reikėtų rinktis klydimų-atradimų kelią ir savanorystės pavyzdžių ar apie tai išmanančių mokytojų turėjimą.

– Ar neplanuoji išbandyti šią veiklą ir už Lietuvos ribų?

– Jeigu būtų galimybė vykti kartu su šeima ir nesirūpinti finansais, tada labai norėčiau.

– Kaip paskatintum tuos, kurie norėtų savanoriauti, bet nesiryžta žengti šio žingsnio?

– Jeigu dar nežinai, ką nori veikti gyvenime, savanorystė – nuostabus įrankis save išbandyti ir patobulinti. Visi, kas turite laisvas vasaras ir nesiruošiate dirbti, savanoriaukite: tuomet užmezgami įvairūs kontaktai, kurie gali atnešti labai daug naudos ateityje.

Asmeninių archyvų nuotraukos

 

Savanoriška veikla – tai savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu. Ji gali būti trumpalaikė, ilgalaikė (ilgiau nei 3 mėn.) arba sukuriamas savanoriškos tarnybos statusas, iš anksto numatantis veiklos atlikimo laikotarpį ir tiksliai apibrėžiantis tikslus bei užduotis.

Savanoriškos veiklos organizatoriais gali būti labdaros ir paramos fondai, biudžetinės įstaigos, religinės bendruomenės, politinės partijos, profesinės sąjungos ir kiti juridiniai asmenys, kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas.

Savanorystės reikšmė ypatinga dėl įnašo kuriant visuomenės gerovę, stiprinant socialinius ryšius, įtraukiant piliečius į aktyvų dalyvavimą visuomenės ar vietos bendruomenės gyvenime.

Savanoriauti gali įvairių amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių žmonės.

Savanoriai vykdo veiklą įvairiose srityse: sporto, kultūros, socialinių reikalų, sveikatos, švietimo, jaunimo, aplinkos apsaugos, vystomojo bendradarbiavimo ir kt. Jie veikia įvairiais būdais: dalyvauja labdaringoje veikloje, organizuoja tarpusavio pagalbą grupėse, talkina ginant visuomenės interesus ir šalinant stichinių nelaimių padarinius, dalyvauja religinių bendruomenių veikloje.

Dažniausiai savanoriškos tarnybos savanoris dirba kiekvieną darbo dieną po kelias valandas, dalyvauja organizacijos vykdomuose pasirengimo savanoriškai veiklai ir saviugdos kursuose, gauna jo savanoriškos veiklos patirtį ir įgytas kompetencijas liudijantį dokumentą.

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas