Lietuvių tremties 80-osioms ir Želvos 440-osioms metinėms

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

 

Vienas skaudžiausių Želvos krašto istorijos puslapių – trėmimai, prasidėję 1941 metų birželio 14–ąją ir baigęsi tik 1952–iais.

Kartu su 132 000 Lietuvos žmonių 1941 bei 1945–1952 metais Želvos kraštą turėjo palikti apie 500 gyventojų, pasmerktų kančioms ir pažeminimui. Skaudi jų patirtis ilgus metus buvo nutylima. Jų kančias ir išgyvenimus žinojo tik artimieji…

Ėjo metai. Gaivūs Atgimimo vėjai ir Lietuvai atnešė laisvę. Atėjo laikas sakyti tiesą.

1988 metų pavasarį mes jau kalbėjomės su tremtiniais – rašėme laiškus, lankėmės namuose, kiek spėjome, susitikome su jų artimaisiais. Atsivėrė žmonių širdys: pasakotos trėmimo istorijos, dalytasi skaudžia patirtimi, išsakytos nuoskaudos. Užrašyti atsiminimai išliko, vėliau šis darbas buvo tęsiamas dar daugiau nei dvidešimt metų, iki 2014-ųjų, kai kilo sumanymas parengti knygą „Kai Tėvynė buvo toli“.

Prie mūsų – bibliotekininkės Romos Grabauskienės, kultūros namų direktorės, šių eilučių autorės – jungėsi kiti, naujų idėjų turintys būrėsi į želviečių Sąjūdžio grupę kitiems sumanymams ir darbams… Mokyklos muziejuje ėmė kauptis Tremties archyvas, kuriame dabar saugomi tremtinių ir Baltojo kryžiaus iniciatorių laiškai su prisiminimų tekstais, nuotraukos, dokumentai, partizanų artimųjų ir jų pačių prisiminimai, literatūrinės kūrybos ištraukos… ir mūsų gimnazijos mokinių konkursiniai darbai tremties, partizanų kovų ir likimų temomis…

Sunki tremtinio dalia ištiko šimtus Želvos krašto žmonių. Ne vien dėl ,,nubuožinimo“. Tremtinio likimą patyrė šio krašto mokytojai Genovaitė Stričkienė, Joana Petkevičienė, Serapinas Puodžiūnas, Antanas Kunavičius, Stasė Šmigelskaitė, Antanas Gudaitis, Juzefa Žemaitaitienė, Ona Minkevičienė ir kiti. Apie 500 Želvos krašto žmonių buvo nuteisti lagerio arba ištremti į tolimus Sovietų Sąjungos pakraščius. Vien Igarkoje, gilaus įšalo žemėje, kentėjo 120 mūsų krašto žmonių. Nebuvo pasigailėjimo ir šeimoms su mažais vaikais – tremtin keliavo 8 vaikus auginančios Černiauskų (Bartkuškis), Šimėnų (Kybartiškiai), Kalvelių (Rasališkiai) ir kitos šeimos. Su mažamečiais vaikeliais gimtinę turėjo palikti Navikų (Paželviai), Tuesų (Remeisiai), Kontrimavičių (Šilninkai) ir daugelis kitų šeimų. Už tai, kad turėjo žemės (40-50 ha), už ryšius su partizanais, už žuvusį miške sūnų, už visuomeninę veiklą, už užsienio radijo klausymą, už viršaičio pareigas, už bet kokį svaresnį darbą laisvoje Lietuvoje, už mintį, už dainą, už žodį…

Net mokykloje per pamokas vietiniai „inkvizitoriai“ nesivaržydami išsivesdavo moksleivius prisijungti prie tremiamų tėvų… Iš mokyklos suolo kartu su tėvais iškeliavo Navikų, Sudnikų, Tursų, Mackevičių, Lisonkų, Kalvelių ir daugelio kitų šeimų vaikai. Prieš pat baigiamuosius egzaminus už pogrindinę pasipriešinimo okupantams veiklą buvo ištremti į lagerius Petras Bačiulis, Juozas Karalius, Vincas Šepetys, Ignas Skinderis, Stasys Žeimys. Tai buvo drąsūs abiturientai, Želvos gimnazijoje organizavę pasipriešinimo veiklą.

Toli nusidriekė Želvos tremtinių keliai. Į tolimąją Igarką buvo ištremtos Gaidamavičių, Miltienių, Černiauskų, Šimėnų, Kalvelių, Tursų šeimos – iš viso 126 žmonės. Parabelės rajone atsidūrė 92 tremtiniai. Kiti žinomi rajonai, kurie tapo nemielu mūsų kraštiečių prieglobsčiu – tai Šitkinas, Tomskas, Permė, Irkutskas, Tiumenė, Jurla, Tuganas, Jusva…

Karaganda, Igarka, Rešiotai, Chabarovskas, Archangelskas, Norilskas, Inta, Vorkuta, Magadanas, Mordovijos ASSR – pavadinimai, verčiantys išgyventi skausmą širdyse tų, kurių seneliai, tėvai, broliai ar seserys buvo nuteisti kalėti tų vietovių lageriuose itin rūsčiomis sąlygomis. Kaltė – pasipriešinimas bet kokia forma okupantų valdžiai (bet jis ne visada būdavo…).

Marytė ir Zosė Sakalytės iš Želvos, Antanas Gaidamavičius iš Bajorų, Marijona Guobytė iš Bratnavos, Kazimieras Pamarneckis iš Meilūnų, Kazys Valiūnas iš Juodelių, mokytojai A. Gudaitis ir S. Puodžiūnas, Algirdas Motiejūnas – tai tik maža dalelė lagerių kalinių, kentėjusių, praradusių namus, darbą, šeimas, net gyvybę… Kai kurių iš jų graudžios istorijos sudėtos į mūsų knygą „Kai Tėvynė buvo toli“, kurią 2015 m. išleido UAB „Valdo leidykla“. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad ją parengti padėjo mūsų mokyklos 61 laidos abiturientė Gabrielė Povyliūtė, o dailiomis iliustracijomis papuošė irgi mokiniai… Šioje liūdnoje knygoje – 46 Želvos krašto tremtiniai, politkaliniai pasidalijo savo skaudžiomis istorijomis. 2015-ųjų balandį mokyklos muziejus sukvietė tremtinius, jų artimuosius į suvažiavimą, kuriame dalyvavo apie 150 Želvos krašto žmonių. Šventėje dalyvavo ir Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas.

Jubiliejinę skausmingų tremčių sukaktį su Želvos parapija minėsime pirmadienį, birželio 14-ąją. 10 valandą Želvos bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios, o po jų, 11 valandą, Želvos gimnazija ir bendruomenė kviečia galinčius atvykti želviečius prie Baltojo kryžiaus, kur prisiminsime skaudžią praeitį, paminėdami kiekvieną kovų už laisvę dalyvį, skaitydami tremtinių pavardes. Skaitys mūsų vaikai ir jaunimas. Tokia istorijos pamoka po atviru dangumi vyks laikantis karantino reikalavimų.

Rasos POVYLIENĖS nuotrauka

Mus remia: