„Bulvių lupynos mums buvo kaip „kramtoškė“, prisimindamas tremtį sako Vladas KONTRIMAVIČIUS

Genovaitė KAZIELIENĖ

Tylioje Krekšlių rajono Eglių gatvelėje gyvenančio Vlado Kontrimavičiaus kasdienybė tokia, kaip ir kitų ukmergiškių: atėjus pavasariui nuolat sukasi savo sodyboje – pamelžia ožkeles, pabarsto lesalo vištaitėms, kasa lysves ir atranda kitų darbų. Žvelgiant į 78-erių vyriškį atrodytų, jis niekuo nesiskiria nuo kitų, tačiau Vladas – vienas iš šimtų tūkstančių mūsų šalies piliečių, kuriems teko patirti Sibiro išbandymus šalčiu ir alkiu. Tad susėdus pasišnekėti, buvęs tremtinys turi ką papasakoti…

 

Dėl to, kad nestojo į kolūkį, pasodino į kalėjimą

Jo tėvelis gimė 1904 metais, mama – 1903-aisiais. Šeima buvo įsikūrusi šalia Želvos, Šilininkų kaime. Ūkininkavo savo žemėje, kurios turėjo 24 hektarus, taip pat šeimininkavo ant Siesarties kranto stovinčiame malūne.

Šeimos pirmagimė Stasė pasaulį išvydo 1940 metais, po to 1942-aisiais gimė Elena, o 1943-ųjų kovo 29 dieną tėvai susilaukė ir sūnaus Vlado. Gandrai juos dar aplankė 1948 metais: tada namuose sukrykštė du kūdikiai – dvynukės Valentina ir Viktorija.

Daugiavaikė šeima laimingai gyveno iki 1950-ųjų. Tuomet pradėjus kurti kolūkius, valstiečiai įvairiais būdais buvo varomi į juos stoti. Prieš tuos, kurie nenorėjo atsisakyti savo žemės, imdavosi įvairių priemonių. „Tėvams skyrė sumokėti didžiulius mokesčius. Kai jie tai padarė, po kelių savaičių mokestinę naštą dvigubai padidino. Tiek pinigų jie neturėjo, tad 1950-ųjų vasarą tėvelį dvejiems metams pasodino į kalėjimą. Man tuomet buvo septyneri“, – pasakoja Vladas.

Seseris paėmė iš mokyklos

Kadangi šeimą priskyrė „buožėms“, 1951 metų spalio pirmą ar antrą dieną mamą ir visus vaikus iš gimtojo kaimo išvežė: iš pradžių į Jonavą, po to – ešelonu į Sibirą. Beje, vyresnes seseris – viena ėjo į trečią, kita – į antrą klasę, paėmė iš mokyklos…

„Važiavome ilgai – gal kokias tris savaites, kol pasiekėme Tomską. Ten jau buvo gerokai pašalę, iškritęs sniegas, tačiau po atviru dangumi dar dvi paras prisiėjo laukti garlaivio, kuriuo turėjome toliau keliauti. Atplaukė senas, caro laikų laivas, juo Obės upe vykome dar kokius 500-600 kilometrų gilyn į Sibirą. Mus išlaipino Parabelsko rajone, Špalzavod kaime, o apgyvendino Kamčatkos gyvenvietėje, nešildomame barake. Čia pastatė „buržuiką“ ir pradėjo šildyti baraką. Žmonių buvo daug, vienas prie kito“, – prisimena, lyg tai būtų įvykę visai neseniai, pašnekovas.

Kentė ir alkį, ir šaltį, tačiau nesirgo

Nors buvo vaikas, Vladas nepamiršo negandų, kurias tuomet patyrė. Ypač pirmaisiais metais, nes teko kęsti ir šaltį, ir alkį. „Duonos gabalėlis, kartais dar truputis margarino, štai ir viskas. Kai pasitaikydavo gauti lieso pieno – tai jau būdavo kaip Velykos, – nusišypso V. Kontrimavičius. – Jei eidami per kaimą vasarą rasdavome bulvių lupynų, susikišdavome jas į kišenes ir valgydavome vietoj „kramtoškės“.

Pasitikslinus, ar nevirtas, priduria: „Kur ten nevirtas, net neplautas…“

Prie barako atveždavo malkų, tai mažasis Vladukas, kad suspėtų subėgioti du kartus, jų parsinešti išlėkdavo ir basas.

„Nors ir alkanas, ir taip šalta, nė karto nesusirgau“, – pasidžiaugia pašnekovas.

 Kadangi didžiulę šeimą reikėjo išmaitinti, mama dirbo gamykloje.

Nuskendo keliolika lietuvių

Ukmergiškiui iš to laikotarpio į atmintį įsirėžė tragiškas 1951-ųjų įvykis, kai upėje nuskendo keliolika lietuvų tremtinių. Žmones dirbti į taigą plukdydavo laiveliu. Tąkart grįžtant po darbo į laivelį sulipo per daug keleivių ir jis pradėjo skęsti. Žmonės, kurie už diržų dar turėjo užsikišę kirvius, apsijuosę pjūklus, stvėrėsi vienas kito, tačiau visi grimzdo į dugną. Anot Vlado, išsigelbėti pavyko tik dviem – merginai ir vyriškiui. „Mačiau žuvusiųjų laidotuves. Pašarvotų mirusiųjų karstus sudėjo pusiau žiedu. Sklido garsios artimųjų raudos“, – pasakoja krekšliškis.

Jam ir pačiam teko patirti skendimo baimę. Būdamas devynerių, jis pavasarį su vyresniu draugu nuėjo link upės. Bešokinėdamas nuo vieno upe plaukiančio rąsto ant kito, nuslydo ir įsmuko į vandenį. Laimei draugas jį ištraukė. Kitą kartą, jau vasarą, matydamas, kaip vietiniai vaikai šokinėja į upę, panoro ir pats taip išmokti. Vieną vakarą nuėjo prie tokios balos, įbrido, o krantas iš karto smigo gilyn. Vladą pradėjo traukti žemyn. Nors ir labai išsigando, vaikas keberiodamasis šiaip ne taip išsiropštė iš vandens.

Į Sibirą atvažiavo savanoriškai, tačiau tapo tremtiniu

„1952 metais tėtį paleido iš kalėjimo. Jis prašėsi, jog išvežtų į Sibirą, tačiau buvo atsakyta: „Mūsų reikalas tave paleisti, o tu keliauk, kaip nori.“ Tėtis atvažiavo pats, savanoriškai. Kai norėjo įsidarbinti, buvo pareikalauta, kad atiduotų pasą, kitaip į darbą nepriims. Atseit, kad ir jis būtų kaip tremtinys. Teko paklusti…“, – kalba Vladas.

Šventos Velykos su šeima ir likimo broliais šaltajame Sibiro krašte.

Lietuviai verkė iš džiaugsmo

1953-ųjų kovo mėnesį mirė Stalinas. „Raudojo ir rusai, ir tremtiniai. Klausiau mamos, kodėl verkia lietuviai? „Iš džiaugsmo, kad atsiras šansas grįžti į Tėvynę. Tik nesakyk to ruseliams“, – perspėjo mama.

Tų pačių metų rudenį upe Paidugina šeima buvo nuplukdyta į Borki gyvenvietę. Ten jie praleido penkerius metus.

Įsigijo net karvę

Ukmergiškis sako, kad čia jie gyveno geriau. Tėtis buvo stalius, mama dirbo pirtyje. Vaikai padėdavo mamai iš upės prinešti vandens.

„Mano „darbo stažas“ prasidėjo nuo 11-kos metų. Tada kartu su mama važiuodavome į taigą ruošti malkų. Taip užsidirbdavome dar šiek tiek pinigėlių“, – pasakoja V. Kontrimavičius.

Vladas (pirmoje eilėje pirmas iš dešinės) mokėsi rusų mokykloje.

Dvejus metus šeima netgi karvę laikė. Kai vieni žmonės išvažiavę paliko tvartą su žaląja, tėvai jiems kažkiek už tai pamokėję pasiėmė gyvulėlį. „Žolės eidavome šienauti už penkių kilometrų. O kaip parvežti? Tai sukraudavome į stirtas ir laukdavome, kada pašals. Tada toks lietuvis dirbo su „staliniecu“, sekmadieniais šieną ir atgabendavo“, – dėsto tuometinę situaciją tremtinys.

Anot jo, pieno žaloji duodavo kaip ožka – juk nei miltų, nei kokių kitokių papildomų pašarų nebuvo. Tačiau vis šis tas… „Karves laikydavo ir kai kurie kiti pabėgę nuo bolševikinės valdžios ir čia apsigyvenę rusai. Jas visas rytais paleisdavo ir raguotosios būriu traukė į taigą, raistus. O vakare pačios sugrįždavo. Kartu su kitomis – ir mūsų“, – pasakojo ukmergiškis.

Vladas prisipažįsta, kad vieną žiemą netgi triušius laikęs, tačiau kartą nuėjęs pašerti nė vieno neradęs. Nutarė, kad greičiausiai pabėgo…

Į namus nenorėjo priimti

1957 metų gegužės 27 dieną juos ištiko didžiulė netektis – nuo širdies smūgio mirė tėtis. Tada jam buvo 53-eji.

V. Kontrimavičiaus tėčio laidotuvės.

O rudenį šeima gavo dokumentus, kad gali grįžti į Lietuvą: „Tačiau tuo metu išvykti nenorėjome – Tėvynėje mūsų niekas nelaukė“.

Tad į gimtinę išsiruošė 1958-ųjų pavasarį. Palikę šaltąjį kraštą gegužės 13-ąją, Lietuvoje buvo gegužės 31 dieną.

Sugrįžo į gimtuosius namus, kuriuose buvo įsikūręs svetimas žmogus. Jis nenorėjo priimti šeimininkų, sakė, kad už namą „kolchozo pirmininkui sumokėjo 500 rublių“. Vis dėlto šiaip ne taip išeitis buvo rasta ir tremtiniai įleisti…

Pradžia nebuvo lengva, tačiau po truputį visi prasigyveno.

Vladas atitarnavo sovietinėje armijoje, įsikūrė Ukmergėje. Dirbo tuometinėje autotransporto įmonėje šaltkalviu, po to – vairuotoju.

Džiaugiasi vaikais ir anūkais

1974-aisiais susipžino su būsima žmona Leonarda, po metų – susituokė. Abu susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Valdo ir dukters Ritos. Dabar Vladas džiaugiasi ir anūkais – penkiolikmečiu Ignu, vienuolikmečiu Gustu ir devynerių Nojumi. Tiesa, jį dažnai aplanko tik Ignas, kadangi sūnus įsikūręs netoliese, Draugystės gatvėje. Kitus anūkus jis mato rečiau, nes dukra su šeima jau 12 metų gyvena Jungtinėje Karalystėje.

Tačiau dabar Vlado širdį slegia liūdesys – praėjusį rudenį Anapilin iškeliavo jo mylima žmona. Vyriškis, prisimindamas paskutines jųdviejų akimirkas, nubraukia ašarą…

Atvežė tėčio palaikus į gimtinę

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vladas nutarė iš tolimosios šalies atsivežti tėčio palaikus. Jis buvo ne vienas, panoręs į gimtinę susigrąžinti artimus žmones. Dėl to valstybės lėšomis buvo skirtas lėktuvas, kuris nuskraidino į Sibirą. Kartu su kitais vyriškis plaukė į Tomsko sritį, pasiekė Borki kaimą, kur buvo palaidotas tėtis.

V. Kontrimavičius (antras iš kairės) grįžo į Sibirą atsivežti tėčio palaikų.

Atvykusieji kapinaitėse rado kryžius su pavardėmis. „Tik „mūkelės“ buvo nuimtos – vietiniams žvejams jų prireikė kaip alavo“, – prisimena tas akimirkas ukmergiškis.

Kai atkasė karstus, pamatė, kad jie dar nesupuvę. Gerai buvo išsilaikęs ir kostiumas, su kuriuo buvo palaidotas tėtis. Tačiau vos palietus ranka, kostiumas iš karto subyrėjo…

Palaikus sudėjo į tam specialiai pagamintas geležines dėžutes, primenančias lagaminus. Lietuvoje Vladas su artimaisiais kaulelius perkėlė į medinį, įprastą karstą ir palaidojo Želvos kapinaitėse.

Nesuprato, kaip žmonės galėjo gyventi tokiomis sąlygomis

Tremtinys sako, kad Borki kaimo, kur kažkada gyveno, nelikę nė pėdsako: „Klausiau mus lydėjusio vyro, kodėl čia nieko nėra? Juk buvo nauji mokyklos, mokytojų namų, kontoros pastatai? Jis paaiškino, kad iš užsienio atvykę žurnalistai niekaip nesuprasdavo, kaip žmonės galėjo gyventi tokiuose barakuose. Tad ir nutarta panaikinti gyvenvietę – naujesnius pastatus išvežė, o barakus sudegino.“

Nors kaimas ir sunaikintas, tačiau, vargu, ar kam nors pavyks tos gyvenvietės vaizdus ištrinti iš ten kentėjusiųjų atminties…

 AUTORĖS ir V. KONTRIMAVIČIAUS asmeninio archyvo nuotraukos

Mus remia: