Nuo 1996-ųjų Želvos katalikiški senelių namai neatpažįstamai pasikeitė.

Naujausi, Žmonės

Želvos senelių namams – 25 metai

Loreta EŽERSKYTĖ

1996-ųjų kovo 21 dieną buvo patvirtinti Želvos parapijos katalikiškų senelių namų nuostatai. Ši diena laikoma oficialia įstaigos gyvavimo pradžia, nors pirmosios senolės čia apsigyveno sausio 29-ąją. Nuo įkūrimo senelių namų direktore dirbanti Janina Driukienė teigia, kad per ketvirtį amžiaus Želvos parapijos klebonui Petrui Avižieniui pavyko įgyvendinti kone visus savo sumanymus. Atstačius ir suremontavus apleistą pastatą, jame šilumą, užuovėją ir ramybę randa savimi pasirūpinti nebepajėgiantys seneliai bei neįgalieji. Pamažu sutvarkytas buvęs apleistas Želvos kampelis, o senelių namai po rekonstrukcijos tapo ne tik erdvesni, bet ir patogiai, šiuolaikiškai įrengti. Įstaiga ženkliai prisideda prie nedarbo mažinimo kaime – čia dirba nemažas būrys vietos žmonių.

 

Mintis – įkurti našlių namelius

Direktorė J. Driukienė pasakojo, kad 1989-iais į Želvą atvykęs kunigas P. Avižienis, pirmą žiemą lankydamas kaimuose gyvenančias močiutes, į kleboniją grįždavo sukrėstas. Jis ilgai negalėdavo pamiršti regėto vaizdo – vėjo perpučiamoje pirkelėje senatvės dienas skaičiuoja negalių išvarginta senučiukė, už menkutės sienelės mūkia žaloji… Tokių vienišų, gyvenimo ir negalių naštos prislėgtų močiučių parapijoje buvo ne viena. Tad klebono galvoje pirmiausia ėmė suktis mintis įkurti našlių namelius ir bent žiemai juose surinkti atokiuose kaimuose išsibarsčiusias senoles…

Kai kunigas ėmė dairytis, kur galėtų apgyvendinti našles, jo žvilgsnis užkliuvo už miestelio centre griūvančio medinio namo. 1990-iais paprašė, kad kolūkis tą pastatą padovanotų parapijai. Pirmininkas Antanas Šiaučiukėnas neprieštaravo, apylinkės pirmininkas Vilimas Indrikonis šį sprendimą „palaimino“ ir apleistas namas tapo parapijos nuosavybe.

Pastatui reikėjo kapitalinio remonto, tad prasidėjo lėšų paieškos. Aukotojų sąraše – ne vien lietuviškos pavardės. Didžiulės paramos želviškiai sulaukė iš užsieniečių – vienos Olandijos organizacijos, remiančios socialinius projektus. Aukojo senelių namams JAV įsikūręs kraštietis Antanas Mikalajūnas, vokietis Arnoldas Jungas. Nuošaly neliko ir tautiečiai – paprasti geros valios žmonės, kilniam tikslui nepagailėję sunkiai uždirbtų ir sutaupytų litų.

Padedant geriems žmonėms ir laiminant Aukščiausiajam, remonto darbai judėjo į priekį. Netrukus buvusi dviaukštė lūžena pakilo naujam gyvenimui, nušvito ryškiai geltona spalva ir išsiskyrė iš aplinkinių pastatų.

1996-ųjų birželyje vykusių atidarymo iškilmių metu šie, 12 gyventojų talpinantys, namai buvo pavadinti meilės ir gerumo namais. Juos pašventino tuometinis Kaišiadorių vyskupijos apaštališkasis administratorius Juozas Matulaitis.

1996-ųjų birželyje vyko šių meilės ir gerumo namų atidarymo iškilmės.

Gyvena tarsi Dievo ausy

„Iš pradžių buvo noras vienišomis parapijos močiutėmis pasirūpinti žiemą, o atšilus jos vėl būtų grįžusios į savo namus. Planuota, kad vadinamuosiuose našlių nameliuose joms nereikėtų sukti galvos tik dėl patalpų šildymo. Tačiau jos pačios gamintųsi valgį, pačios savarankiškai tvarkytųsi…“ – pradžią prisiminė J. Driukienė.

Deja, norai buvo vienoki, tačiau susidūrus su realybe jie pasikeitė.

„Pirmas kelias dienas penkioms namelių gyventojoms, tarsi viešnioms, pati išviriau pietus. Kai pasakiau, kad dabar jau pačios turės sau gaminti valgį, išgirdau, jog jos čia gyvena tarsi Dievo ausy ir niekuo nesirūpins…“ – šypsosi pašnekovė.

Teko ieškoti virėjos, atsirado ir daugiau aptarnaujančio personalo. O kai atėjo pavasaris, grįžti į savuosius namus panoro jau ne visos močiutės.

Direktorė mena, kad praėjus vos keliems mėnesiams nuo įsikūrimo, visi kartu šventė vyriausios gyventojos 95-erių metų jubiliejų. Prie šventinio stalo su senelių namuose apsigyvenusiomis močiutėmis sėdo ir jubiliatės artimieji. Pamažu visiems kartu paminėti jubiliejus, didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas, susiburti prie Kūčių stalo tapo tradicija. Ji gyvuoja iki šiol.

Iš pradžių želviškiai kiek įtariai žvelgė į geltonajame medinuke prie langų rymančias močiutes. Ne paslaptis, kad pačios gyventojos sulaukdavo buvusių kaimynų, pažįstamų replikų, neva savus namus iškeitė į prieglaudą. Tačiau pamažu vietos žmonės apsiprato su miestelyje atsiradusiais senelių namais, kardinaliai pasikeitė ir jų požiūris į šią reikalingą socialinę įstaigą.

J. Driukienė mena, jog tada dažną dieną sulaukdavo ir svečių – lankė durų rankenos nepasiekiantys darželinukai, užsukdavo moksleiviai, neaplenkdavo miestelio ir aplinkinių kaimų moterys, tai kraitele, tai dubenėliu ar stiklainiuku nešinos…

Pirmieji senelių namų gyventojai susibūrė prie bendro stalo.

Senajame pastate tapo ankšta

Kai per pirmuosius metus Želvos parapijos katalikiški namai prisipildė, taip ir neištuštėjo. Beveik visada vietos čia laukė dar keli seneliai ar neįgalieji.

Nepaisant to, kad pastate nebuvo patogumų, senelius į antrą aukštą darbuotojoms tekdavo nešioti ant rankų, visi šių namų gyventojai buvo apgaubti dėmesiu ir šiluma.

„2013 m. klebonas ėmė rūpintis rekonstrukcija. Per porą metų šalia senojo medinio pastato iškilo gerokai už jį didesnis mūrinis priestatas. Jame – visi patogumai, erdvūs kambariai seneliams, šiuolaikiškos buitinės patalpos, patogiai įrengti sanitariniai mazgai“, – sakė direktorė.

Įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Želvos parapijos katalikiškų senelių namų rekonstravimas“, buvo skirta beveik 500 tūkst. eurų. Iš šių lėšų buvo pastatytas ir 2015 m. pavasarį atidarytas 520 kv. metrų ploto priestatas su 24 gyvenamosiomis vietomis senyviems ar neįgaliems žmonėms, įrengti užimtumo kambariai, pagalbinės bei personalo patalpos, saugi katilinė. Senelių namai aprūpinti nauja įranga, baldais, buitine technika.

Senajame medinuke įrengtos administracinės ir pagalbinės patalpos, erdvi virtuvė, slaugytojos kabinetas, sandėlis.

„Esame kaip viena šeima“

„Iš pradžių mes, senelių namų darbuotojos, sakydavome, jog rūpinamės savo mamomis, dabar – jau seserimis ir broliais. Taip ir gyvename, visi esame kaip viena šeima…“ – kalbėjo direktorė ir pasidžiaugė, kad čia dirbantys žmonės yra atsidavę savo darbui, neskaičiuoja valandų.

Dabar įstaigoje – septyniolika darbuotojų. Visi, išskyrus iš Ukmergės atvažiuojančią socialinę darbuotoją, želviškiai. Kartu su J. Driukiene nuo atidarymo dienos dirba virėja Sigita Kriaučiūnienė, kitų stažas kiek trumpesnis.

„Dauguma darbuotojų dirba nemažai metų, jų kaita pas mus nedidelė. Turime kelis pakaitinius, kurie išleidžia atostogų, pavaduoja susirgus. Tad atsitiktinių žmonių nėra, o tai labai svarbu mūsų globotiniams“, – sakė J. Driukienė.

Šiuo metu įstaigoje gyvena 22 žmonės – 17 moterų ir 5 vyrai. Vyriausiai gyventojai – 97 metai, jauniausiai – 62-eji. Ilgiausiai čia gyvena du vyrai – vienas nuo 2007-ųjų, kitas – nuo 2010-ųjų.

„Tik dalis mūsų gyventojų – iš čia kilę ar gyvenę Želvos krašte. Kiti leisti senatvės dienas atvyko iš kitų rajono vietovių, taip pat Vilniaus, Molėtų… Pirmosios gyventojos buvo 75–95 metų, dabar sulaukiame ir gerokai jaunesnių, kuriems dėl ligos ar negalių reikalinga slauga ir priežiūra. Pasitaiko, kad garbaus amžiaus sulaukusiais tėvais paprašo pasirūpinti užsienyje gyvenantys jų vaikai. Iš viso nuo 1996-ųjų mūsų senelių namuose paslaugos suteiktos beveik 200 žmonių“, – skaičius vardijo direktorė.

Iki karantino Želvos senelius lankė svečiai, čia vyko įvairūs renginiai.

Išgyveno koronavirusą ir laukia pavasario

Pasakodama apie katalikiškų senelių namų kasdienybę, J. Driukienė pripažino, jog vienas sunkiausių išbandymų, tekęs įstaigai, – COVID-19 pandemija.

„Sirgo ir seneliai, ir darbuotojai, įstaiga buvo tapusi infekcijos židiniu. Tuomet, kai reikėjo izoliuotis, dvi darbuotojos pasiaukojo, dvi savaites neiškėlė niekur kojos – liko su globotiniais. Pikas praėjo, visi mūsų seneliai ir darbuotojai laimingai pasveiko. Dabar laukiame pavasario. Atšilus priešais senelių namus pradės veikti fontanas, kurį bendromis jėgomis pernai geranoriškai įrengė bendruomenė, teikusi Vietos veiklos grupei paraišką ir gavusi paramą. Čia pat matome dar vienos klebono svajonės – buvusio šabakštyno vietoje kuriamo parko – užuomazgas. Jame žydės gėlės, sužaliuos pasodinti medeliai, inkiluose gyvens paukščiai. Visu tuo galės džiaugtis ir mūsų gyventojai“, – su dėkingumu visiems Želvos žmonėms, kurie prisideda prie parapijos katalikiškų senelių namų aplinkos puoselėjimo, kalbėjo direktorė.

Želvos katalikiškų senelių namų nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas