Dešimt vaikų išauginusiai E. Popovienei šalies prezidento skirtas apdovanojimas – ir garbė, ir įvertinimas.

Naujausi, Žmonės

Per gyvenimą – su daina, giesme ir malda

Loreta EŽERSKYTĖ

Motinos dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo 44 šalies motinas ir globėjas. Tarp pagerbtųjų yra ir viena mūsų rajono atstovė – Deltuvos miestelyje gyvenanti 72-ejų Elena Popovienė, išauginusi ir dorai išauklėjusi dešimt vaikų.

Tradiciškai šalies vadovas gausių šeimų mamas pakviesdavo į Vilniuje, Prezidentūros rūmuose, rengiamą iškilmingą apdovanojimo ceremoniją. Šiemet dėl epidemiologinės situacijos iškilmes pakeitė asmeniniai apdovanotųjų sveikinimai. Prezidento patarėjai apdovanojimus išvežiojo į namus ir kiekvienai įteikė asmeniškai kartu su gėlėmis ir saldžiomis dovanomis.

E. Popovienė, laukdama svečių iš Prezidentūros, praėjusio ketvirtadienio rytą ne tik pasipuošė, bet ir prie savo namų iškėlė trispalvę: „Šiandien man – didelė šventė. Džiaugiuosi, kad buvau pastebėta ir įvertinta. Vaikai – brangiausias mano turtas, kurį užgyvenau. Visus auginau su didžiule meile, dėl jų neteko raudonuoti, visi užaugo gerais žmonėmis. O išgyventi užklupusius sunkumus visada padėjo daina, giesmė ir malda…“

Laukdama svečių iš Prezidentūros, E. Popovienė prie namų iškėlė trispalvę.

Rinko pagal kitus kriterijus

Visuose Lietuvos regionuose gyvenančias mamas prezidentas G. Nausėda apdovanojo už jų nuopelnus motinystei ir globai, už atsakingumą, pasiaukojimą, įkvepiantį pavyzdį savo bendruomenei ir visai visuomenei.

Kaip teigė šalies vadovas, apdovanodama ypatingai nusipelniusias mamas, valstybė išreiškia pagarbą ir dėkingumą visoms motinoms ir globėjoms.

Šiemet Motinos dienos proga apdovanotos ne tik daugiavaikės mamos, bet ir globėjos. Prezidentas prieš metus inicijavo Valstybės apdovanojimų įstatymo pataisas, kuriomis sudaromos galimybės valstybės apdovanojimu įvertinti ir įmotes, tėvus, įtėvius, globėjus ar rūpintojus už jų nuopelnus motinystei, tėvystei, globai ar rūpybai. Nuopelnų motinystei, tėvystei, globai ar rūpybai kriterijus papildė atsakingos, sąmoningos ir pozityvios tėvystės ugdymas bendruomenėje globojant vaikus, kuriems paskirta globa ar rūpyba.

Siūlyti kandidatus apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais gali savivaldybių administracijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai. Apdovanojimai teikiami, kaip ir kiekvienais ankstesniais metais, gegužės mėnesį, minint Motinos dieną, taip pat ir birželį, minint Tėvo dieną.

Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo sudaryta komisija dėl 2021 metų kandidato, nusipelniusio motinystei, tėvystei, globai ir rūpybai atrinkimo apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Komisijos pirmininkė – rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Dalė Steponavičienė.

Kaip „Gimtajai žemei“ sakė komisijos narė, rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Asta Leonavičienė, apsvarsčius seniūnijų pasiūlytas daugiavaikių motinų kandidatūras, apdovanoti pasiūlyta E. Popovienę.

Likimas suvedė su gražuoliu šokėju

Elenos tėviškė – Pivonijos seniūnijoje, prie miško esantis Svaronių vienkiemis. Ji buvo jauniausia aštuonis vaikus auginusių Sakalauskų dukra.

„Turėjau tris seseris ir keturis brolius. Visa šeima – mama ir močiutė, mes, vaikai – buvo balsinga, visi mėgome dainuoti. Susėdus prie stalo, liūdna niekada nebuvo. Neatsitiktinai mūsų vienkiemyje jaunimas rinkdavosi į gegužinę. Tik uždainuodavo Sakalauskai, lempos, pastatytos kampuose, viena po kitos blykst ir užgesdavo…“ – į smagius tolimus prisiminimus nuklydo E. Popovienė.

Daina bei šokis Eleną suvedė ir su būsimuoju vyru Simonu Popovu.

„Kai Zarasų profesinėje mokykloje baigiau kulinariją, mane paskyrė į Stelmužės tarybinį ūkį valgyklos vedėja. Tada ir susipažinau su neseniai iš armijos grįžusiu, traktorininku dirbusiu Simonu. Gražus, šokti moka – ko daugiau jaunai reikia…“ – juokiasi moteris.

S. Popovas taip pat buvo iš gausios šeimos – turėjo septynis brolius ir seserį. Tačiau susituokę nei jis, nei Elena apie būrį vaikų negalvojo.

„Gimtosios žemės“ laikraščio fotokorespondentas Aleksandras Krištaponis Popovų šeimą įamžino, kai joje dar nebuvo pagranduko Egidijaus.

Tėvų liga sugrąžino į gimtinę

„Ir vyras, ir aš labai mylėjome vaikus. Gal todėl mus taip dažnai lankė gandrai? Užauginome visus, kiek tik davė Dievulis“, – sakė moteris.

Pirmagimės Editos susilaukė 1973-iais, dar gyvendami Stelmužėje. Tačiau netrukus Popovams su kūdikiu ant rankų netikėtai teko grįžti į Ukmergės rajoną, Svaronis.

„Pasiligojo mano tėtis. Paskambinti nebuvo kur, važiavo tik autobusai. Net neprašomi sėdome ir lėkėme padėti, vežėme vaistų. Tada mados kviesti vaikus atvažiuoti nebuvo… Jau laukiausi Gitanos, ji 1974 metais pasaulį išvydo Svaronyse“, – apie gyvenamosios vietos pakeitimą pasakojo Elena.

Netrukus ant moters rankų užgeso tėvukas, greitai paskui jį iškeliavo ir mama. Popovai liko čia gyventi, Simonas įsidarbino miškų ūkyje, o žmona rūpinosi namais, nes šeima vis gausėjo…

1976-iais sutuoktiniai jau džiaugėsi trečia dukra, Žydrone. 1980 metais gimė Simas, po trejų metų – dvynukės Ilona ir Regina, 1984-iais – Loreta. 1986 metais gandras atnešė Jolantą, po poros metų – Agnę. 1989-iais tėvai supo jau dešimtą atžalą, sūnų Egidijų.

Mama neslepia, kad jauniausias sūnus visai šeimai suteikė ne tik daug džiaugsmo, bet ir nerimo. Jį auginant teko patirti ir didelių išbandymų bei skausmo.

„Mūsų mama – mums tikra žvaigždė, ji taip nuoširdžiai myli visus vaikus ir anūkus“, – meiliai apie E. Popovienę kalba jauniausias sūnus Egidijus.

„Paženklino“ Jonavoje įvykusi avarija?

Kai Elena laukėsi savo pagranduko, Jonavos „Azoto“ gamykloje 1989 metų kovą įvyko avarija. Tada jos padarinių moteris lyg ir nejuto, tačiau po kelių mėnesių dešimtas jos vaikelis gimė su negalia. Nors niekas nepatvirtino, moteris svarsto, jog greičiausiai tai įtakoti galėjo iš nelaimės vietos link Veprių ir Deltuvos vėjo atneštos nuodingos cheminės medžiagos.

„Pirmą kartą Egidijų operavo tik jam gimus. Ne vienas gydytojas tiesiai man į akis sakė, jog turiu susitaikyti su likimu, esą toks ligotas vaikas negyvens. Meldžiausi, tikėjau stebuklu ir jis įvyko. Sūnui atliktos septynios operacijos, nors jis nepasveiko, bet mes esame kartu. Dabar jis vienintelis iš vaikų likęs su manimi. Aš padedu jam, jis – man…“ – žvelgdama į jaunėlį šypsosi mama.

E. Popovienė galėtų valandų valandas pasakoti, ką jai teko išgyventi auginant neįgalų vaiką. Ne paslaptis, jog ligoninėse, kur vežiojo mažylį, ir medikų sutiko visokių. Tačiau blogus prisiminimus ji stengiasi vyti tolyn. Gausų būrį išauginusiai moteriai kur kas svarbiau prisiminti tuos gydytojus, sesutes, slaugytojas, kurie savo darbą dirba iš pašaukimo.

„Mano, kaip ir visi vaikai, neužaugo nesirgę. Gydytoją Zenę Kreivytę vadinu jų visų antra motina. Ne kartą sunegalavus mažyliams septynis kilometrus iš Laičių skubėdavo pas mus felčerė Strelčiūnienė. Geru žodžiu miniu Deltuvos gydytoją Kondratienę, felčerę Kopustinskienę. Visiems medikams, prisilietusiems prie mano vaikų, lenkiu savo galvą…“ – prisiminusi sutiktų žmonių gerumą graudinosi daugiavaikė mama.

Rodos, ir vargo nebuvo

Taip jau likimo buvo lemta, kad Elenai pastatyti ant kojų vaikus reikėjo vienai. Ji prieš 24 metus tapo našle. Tada mažiausiam iš vaikų, Egidijui, buvo vos aštuoneri.

Paklausta, ar sunku buvo auginti tokį būrį atžalėlių, E. Popovienė atsako dainos žodžiais: „Rodos, ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiūvo. Viską dabar pamiršau, nes meilę vaikams aš dalinau…“

Pasak mamos, nuo mažumės visi augo labai draugiški ir darbštūs. Ji, nuėjusi į mokyklą, iš mokytojų apie dukras ir sūnus girdėjo tik pagyrimus: „Elena, tavo vaikai prie darbo vis pirmi ir pirmi… Tu kitiems tėvams gali būti pavyzdys.“

Moteris pasakoja, kad su vaikais kartu ne tik prie darbų skubėjo. Drauge lankydavo bažnyčią, su dukromis Edita, Žydrone, dvynukėmis Ilona ir Regina net pagiedodavo, taip pat visada rasdavo laiko dainai.

Džiaugiasi anūkais ir proanūkiais

Gausios šeimos mamai smagu, kad dauguma jos vaikų, palikę tėvų namus, įsikūrė čia pat – Deltuvoje, Ukmergėje. Tolėliau išvyko Simas – vedęs kretingiškę, apsigyveno Skuode ir dirba Darbėnuose girininku. Regina, Jolanta ir Agnė savo gyvenimą su šeimomis kuria Anglijoje.

„Vaikai man padovanojo 33 anūkus, jau turiu 8 proanūkius. Kokia laimė juos apglėbti, mylėti“, – su pasididžiavimu kalba moteris. Ir priduria, jog gausių šeimų susilaukė ir kelios dukros. Žydronė augina septynis, Gitana ir Loreta – po šešis, Agnė – penkis, Edita – tris vaikus. Tik Simo ir Reginos šeimose auga po du, o Ilonos ir Jolantos – po vieną atžalėlę.

„Kiekvienas vaikas tėvams – didelis rūpestis, vargas ir atsakomybė. Bet tuo pačiu jis teikia begalinį džiaugsmą. Tai atperka visus sunkumus, įkvepia jėgų, noro gyventi. Nesididžiuodama galiu pasakyti, kad iki šiol man netrūksta energijos, spėju ir namuose darbus padaryti, nedidelį savo ūkelį apeiti, rožes bei lelijas prižiūrėti, ir į Neįgaliųjų draugijos ansamblio „Goda“ repeticijas nuvažiuoti, ir ekskursijų neatsisakyti, po Lietuvą bei už jos ribų pakeliauti. Tik karantinas išvykimus iš namų pristabdė… Bet ir dabar rankų sudėjusi nesėdžiu. Tai ką pasiuvu, tai kokio rankdarbio imuosi“, – mintimis dalijasi Elena.

Moteris neslepia, jog ją dabartinės jaunos mamos neretai stebina: „Augina vieną vaikelį ir skundžiasi, kad per pandemiją darželis nedirba, su mažyliu namuose negali susitvarkyti. Jei dabar būčiau jauna ir turėčiau visus dabartinius patogumus, tikriausiai ne dešimt, o visi penkiolika po namus bėgiotų…“

Laukia, kad šeimą suburs mamos jubiliejus

Nors dabar su mama gyvena tik Egidijus, dažną dieną ją aplanko arčiausiai gyvenančios dukros Žydronė, Gitana, Edita, Ilona, užsuka anūkės. Kai prireikia kokios nors pagalbos, E. Popovienei užtenka tik užsiminti.

Su dėkingumu moteris mini Jolantą, kuri su vyru Vidu, iš Anglijos grįžę atostogų jas paaukojo, kad mamos namuose padarytų remontą.

„Visi mano vaikai ir jų antros pusės paslaugūs, geri, kiekvienas stengiasi palengvinti mano dienas, net palepinti mane, išpildyti vis dar neblėstantį norą pasipuošti“, – smagiai pasakoja E. Popovienė.

Mamos namuose vaikų ir anūkų klegesio netrūksta, tačiau susirinkti kartu visiems iki vieno jau tampa sudėtinga.

„Prieš porą metų, kai švenčiau 70 metų jubiliejų, vaikai buvo užsakę restoraną, tikėjomės visi susirinkti. Bet netikėtai susilaužiau koją ir atsisėdau į neįgaliojo vežimėlį. Dukros įkalbinėjo šventės neatšaukti. Bet aš buvau kategoriška – per jubiliejų vežimėlyje nesėdėsiu… Po trejų metų sukaks 75-eri, gal tada pavyks visiems prie bendro stalo susėsti“, – viltingai sakė deltuviškė.

Nepaisant to, kad šeimos narius kartais skiria atstumas, mamos širdyje visada apstu vietos kiekvienai dukrai, sūnui, anūkėliui ar mažajam proanūkučiui. Juos visus sieja prisiminimai, bendrystė ir neblėstanti meilė.

 AUTORĖS ir E. POPOVIENĖS šeimos albumo nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas