A. Mikalajūno paskutinis noras buvo amžinam poilsiui prisiglausti Motinos Lietuvos žemėje, savo tėvų gimtinėje.

„Ukmergės krašto atradimai“, Naujausi, Žmonės

Želva meno kūriniu įamžino mecenato Atminimą

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

 

Birželį želviečiai ir Dvareliškių kaimo žmonės rinkosi į neeilinę šventę – Lietuvos ir Želvos krašto mecenato Antano Mikalajūno atminties pagerbimo iškilmes. Prasidėjo jos Želvos bažnyčioje bendruomenine malda, lydima choro giesmių, kunigo Petro Avižienio dėkingumo žodžių jautriame pamoksle.

Nedidelė mašinų kolona iš bažnyčios šventoriaus suko į Dvareliškius, kur šio kaimo senbuvio, ištikimo dvareliškiečio Kęstučio Mikalajūno kvietimu sustojo ties posūkiu į kapinaites, prie Atminimo akmens, žyminčio senųjų Dvareliškių centrą. Ant akmens iškaltos šio kaimo (ir Želvos krašto) šviesuolių ąžuolų – Mato Mikalajūno, Antano Mikalajūno ir Algirdo Motiejūno – pavardės. Kunigas P. Avižienis pašventino Atminimo lentą. Prisiminę praeitą vasarą vykusią šio kaimo šventę, visi patraukė kapinių link. Jos įkurtos labai gražioje vietoje – miško medžių apsupty, saulėtoje įkalnėje. Nors pastebimi laiko ženklai – pajuodę liaudiškosios mažosios architektūros sakralinės paskirties statulėlės, kryžiai, puošybos detalės, bet kapinaitės prižiūrimos, nėra apleistų kapelių. Čia dvelkia ramybe, rimtimi, santūria estetika.

Ant kalnelio, kapinių vidury, želvietis menininkas Albinas Ramoška sukūrė ir pastatė žymiajam kraštiečiui A. Mikalajūnui skirtą Atminties ženklą.

Gyvenimo kelyje – veržimasis į Šviesą, Tikėjimas, Meilė, Dalijimasis

A. Mikalajūnas gimė 1914 m. Želvos valsčiaus Dvareliškių kaime, čia ir augo. Vaikystėje jį lydėjo skurdas ir nepritekliai, piemenėlio dalia, menki mokslai. Ir neapleido šviečianti romantika – naktigonės su legendomis, pasakomis apie didžiavyrius. Pirmieji amatai – pintas krepšys, ledšliaužė, dūdelė, o vėliau – ir tikroji Amatų mokykla Ukmergėje. Iš jos – į Lietuvos savanorius. Čia vedė kilnus tikslas – ginti, saugoti Tėvynę. Kareivėlio mintis nutraukė sumaištis – okupacija. Tada prasideda KOPIMAS Į KALNĄ, vieną po kitos įveikiant pakopas, paliekant svajones. Išlikimo kelyje – karo pabėgėlių stovykla Norvegijoje, kelionė į JAV.

Tikslas – surasti Svajonių žemę, o Kanada – tik laikinai. Būsimos sėkmės kelias veda į Kaliforniją. Užgimsta verslo planas – nekilnojamojo turto erdvės. Pirmieji pinigėliai, jų daug… Ir noras dalintis. Ypač, kai nebelieka „geležinės uždangos“. Pirmosios dovanos gimtinei – parama Želvos mokyklai, Dvareliškių kapinaičių bei Skuolių koplyčios restauravimų projektams… ir didelės dovanos Lietuvos kultūrai, aukštosioms mokykloms, bažnyčioms, Kelmės, Ukmergės rajonams, gimtajai Želvai.

Po mirties – noras sugrįžti į gimtinę

„Mano brangioji Motina – Žemė. Tu mane maitinai, leidai vaikščioti basomis, o paskui su batais tavo šventa žeme. Aš atsiradau iš dulkės, į dulkę pavirsiu, ir tu mane priglausi visiems laikams. Noriu jums pasakyti, kad, apkeliavęs visą pasaulį, noriu amžinam poilsiui prisiglausti Motinos Lietuvos žemėje, savo tėvų gimtinėje, ten, kur gimiau ir žengiau savo pirmą žingsnį, ten, kur palaidoti mano motina, seserys, seneliai ir proseneliai – Želvoj, Dvareliškių kapinaitėse“, – tai eilutės iš A. Mikalajūno autobiografinės trilogijos ,,Kada žmogus laimingas“.

1989 m. rudeniop arimais pėsčiomis pasiekęs gimtųjų Dvareliškių kapinaites ir radęs jas apleistas, neprižiūrimas, A. Mikalajūnas pažadėjo: ,,Ten, kur stovi kryžiai, turi čiulbėti paukščiai, ošti medžiai, žydėti gėlės, ant takų blizgėti akmenėliai. Dvareliškių kapinės gali ir privalo žiūrėti saulei į veidą“.

Dovanos Lietuvai ir gimtinei

Šio mylinčio žmogaus rūpesčiu ir lėšomis Dvareliškių kapinaitės pakeitė savo varganą veidą – tą patį rudenį aptvertos akmens mūro tvora su stilingais vartais, atnaujinti sakraliniai Atminties ženklai – Kryžiai, iškilo nauji medinės mažosios architektūros kapinių simboliai ir sename medyje – Rūpintojėlis, kokį vaikystėje svajojo išdrožti Dvareliškių piemenėlis Antanas. Kapinaites, dalyvaujant daugybei Želvos krašto žmonių, atšventino A. Mikalajūno kvietimu 1990 metų spalį atvykęs kardinolas Vincentas Sladkevičius…

Dosnia ranka su meile ir nuoširdumu A. Mikalajūnas dalijo savo paramą Lietuvos kultūros fondui, Kauno, Vilniaus ir Šiaulių universitetams, rėmė Pasaulio lietuvių sporto olimpiadą, Gedimino kalno ir Žemutinės pilies tyrimus bei restauravimą, Kelmės rajoną, iš kur kilusi jo žmona Janina, Ukmergės kultūrą, gimtojo krašto bažnyčią, mokyklą, knygų apie Želvos krašto leidybą.

Dėkingumo projektas 

Paskutinė šio kilnaus Žmogaus valia – Amžino poilsio atgulti Gimtinės kapinaitėse – dėl mums nežinomų priežasčių nebuvo įvykdyta. Urna su 2005 m. mirusio velionio pelenais liko Los Andželo Šv. Kryžiaus kapinių mauzoliejaus nišoje…

Taip Želvos gimnazijos muziejuje kilo mintis Dėkingumo projekto iniciatyvai – liaudiškosios architektūros kūriniu, Atminties Koplytstulpiu aukščiausioje Dvareliškių kapinaičių vietoje, pažymėti simbolinį kraštiečio A. Mikalajūno kapą. Projektui pritarė seniūnija, darbus organizavo gimnazija, bendruomenė, rėmė parapija.

Nenuvylė ir mūsų svarbiausias Dėkingumo projekto žmogus – menininkas A. Ramoška, skulptoriaus Vaido tėtis, kurio mažosios medinės architektūros kūrinių galime rasti Joniškyje, Giedraičių krašte, Kaltanėnuose, prie Kauno ir, žinoma, Želvoje. Šviesios Atminties A. Mikalajūnui atminti Albinas išdrožė koplytstulpį su Šv. Marijos bareljefu, nuteikiančiu Ramybei, Meilei, Maldai…

Želviečių kilnų sumanymą finansiškai rėmė Ukmergės rajono savivaldybė, Ukmergės vartotojų kooperatyvas, Želvos gimnazija, Želvos parapija, nemažas būrys šio krašto žmonių – dabar čia gyvenančių, iš čia kilusių, bet gimtinės nepamirštančių.

Dėkingumo projekto iniciatoriai, rūpesčiais besidaliję su gimnazija, bendruomene, nuoširdžiai dėkingi visiems pritarusiems, padėjusiems.

A. Ramoškos išdrožtas Atminties Koplytstulpis aukščiausioje Dvareliškių kapinaičių vietoje žymi simbolinį kraštiečio A. Mikalajūno kapą.

Po Maldos – padėkos žodžiai

Kapinaičių rimtyje, pučiant švelniam vėjeliui, į susirinkusiuosius kreipėsi Želvos bendruomenės pirmininkas Gintautas Povylius: „Susirinkome ypatingoje vietoje – senose Dvareliškių kapinaitėse, su meile puoselėtose šio kaimo žmonių, 1990 m. restauruotose iškilaus kraštiečio, Lietuvos ir Želvos krašto mecenato A. Mikalajūno. Ir tegu ši diena bus Jo Atminimo, Pagerbimo, Padėkos Jam diena…“

O po šių žodžių tarsi išgirstame ir Jį – mūsų garbųjį kraštietį – gimnazijos direktoriaus Vido Tavoro birbyne atliktoje švelnioje Dėkingumo melodijoje, mokytojos Rasos Povylienės skaitomose ištraukose iš Jo autobiografinės trilogijos trečios dalies „Kada žmogus laimingas“. Atidengiant garbiam mūsų krašto žmogui Atminties ženklą – liaudiškosios architektūros kūrinį – koplytstulpį, kaip meilės, padėkos, jo neišsipildžiusios svajonės simbolį, jį pašventinti ir tarti žodį kviečiamas kunigas P. Avižienis. Jis geradario nuopelnus savo kraštui, parapijos bažnyčiai pažymėjo kaip ypatingus, su niekuo nepalyginamus. Tokių, kaip šis kilnus žmogus, nebuvo ir gal nebebus… Čia gimęs, augęs, Želvos mokyklą baigęs, vėl į gimtinę sugrįžęs ir joje įsikūręs K. Mikalajūnas savo prisiminimuose išlaikė ir senesnio kaimo vaizdą, ir istorijos detales, ir didį Dvareliškių patriotą, giminaitį Antaną, jo kilnumą, dosnumą, meilę gimtinei.

Gimnazijos direktorius V. Tavoras su didele pagarba prisiminė gražią bičiulystę su iškiliuoju mokyklos rėmėju, bendravimo džiaugsmą, šio žmogaus paprastumą, dosnumą, gerą širdį. Pagerbimo iškilmėse dalyvavo ir A. Mikalajūno globotinis, vilnietis Algimantas Mikalajūnas, trejus metus taip pat gyvenęs Kalifornijoje bei gerai pažinojęs mūsų kraštietį, ir jau daug metų saugantis, tvarkantis šias kapinaites. Algimantas dėkingas savo dėdei už gyvenimo pamokas, už įdiegtą darbštumą, pagarbą ir meilę gimtajam kraštui. Ypatingas šventės dalyvis – Dvareliškių šviesuolis, vienas iš trijų šviesuolių ąžuolų, bemaž A. Mikalajūno bendraamžis A. Motiejūnas (g. 1924 m. ) ne tik turėjo jėgų užlipti į gimtinės kapinių kalnelį, bet ir pastovėti pagerbimo ceremonijoje, tarti žodį. Atsisakęs kėdės, kuri jam buvo duota atsisėsti, Algirdas prisiminė, koks buvo senasis gatvinis kaimas, kaip plyname lauke iškilo kapinaitės, papasakojo apie ilgametę bičiulystę su kraštiečiu Antanu, apie apsilankymus Ukmergėje, jo ir žmonos Stasės namuose…

Tos dienos renginyje dalyvavę Želvos seniūnas Saulius Rutavičius padėkojo projekto iniciatoriams, rėmėjams ir pasidžiaugė, kad istorinė Atmintis saugoma, kilnūs žmonės prisimenami, jų atminimas įamžinamas…

Daug dėkingumo žodžių sulaukė menininkas tautodailininkas A. Ramoška, kuris pristatydamas savo kūrinį prisipažino drožęs koplytstulpį su didele pagarba šiam kilniam Žmogui, kėlusiam savo gimtinę ir Lietuvą dosniomis dovanomis… Tą dieną Albiną lydėjo jo dukrelė etnologė Skirmantė, Želvos gimnazijos 60-osios laidos abiturientė. Skulptoriui buvo padėkota ir gėlių puokšte, ir dovanėle.

Taip paprastai, kukliai, be žmonių minios, be kviestinių svečių pagerbėme iškilųjį savo kraštietį, didžiai nusipelniusį Lietuvai ir mūsų kraštui. Dvareliškių kapinaitėse iškilęs koplytstulpis tebus simbolinis kapo ženklas Žmogaus, labiau už viską mylėjusio savo gimtinę Lietuvą, į kurią visada veržėsi širdis…

R. POVYLIENĖS ir Želvos gimnazijos muziejaus nuotraukos

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas