Genovaitė KAZIELIENĖ
Tylioje Krekšlių rajono Eglių gatvelėje gyvenančio Vlado Kontrimavičiaus kasdienybė tokia, kaip ir kitų ukmergiškių: atėjus pavasariui nuolat sukasi savo sodyboje – pamelžia ožkeles, pabarsto lesalo vištaitėms, kasa lysves ir atranda kitų darbų. Žvelgiant į 78-erių vyriškį atrodytų, jis niekuo nesiskiria nuo kitų, tačiau Vladas – vienas iš šimtų tūkstančių mūsų šalies piliečių, kuriems teko patirti Sibiro išbandymus šalčiu ir alkiu. Tad susėdus pasišnekėti, buvęs tremtinys turi ką papasakoti…
Dėl to, kad nestojo į kolūkį, pasodino į kalėjimą
Jo tėvelis gimė 1904 metais, mama – 1903-aisiais. Šeima buvo įsikūrusi šalia Želvos, Šilininkų kaime. Ūkininkavo savo žemėje, kurios turėjo 24 hektarus, taip pat šeimininkavo ant Siesarties kranto stovinčiame malūne.
Šeimos pirmagimė Stasė pasaulį išvydo 1940 metais, po to 1942-aisiais gimė Elena, o 1943-ųjų kovo 29 dieną tėvai susilaukė ir sūnaus Vlado. Gandrai juos dar aplankė 1948 metais: tada namuose sukrykštė du kūdikiai – dvynukės Valentina ir Viktorija.
Daugiavaikė šeima laimingai gyveno iki 1950-ųjų. Tuomet pradėjus kurti kolūkius, valstiečiai įvairiais būdais buvo varomi į juos stoti. Prieš tuos, kurie nenorėjo atsisakyti savo žemės, imdavosi įvairių priemonių. „Tėvams skyrė sumokėti didžiulius mokesčius. Kai jie tai padarė, po kelių savaičių mokestinę naštą dvigubai padidino. Tiek pinigų jie neturėjo, tad 1950-ųjų vasarą tėvelį dvejiems metams pasodino į kalėjimą. Man tuomet buvo septyneri“, – pasakoja Vladas.
Seseris paėmė iš mokyklos
Kadangi šeimą priskyrė „buožėms“, 1951 metų spalio pirmą ar antrą dieną mamą ir visus vaikus iš gimtojo kaimo išvežė: iš pradžių į Jonavą, po to – ešelonu į Sibirą. Beje, vyresnes seseris – viena ėjo į trečią, kita – į antrą klasę, paėmė iš mokyklos…
„Važiavome ilgai – gal kokias tris savaites, kol pasiekėme Tomską. Ten jau buvo gerokai pašalę, iškritęs sniegas, tačiau po atviru dangumi dar dvi paras prisiėjo laukti garlaivio, kuriuo turėjome toliau keliauti. Atplaukė senas, caro laikų laivas, juo Obės upe vykome dar kokius 500-600 kilometrų gilyn į Sibirą. Mus išlaipino Parabelsko rajone, Špalzavod kaime, o apgyvendino Kamčatkos gyvenvietėje, nešildomame barake. Čia pastatė „buržuiką“ ir pradėjo šildyti baraką. Žmonių buvo daug, vienas prie kito“, – prisimena, lyg tai būtų įvykę visai neseniai, pašnekovas.
Kentė ir alkį, ir šaltį, tačiau nesirgo
Nors buvo vaikas, Vladas nepamiršo negandų, kurias tuomet patyrė. Ypač pirmaisiais metais, nes teko kęsti ir šaltį, ir alkį. „Duonos gabalėlis, kartais dar truputis margarino, štai ir viskas. Kai pasitaikydavo gauti lieso pieno – tai jau būdavo kaip Velykos, – nusišypso V. Kontrimavičius. – Jei eidami per kaimą vasarą rasdavome bulvių lupynų, susikišdavome jas į kišenes ir valgydavome vietoj „kramtoškės“.
Pasitikslinus, ar nevirtas, priduria: „Kur ten nevirtas, net neplautas…“
Prie barako atveždavo malkų, tai mažasis Vladukas, kad suspėtų subėgioti du kartus, jų parsinešti išlėkdavo ir basas.
„Nors ir alkanas, ir taip šalta, nė karto nesusirgau“, – pasidžiaugia pašnekovas.
Kadangi didžiulę šeimą reikėjo išmaitinti, mama dirbo gamykloje.
Nuskendo keliolika lietuvių
Ukmergiškiui iš to laikotarpio į atmintį įsirėžė tragiškas 1951-ųjų įvykis, kai upėje nuskendo keliolika lietuvų tremtinių. Žmones dirbti į taigą plukdydavo laiveliu. Tąkart grįžtant po darbo į laivelį sulipo per daug keleivių ir jis pradėjo skęsti. Žmonės, kurie už diržų dar turėjo užsikišę kirvius, apsijuosę pjūklus, stvėrėsi vienas kito, tačiau visi grimzdo į dugną. Anot Vlado, išsigelbėti pavyko tik dviem – merginai ir vyriškiui. „Mačiau žuvusiųjų laidotuves. Pašarvotų mirusiųjų karstus sudėjo pusiau žiedu. Sklido garsios artimųjų raudos“, – pasakoja krekšliškis.
Jam ir pačiam teko patirti skendimo baimę. Būdamas devynerių, jis pavasarį su vyresniu draugu nuėjo link upės. Bešokinėdamas nuo vieno upe plaukiančio rąsto ant kito, nuslydo ir įsmuko į vandenį. Laimei draugas jį ištraukė. Kitą kartą, jau vasarą, matydamas, kaip vietiniai vaikai šokinėja į upę, panoro ir pats taip išmokti. Vieną vakarą nuėjo prie tokios balos, įbrido, o krantas iš karto smigo gilyn. Vladą pradėjo traukti žemyn. Nors ir labai išsigando, vaikas keberiodamasis šiaip ne taip išsiropštė iš vandens.
Į Sibirą atvažiavo savanoriškai, tačiau tapo tremtiniu
„1952 metais tėtį paleido iš kalėjimo. Jis prašėsi, jog išvežtų į Sibirą, tačiau buvo atsakyta: „Mūsų reikalas tave paleisti, o tu keliauk, kaip nori.“ Tėtis atvažiavo pats, savanoriškai. Kai norėjo įsidarbinti, buvo pareikalauta, kad atiduotų pasą, kitaip į darbą nepriims. Atseit, kad ir jis būtų kaip tremtinys. Teko paklusti…“, – kalba Vladas.
Šventos Velykos su šeima ir likimo broliais šaltajame Sibiro krašte.
Lietuviai verkė iš džiaugsmo
1953-ųjų kovo mėnesį mirė Stalinas. „Raudojo ir rusai, ir tremtiniai. Klausiau mamos, kodėl verkia lietuviai? „Iš džiaugsmo, kad atsiras šansas grįžti į Tėvynę. Tik nesakyk to ruseliams“, – perspėjo mama.
Tų pačių metų rudenį upe Paidugina šeima buvo nuplukdyta į Borki gyvenvietę. Ten jie praleido penkerius metus.
Įsigijo net karvę
Ukmergiškis sako, kad čia jie gyveno geriau. Tėtis buvo stalius, mama dirbo pirtyje. Vaikai padėdavo mamai iš upės prinešti vandens.
„Mano „darbo stažas“ prasidėjo nuo 11-kos metų. Tada kartu su mama važiuodavome į taigą ruošti malkų. Taip užsidirbdavome dar šiek tiek pinigėlių“, – pasakoja V. Kontrimavičius.
Vladas (pirmoje eilėje pirmas iš dešinės) mokėsi rusų mokykloje.
Dvejus metus šeima netgi karvę laikė. Kai vieni žmonės išvažiavę paliko tvartą su žaląja, tėvai jiems kažkiek už tai pamokėję pasiėmė gyvulėlį. „Žolės eidavome šienauti už penkių kilometrų. O kaip parvežti? Tai sukraudavome į stirtas ir laukdavome, kada pašals. Tada toks lietuvis dirbo su „staliniecu“, sekmadieniais šieną ir atgabendavo“, – dėsto tuometinę situaciją tremtinys.
Anot jo, pieno žaloji duodavo kaip ožka – juk nei miltų, nei kokių kitokių papildomų pašarų nebuvo. Tačiau vis šis tas… „Karves laikydavo ir kai kurie kiti pabėgę nuo bolševikinės valdžios ir čia apsigyvenę rusai. Jas visas rytais paleisdavo ir raguotosios būriu traukė į taigą, raistus. O vakare pačios sugrįždavo. Kartu su kitomis – ir mūsų“, – pasakojo ukmergiškis.
Vladas prisipažįsta, kad vieną žiemą netgi triušius laikęs, tačiau kartą nuėjęs pašerti nė vieno neradęs. Nutarė, kad greičiausiai pabėgo…
Į namus nenorėjo priimti
1957 metų gegužės 27 dieną juos ištiko didžiulė netektis – nuo širdies smūgio mirė tėtis. Tada jam buvo 53-eji.
V. Kontrimavičiaus tėčio laidotuvės.
O rudenį šeima gavo dokumentus, kad gali grįžti į Lietuvą: „Tačiau tuo metu išvykti nenorėjome – Tėvynėje mūsų niekas nelaukė“.
Tad į gimtinę išsiruošė 1958-ųjų pavasarį. Palikę šaltąjį kraštą gegužės 13-ąją, Lietuvoje buvo gegužės 31 dieną.
Sugrįžo į gimtuosius namus, kuriuose buvo įsikūręs svetimas žmogus. Jis nenorėjo priimti šeimininkų, sakė, kad už namą „kolchozo pirmininkui sumokėjo 500 rublių“. Vis dėlto šiaip ne taip išeitis buvo rasta ir tremtiniai įleisti…
Pradžia nebuvo lengva, tačiau po truputį visi prasigyveno.
Vladas atitarnavo sovietinėje armijoje, įsikūrė Ukmergėje. Dirbo tuometinėje autotransporto įmonėje šaltkalviu, po to – vairuotoju.
Džiaugiasi vaikais ir anūkais
1974-aisiais susipžino su būsima žmona Leonarda, po metų – susituokė. Abu susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Valdo ir dukters Ritos. Dabar Vladas džiaugiasi ir anūkais – penkiolikmečiu Ignu, vienuolikmečiu Gustu ir devynerių Nojumi. Tiesa, jį dažnai aplanko tik Ignas, kadangi sūnus įsikūręs netoliese, Draugystės gatvėje. Kitus anūkus jis mato rečiau, nes dukra su šeima jau 12 metų gyvena Jungtinėje Karalystėje.
Tačiau dabar Vlado širdį slegia liūdesys – praėjusį rudenį Anapilin iškeliavo jo mylima žmona. Vyriškis, prisimindamas paskutines jųdviejų akimirkas, nubraukia ašarą…
Atvežė tėčio palaikus į gimtinę
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vladas nutarė iš tolimosios šalies atsivežti tėčio palaikus. Jis buvo ne vienas, panoręs į gimtinę susigrąžinti artimus žmones. Dėl to valstybės lėšomis buvo skirtas lėktuvas, kuris nuskraidino į Sibirą. Kartu su kitais vyriškis plaukė į Tomsko sritį, pasiekė Borki kaimą, kur buvo palaidotas tėtis.
V. Kontrimavičius (antras iš kairės) grįžo į Sibirą atsivežti tėčio palaikų.
Atvykusieji kapinaitėse rado kryžius su pavardėmis. „Tik „mūkelės“ buvo nuimtos – vietiniams žvejams jų prireikė kaip alavo“, – prisimena tas akimirkas ukmergiškis.
Kai atkasė karstus, pamatė, kad jie dar nesupuvę. Gerai buvo išsilaikęs ir kostiumas, su kuriuo buvo palaidotas tėtis. Tačiau vos palietus ranka, kostiumas iš karto subyrėjo…
Palaikus sudėjo į tam specialiai pagamintas geležines dėžutes, primenančias lagaminus. Lietuvoje Vladas su artimaisiais kaulelius perkėlė į medinį, įprastą karstą ir palaidojo Želvos kapinaitėse.
Nesuprato, kaip žmonės galėjo gyventi tokiomis sąlygomis
Tremtinys sako, kad Borki kaimo, kur kažkada gyveno, nelikę nė pėdsako: „Klausiau mus lydėjusio vyro, kodėl čia nieko nėra? Juk buvo nauji mokyklos, mokytojų namų, kontoros pastatai? Jis paaiškino, kad iš užsienio atvykę žurnalistai niekaip nesuprasdavo, kaip žmonės galėjo gyventi tokiuose barakuose. Tad ir nutarta panaikinti gyvenvietę – naujesnius pastatus išvežė, o barakus sudegino.“
Nors kaimas ir sunaikintas, tačiau, vargu, ar kam nors pavyks tos gyvenvietės vaizdus ištrinti iš ten kentėjusiųjų atminties…
AUTORĖS ir V. KONTRIMAVIČIAUS asmeninio archyvo nuotraukos
Mus remia:
Rekomenduojami video
Aktualijos
Žiūrėti kitas naujienas
Aktualijos, Naujausi
Būsima kova dėl Lietuvos pašto
2024/03/18
Komentarų (2)
Aktualijos, Naujausi
Kokią žinią šalies vadovas atvežė Ukmergės žmonėms?
2024/03/17
Komentarų (12)
Aktualijos, Naujausi
Aukcione parduodami istoriniai Ukmergės šaulių namai
2024/03/14
Komentarų (9)
Aktualijos, Naujausi
Vasarį – rekordinis mirčių skaičius
2024/03/14
Komentarų (8)
Aktualijos, Naujausi
Prezidento darbo diena Ukmergėje
2024/03/10
Komentarų (0)
Aktualijos, Naujausi
Nuo kovo 1-osios savivaldybės administracijoje – pokyčiai
2024/03/09
Komentarų (12)
Ukmergėje įrengta pirmoji šalyje pavyzdinė priedanga
2024/03/17
Komentarų (2)
Ragina nukelti „Vėliavnešių“ skulptūrą
2024/03/17
Komentarų (16)
Prezidento ir jo komandos darbo diena Ukmergėje užtruko iki sutemų
2024/03/15
Komentarų (1)
Paukščiai grįžta namo – sparnuotų giesmininkų sutiktuvės
2024/03/14
Komentarų (0)
Tarp didžiausių energijos iš saulės gamintojų – Ukmergės savivaldybė
2024/03/11
Komentarų (2)
Tartasi, kaip sekasi spręsti problemas
2024/03/11
Komentarų (0)
Paminėjo Pasaulinę nevyriausybinių organizacijų dieną
2024/03/09
Komentarų (0)
Šį sezoną „Bolt“ paspirtukų Ukmergėje nebus
2024/03/08
Komentarų (27)
Rusijoje registruoti automobiliai iki kovo 11 dienos turi išvykti iš Lietuvos
2024/03/08
Komentarų (0)
Žmonės
Žiūrėti kitas naujienas
Naujausi, Žmonės
Pagerbta ilgametė savivaldybės administracijos darbuotoja
2024/03/18
Komentarų (3)
Žmonės
Seimo nariai domėjosi švietimo klausimais
2024/03/15
Komentarų (0)
Naujausi, Žmonės
Gimę vasario 29-ąją: kiek ukmergiškių savo gimtadienius švenčia kas ketverius metus?
2024/03/04
Komentarų (0)
Naujausi, Žmonės
„Man visada rūpėjo, kas ir kaip vyksta savivaldybėje…“
2024/03/03
Komentarų (3)
Žmonės
Apsilankėme senelių namuose
2024/02/18
Komentarų (0)
Naujausi, Žmonės
Naujai išrinkti seniūnaičiai dalyvavo mokymuose
2024/02/18
Komentarų (7)
Ukmergės globos centras turi naują direktorę
2024/03/09
Komentarų (0)
Atsisveikino su ilgamete savivaldybės darbuotoja
2024/03/07
Komentarų (3)
Tikybos mokytoja Ramutė Sakalauskienė: „Vieni mokytojai dirba dėl pinigų, kiti – iš pašaukimo“
2024/03/05
Komentarų (2)
Aplankėme Pelėdnagius
2024/03/01
Komentarų (0)
Pakvietė pavasarį pasitikti su šypsenomis
2024/02/26
Komentarų (0)
Tarp apdovanotųjų – ir Ukmergės rajono ūkininkas
2024/02/22
Komentarų (0)
„Ypatingas ačiū už nesitikėtus įspūdžius…“
2024/02/12
Komentarų (0)
Laisvė savaime neatėjo (4)
2024/02/09
Komentarų (0)
Laisvė savaime neatėjo (3)
2024/02/06
Komentarų (0)
Įvairūs
Žiūrėti kitas naujienas
Įvairūs
Profesionalus apleistų sklypų tvarkymas – kardinalūs pokyčiai neprižiūrimoje teritorijoje, kuriems nereikia nei Jūsų laiko, nei jėgų
2024/03/18
Komentarų (0)
Įvairūs
Kaip išsirinkti tinkamą etikečių spausdintuvą?
2024/03/15
Komentarų (0)
Įvairūs
Stilistas pataria: kaip įkurti vonios kambarį?
2024/03/01
Komentarų (0)
Įvairūs
Unitazus lietuviai perka ir internetu
2024/03/01
Komentarų (0)
Įvairūs
Ar saulės elektrinės atsipirks, jei sumažės elektros kaina?
2024/02/23
Komentarų (0)
Įvairūs
Padangų remonto komplektas: jo vaidmuo žemės ūkio efektyvumo didinimo procese
2024/02/23
Komentarų (1)
Vandens siurblių tipai
2024/03/13
Komentarų (0)
Šiltinimas putų polistirolu – kokie pasirinkimai galimi
2024/03/13
Komentarų (0)
Kokių taisyklių reikia laikytis leidžiant sulą
2024/03/05
Komentarų (0)
Ekskavatorių nuoma: privalumai ir galimybės
2024/03/01
Komentarų (0)
Kada reikia atlikti geologinius tyrimus?
2024/02/28
Komentarų (0)
Saldainių džiaugsmas: dovanokite saldžius dovanų rinkinius
2024/02/26
Komentarų (0)
Internetinė TV: kuo ši televizija išsiskiria?
2024/02/23
Komentarų (0)
Ką reikia žinoti renkantis stovyklą prie jūros?
2024/02/22
Komentarų (0)
Kaip išsirinkti laisvalaikio sukneles internetu
2024/02/20
Komentarų (0)
Kultūra
Žiūrėti kitas naujienas
Kultūra
Regina
2024/03/18
Komentarų (0)
Kultūra, Naujausi
Tai turime žinoti…
2024/03/17
Komentarų (0)
Kultūra
Apžvelkite Ukmergės senamiestį užkopę į senąjį gaisrinės bokštą
2024/02/26
Komentarų (0)
Aktualijos, Kultūra, Naujausi
Vasario 16-ąją Ukmergėje – renginių gausa
2024/02/22
Komentarų (0)
Kultūra
Šventupės dvare suspindo šiaudiniai sodai
2024/02/12
Komentarų (0)
Kultūra
Po tamsos – šviesa
2024/02/12
Komentarų (0)
„Pavasario psalmėmis“ startavo perkusinės muzikos festivalis
2024/03/15
Komentarų (0)
Puodelių iš viso pasaulio paroda
2024/03/11
Komentarų (0)
Renginyje bus pristatyti žydų gelbėtojai
2024/03/08
Komentarų (0)
Vyks ukrainiečių padėkos koncertas
2024/02/18
Komentarų (0)
Žydų kultūros atspindžiai Vilniaus galerijoje ŠOFAR
2024/02/18
Komentarų (1)
2024/02/14
Komentarų (0)
Ukmergės rajono tautodailės paroda
2024/02/12
Komentarų (0)
Baltai žiemos tylai
2024/02/07
Komentarų (0)
Grupė „Džentelmenai“ paruošė staigmeną visoms Ukmergės moterims ir merginoms
2024/02/05
Komentarų (0)