Ugnės ZAVECKAITĖS pieš.

„Ateitį kuria patirtis ir jaunystė“, Žmonės

Motinos skausmas

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

Šią liūdną istoriją išgirdau labai seniai, 1988-ųjų rudenį, Atgimimo išvakarėse, kai širdies ir sąžinės balsas ragino eiti pas nelaimingus žmones, keliasdešimt metų nedrįsusius skųstis savo likimu. Kalbėjomės su Adele Guzeliene, Daubariškių kaimo gyventoja, laikinai apsigyvenusią su sūnumi Stasiu mūsų miestelyje, nedideliame butelyje.

Tą darganotą lapkričio popietę Motina dar kartą apraudojo savo jaunėlio sūnaus Liudo netektį, pasakodama skaudžius atsiminimus.

Buvo šaltas 1946 m. kovo 18 d. rytas. Guzelių sodybą apsupo pulkas ,,istrebitelių“ ir rusų kareivių su šautuvais. Žinojo vietą, kur slapstėsi Liudas, vengdamas tarnystės sovietų kariuomenėje. Pradėjo šaudyti į slėptuvę, partrenkė brolį Stasį, spardė, mušė kartimi per galvą. Stasys lipo į slėptuvę, prašė brolį išeiti.

Tardė vietoje, troboje. Liepė pasakyti, kur draugai. Mušė su lenta, stojosi ant rankų, tąsė už plaukų, pjudė šunimi, kol kankinamas nebesikėlė. Motina slaugė, skaičiavo žaizdas – jų buvo 25. Vis tiek Liudą išsivežė. Kartu kankino ir motiną – Adelę Guzelienę, gimusią 1898 m. Ji buvo nurengta, pririšta, tampoma už plaukų, įmesta į rūsį…

Liudas buvo gydomas ligoninėje, nes nebepaėjo. Po kiek laiko jį perkėlė į Ukmergės kalėjimą, vėliau kalėjo Lentvaryje. Po to – ilgai trukusi tyla. Šeima nežinojo, kur Liudas. Siuntiniai dingdavo, laiškai – irgi. Atgal – nė žinios. Po pusės metų grįžo ir siuntinys. Ieškojo Liudo per Vidaus reikalų ministeriją, Raudonąjį Kryžių.

Pagaliau po dvejų metų sužinojo, kad Liudas buvo kalinamas Magadano kalėjime. Sužinojo ir tai, kad jis 1946 metų gruodžio mėnesį mirė. Paskutinis laiškas rašytas 1946-ųjų spalį. Jis baigiamas viltingais žodžiais:

Kai gervės skris į pietus,

Pakelsime kepurę,

Atminsim jaunas dienas,

Atminsim jauni buvę…

Sunkus buvo ir motinos likimas… Kankinta namuose, penkias dienas Želvos kalėjime, keturias – Ukmergės. Nuo kankinimų ir skausmo dėl sūnaus išprotėjo. Devynias paras su sūnumi Stasiu išbuvo nevalgę. Devintą vakarą per potvynį ir šlapdribą išvarė į namus. Nakvojo pakelės klojime.

Grįžę į namus nieko neberado. Viską – dvi avis, kiaulę – išsivežė ,,tie“. Dukrelę Onutę buvo priglaudęs kaimynas Povilas Blusius.

Rudenį ir vėl atėjo ieškoti. Vėl viską atėmė – kaimynų ir giminių dovanotą karvę, paršelį… Namas buvo apdaužytas, viskas sugriauta. Net girnas suskaldė. Neliko nei langų, nei krosnies…

O broliui Stasiui, sesei Onutei ir motinai reikėjo gyventi…

Neradau žodžių, kuriais galėčiau paguosti Motiną. O gal nuriedėjusi mano ašara ant mažo pageltusio trikampio laiškelio Jai buvo svarbesnė už bet kokius paguodos žodžius? Gal pajuto, kad aš supratau Jos kančią ir skausmą?

Kai birželio 14-ąją, po Baltuoju kryžiumi minėdami skausmingą trėmimų sukaktį, skaitysime Želvos krašto tremtinių pavardes, kartu skambės ir jauniausio kovų už Laisvę dalyvio Liudo Guzelio (jam tebuvo 17 metų) vardas, įrašytas ant iškilaus monumento kolonos.

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas