„Gera tarnauti Tėvynei“

Šį kartą kalbiname karį savanorį, 20-ties Jokūbą Savanevičių, tarnaujantį Ruklos miestelyje esančiame Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione. Vaikinas trumpai dalinasi savo kariška patirtimi ir skatina bendraamžius nebijoti eiti tarnauti Tėvynės labui.

J. Savanevičius nutarė tapti kariu savanoriu.

– Kokios emocijos aplankė, kai gavai šaukimą į Lietuvos kariuomenę?

– 2019 metų gruodį, pakeitus šaukimo į Lietuvos kariuomenę įstatymą (pradėti šaukti tarnauti ir besimokantys universitete), supratau, jog tarnyba neišvengiama. Nusprendžiau tapti kariu savanoriu. Todėl neištiko labai didelis šokas, kai gavau laišką, kad esu tinkamas kandidatas į Lietuvos kariuomenę. O dabar jau suprantu, kad visgi gera tarnauti Tėvynei.

– Ar kariuomenėje tempas labai skiriasi nuo tavo įprasto gyvenimo ritmo?

– Taip. Daugiau judėjimo, veiklos, kartais net nepastebiu, kaip greitai praeina diena. Beje, kaip buvusiam studentui ankstus kėlimasis rytais man nebuvo naujiena, tačiau ritmo pasikeitimas pasijuto. Galų gale, po kelių savaičių įpratau prie naujos kasdieninės rutinos.

– Ar karantinas turi įtakos Ruklos karinės bazės veiklai? Kaip viskas pasikeitė COVID-19 „okupavus“ šalį?

– Aš nelabai žinau, kaip buvo prieš karantiną, nes tarnauti pradėjau jau pandemijos metu. Tačiau, pasak mano vadų, karinis rengimas išliko beveik nepasikeitęs, išskyrus tai, kad visada turime dėvėti kaukes. Dėl viruso negalime ir savarankiškai sportuoti lauke bei kontaktuoti su kitais padaliniais.

– Kokios užduotys tau itin artimos, o kurias norėtųsi praleisti?

– Kad ir kokios malonios ar nemalonios užduotys būtų – jas visas reikia atlikti. Man širdžiai artimos – fizinis rengimas/sportas, šaudymai, įvairios pratybos. Praleisti kaip ir nieko nesinori, disciplina man visai pradeda patikti.

– Kuo užsiimi laisvu laiku?

– Žaidžiu stalo tenisą bei stalo futbolą. Dar – kitiems kariams kerpu plaukus. Tai pradėjau daryti tarnybos pradžioje ir tikriausiai kirpsiu iki pat jos pabaigos… Man šis užsiėmimas prie širdies, visai juo patenkintas.

– Ar sekasi sutarti su kuopos draugais? Kaip manai, ar ryšiai išliks ir po tarnybos?

– Kaip ir paprastai gyvenime, tarnaujant su vienais bendravimas nuoširdesnis, su kitais – šaltesnis. Tačiau kai miške prasideda pratybos su nakvyne, tada visi tampame likimo broliais: padedame vienas kitam nepaisant ankstesnių santykių. O dėl to, ar ir toliau išliks ryšiai, deja, nemanau, kad taip bus, nes dauguma esame iš skirtingų miestų. Aš, pavyzdžiui, vienintelis savo kuopoje esu ukmergiškis. Vis dėlto būtų labai smagu po kiek laiko pasitaikius progai susibėgti.

– Ar po tarnybos planuoji savo ateitį sieti su kariuomene, galbūt liksi dirbti šioje srityje?

– Taip, planuoju stoti į Lietuvos karo akademiją. Taip nusprendžiau dar atlikdamas privalomąją tarnybą. Man patiko, kaip čia viskas vyksta – tvarka, disciplina, broliškumas – tad panorau tapti šio „mechanizmo“ dalimi.

– Kas tau yra patriotiškumas?

– Savo šalies bei artimųjų gynyba, saugumas, darbas ir visiškas atsidavimas savo valstybei.

– Kodėl jaunuoliams palinkėtum nevengti ir nebijoti tarnauti?

– Dėl to, kad tai geras laikas atrasti save, įgyti drąsos ir savitvardos. Tai lyg koks pauzės mygtukas suprasti, ko iš tikrųjų nori gyvenime, ko nori iš savęs. Taip pat fiziškai ir morališkai sustiprėti, pamatyti save iš šono, kur esi gabus ir kur gali dar labiau save tobulinti. Tai ir puiki proga iššauti iš tikro kovinio ginklo – kas daugumai vaikinų tikrai įdomu ir aktualu.

 – Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Kamilė STRACHĖ

J. SAVANEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotraukos

Vaikinas planuoja savo ateitį susieti su kariuomene.

Mus remia: