J. Stašelienė džiaugiasi, kad gausus sniegas leidžia mėgautis slidinėjimu.

Naujausi, Žmonės

„Negrįžtu į namus nenučiuožusi dešimties kilometrų“, –

sako 88-erių sporto meistrė, nusipelniusi trenerė, Lietuvos sportininkų pergalių biatlone pradininkė, tremtinė Julija STAŠELIENĖ

Genovaitė KAZIELIENĖ

Kai į redakciją paskambino laikraščio bičiulis, buvęs „Šilo“ pagrindinės mokyklos direktorius Leonas Žuklys ir papasakojo, kad kasdien slidinėdamas sutinka taip pat sportuojančią beveik devyniasdešimties metų moterį, sunku buvo tuo patikėti. Tačiau susitikus su šia ukmergiške, nuostabos neliko – plačios šypsenos ir jaunatviškumo jai galėtų pavydėti ir kai kurie penkiasdešimtmečiai…

 

Pradžia nebuvo lengva

Šnekučiavomės Julijos Stašelienės bute Pivonijos mikrorajone. Pokalbis truko beveik penkias valandas, nes ši turtingos biografijos, patyrusi nemažai išbandymų, labai daug gyvenime pasiekusi, puikios atminties šviesuolė turėjo ką papasakoti.

Julija gimė Pabaisko seniūnijoje, Deltuvėlės kaime, septynių vaikų šeimoje. Tėtis Jonas Unikauskas – buvęs savanoris, dalyvavęs kovose prieš lenkus, todėl gavo žemės – 19,5 hektaro. „Kadangi mano seneliai gyveno Savidonyse, tėvelis dairėsi, kad sklypas būtų netoliese. Taip ir įsikūrė su mama Deltuvėlėje“, – prisimena pašnekovė. Ir neslepia, kad jos tėvams pradžia nebuvo lengva, tačiau jie pasižymėjo darbštumu, be to, 1934 metais tėvelis ūkininkų loterijoje laimėjo 10 tūkstančių litų, tai irgi padėjo prasigyventi.

Gyvenimo negandos nesugniuždė stiprios moters.

Tremiamam tėveliui pavyko pabėgti

Kai Lietuvą okupavo sovietai, 1941 metais prasidėjo trėmimai. Į Sibirą buvo išvežami turtingesnieji, tad šeima buvo pasiruošusi bet kurią minutę palikti gimtuosius namus. Tačiau tąkart, kaip sako Julija, ši neganda „prašoko“, nekliudė jų ir per 1947-ųjų vežimą. J. Stašelienė pasakoja, kad tėvai padėjo partizanams: „Pamenu, pabarbena į langą, tada paima tėvelis peilį ir svirne lipa aukštyn, kur laikėme lašinius, kumpius, skilandžius. Šį maistą perduodavo kovotojams.“

„Tada atėjo lemtingieji 1948-ieji. Tėvelis valsčiuje turėjo pažįstamą, tai šis perspėjo, kad prasidėjo vežimai. Todėl pradėjome slapstytis pas senelius Savidonyse. Gegužės 22 dieną broliukas Jonukas pasiprašė tėvelio, kad kartu pareitų į namus ir paimtų vadovėlį, iš kurio galėtų pasimokyti, nes turėjo išlaikyti egzaminus pereinant į aukštesnę klasę. Taip pat reikėjo ir karves pamelžti, ir gyvulius pašerti. Tačiau sugrįžus į sodybą čia jau laukė stribai. Taip ir išvežė juos ir mamą“, – mena pašnekovė.

Tremiamus tėvus jaudino, kaip toliau gyvens Lietuvoje likę vaikai. Tad pasitarę nusprendė, kad tėvui reikia bėgti. Ir tai jam pavyko: „Kelionė buvo ilga, todėl kartkartėmis traukinys sustodavo, per tokias pertraukas būdavo galima įsipilti karšto virinto vandens, į traukinį įlipdavo vietiniai pardavinėti laikraščių. Kai ešelonas sustojo prie Oršos, tėvelis nupirko vieno prekeivio visus laikraščius, jam atidavė savo gerą paltą, o pats apsivilko jo „fufaikę“. Taip ir pabėgo.“

Tą dieną, kai išvežė tėvus, Julija Ukmergės gimnazijoje laikė egzaminus. Pas ją atbėgusi pusseserė „tiesiog ištraukė“ moksleivę iš klasės ir abi pasileido link Deltuvos, pas mamos seserį. Po to kurį laiką mergina Vilniuje prižiūrėjo tetos vaikelį.

Nuteisė trejiems metams

Sugrįžęs į namus J. Unikauskas „pradėjo gaudyti“ išsibarsčiusius vaikus. Priprašė, kad sesuo iš Vilniaus parvežtų ir Julytę, nes ji gerai mokėsi, tad tėvelis norėjo, kad dukra toliau lankytų mokyklą. Kadangi šeima buvo pasiruošusi trėmimui, iš anksto pasirūpino turto saugumu – gyvulius, grūdus išslapstė pas kaimynus, giminaičius, juos sugrįžęs tėvelis ir atsiėmė.

Tačiau 1949 metais Joną už pabėgimą suėmė ir nuteisė trejiems metams, o bausmę atlikti išvežė į Šilutės koncentracijos stovyklą.

Išvežė į gilią taigą

1951 metais rudenį Julija mokėsi gimnazijos vienuoliktoje klasėje, ją buvo priglaudusi teta su šeima, gyvenanti prie Pašilės. Gimnazistei sekėsi puikiai, ji labai mėgo skaityti, tad aplinkiniai pranašavo, kad mergina turėtų studijuoti lietuvių kalbą arba žurnalistiką. Tačiau likimas lėmė kitą kelią. Lyg tai būtų įvykę ką tik, J. Stašelienė mena kiekvieną smulkiausią 1951-ųjų spalio 2 dienos detalę: „Grįžau namo iš gimnazijos, tais metais turėjau laikyti egzaminus. Staiga pamačiau važiuojančius sunkvežimius, kuriuose sėdėjo žmonės su „venzlais“ – į paklodes suvyniotais daiktais. Viename buvusi mano bendraklasė sušuko: „Julyte, mane veža!“, tačiau į šiuos žodžius iš pradžių neatkreipiau dėmesio. Ir pasukau link tetos sodybos. Tik prisiartinusi pastebėjau kieme kelis žmones. Kai supratau, jog tai stribai, nutariau grįžti atgal, tačiau mane sulaikė: „Panelyte, kur tu eini?“ Kai prieš išvežant man leido pasiruošti, sugebėjau pabėgti į lauką. Gal ir būtų pavykę pasprukti, tačiau toje pusėje, kur pasukau, krūmuose buvo pasislėpęs dar vienas stribas – tykojo iš Savidonių pargrįžtančio mano brolio. Jis iššoko tiesiai į mane nutaikęs pistoletą, tad nebuvo kitos išeities, kaip vėl grįžti į namus…“

Aštuoniolikmetei merginai giminaičiai padėjo susirinkti rūbus, įdavė truputį pinigų, nes ir patys jų daug neturėjo, maišiuką bulvių ir prasidėjo kelionė į Sibirą. Brolis taip pat pasiėmęs daiktų, dar jam buvo davę kažkiek pinigų, seserį vijosi, tačiau nespėjo, kadangi ešelonas nuvažiavo į kitą pusę, negu jis tikėjosi.

Pašnekovė prisipažįsta, kad iki Uralo ji tikėjosi, kad kaip ir tėveliui jai pavyks pabėgti, tačiau kai traukinys pasiekė Čeliabinską, viltys išblėso…

Baigus kelionę traukiniu, ji tęsėsi garlaiviais Obės upe, kol tremtiniai pasiekė gilią taigą – Tomsko srityje, Parabelio rajone, Paiduginos upės dešiniajame krante esančią Beriozovką. Čia tremtiniams buvo skirstomi darbai „leschoze“, tai yra miško pramonės ūkyje.

Julijai su drauge „pravedė instrukciją“, kaip reikia laikyti pjūklą, kirvį, ir kelias dienas jos kirto pušis. Tačiau mergaičiukėms nelabai sekėsi šis darbas. Pasakodama moteris šypsosi, kad „pjaunamos pušys virto ne ant žemės, o viena ant kitos ir pasikabindavo ore“. Tad draugėms buvo paduotos šluotos ir jos turėjo šlavinėti sniege padarytus vandens pripiltus ir užšalusius griovelius, kuriais rogėmis buvo gabenami medžiai.

Grįžo pas savuosius

1952 metais sovietų valdžia nutarė, kad šeimos, ištremtos į Sibirą, turi būti kartu. Tad Julija pradėjo kelionę pas artimuosius – iš pradžių garlaiviu grįžo Obe, po to traukiniu važiavo iki Krasnojarsko, o ten vėl buvo pasodinta į laivą ir Jenisiejumi pasiekė Igarką, kur gyveno mama su vaikais. Tuo metu tėvelis dar kalėjo lageryje Lietuvoje.

„Pasitikusi mama paskutinį kartą mane matė, kai buvau penkiolikos, tad tikėjosi, kad jau būsiu subrendusi panelė. Buvau tokia kūda, netikusi, jog išvydusi ji tik aiktelėjo: „Julyte, kokią tave mačiau, tokia ir dabar esi…“ Ir tai nenuostabu – juk gyvenome pusbadžiu, net „kombinžiras“ (kombinuotieji riebalai) buvo deficitas, kurį nusinešusios į mišką tepdavome ant duonos“, – mena pašnekovė.

Igarkoje ji pradėjo dirbti lentpjūvėje, skaičiavo lentų paketus, kuriuos krovė į baržas.

Čia lietuviai, kurie buvo atvežti 1948-aisiais, per ketverius metus jau buvo susigyvenę, kai kurie susituokę, turėjo vaikų.

Gyvenimo sąlygos taip pat buvo nepalyginamai geresnės negu miške.

Baigė mokslus

„Susirašinėjau su pussesere, paprašiau, kad ji atsiųstų pažymą, kad aš Ukmergėje mokiausi, kokie mano pažymiai. Kai ją gavau, baigiau vakarinę mokyklą. Turėjau tik vienintelį trejetą – iš rusų kalbos“, – sako Julija.

Kaip prisipažįsta tremtinė – jaunystė yra jaunystė: net ir nepavalgius, sunkiai dirbant norisi pramogų, bendravimo su bendraamžiais. Taip ji susipažino su brolio draugu Henriku Stašeliu, pradėjo draugauti, o po to – ir susituokė.

„Su Henriku norėjome studijuoti Miškų technikos institute, tačiau nepraėjome konkurso. Tada abu nusprendėme stoti į Kūno kultūros technikumą, į kurį vidurinės mokyklos absolventai buvo priimami be egzaminų. Jį baigiau raudonu diplomu. Dėl to mane be egzaminų priėmė į Krasnojarsko pedagoginio instituto fizinio auklėjimo ir fiziologinės anatomijos fakultetą. Čia baigiau vieną kursą. 1958 metais grįžusi į Lietuvą, įstojau į antrą Pedagoginio instituto kursą, šią aukštąją mokyklą 1961 metais baigiau su pagyrimu“, – atskleidžia savo kelius į mokslą tremtinė.

Sibiras „išaugino“ slidininkę

„Vaikystėje nemėgau sporto – gimnazijoje kelis ratus vos vos atbėgdavau kone paskutinė… Tačiau turėjau kažkokį vidinį potraukį slidėms: broliai patys jas gamino – tokias medines, užlenktais galais. Ir neblogai man sekėsi – ne tik sėkmingai leisdavausi nuo aukštokų kalnelių, bet su berniokais šokinėdavau ir nuo tramplinuko… Vėl stojau ant slidžių būdama Sibire, Igarkoje, kai Henrikas iš sporto komiteto „išsirašė“ slides, reikėjo tik savo batus turėti. Iščiuožėme grupelė jaunuolių spaudžiant trisdešimties laipsnių šaltukui, tačiau jis nebuvo baisus. Po to pradėjau dalyvauti slidininkų varžybose – iš pradžių laimėjau trečią vietą, o 1953-aisiais – pirmą. Tada kaip prizą gavau atraižą tokios medžiagos, vadinamos krepdešinu, iš kurio mamytė man pasiuvo palaidinukę. Ilgai ją dėvėjau… “, – su šypsena prisimena J. Stašelienė.

Mergina pateko į Krasnojarsko slidininkų rinktinę, pradėjo gauti maisto talonus: „Surinkusi kelis, nuėjau į tokį pusiau restoraną, kur galiojo talonai, ir sočiai pavalgiau – tai buvo sriuba, kažkokie kotletai ir kompotas. Dieve, kaip man buvo skanu!“

1958 metais ji tapo Krasnojarsko krašto spartakiados slidinėjimo čempione.

Biatlonininkų treniruotė.

Pirmoji įvykdė sporto meistro normatyvą

Grįžę į Lietuvą sutuoktiniai apsigyveno Vilniuje. Julija ir toliau sportavo – 1961-aisiais, devynių respublikų mače Almatoje, ji įvykdė sporto meistro normatyvą ir tapo pirmąja tokį lygį pasiekusia slidininke Lietuvoje.

J. Stašelienė dalyvavo 1962 ir 1966 metų Tarybų Sąjungos spartakiadose. Ypač gerai ji pasirodė pastarojoje, vykusioje Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), kai iš visų mūsų sportininkų pasiekė geriausių rezultatų.

Slidininkės karjerą baigė būdama 33-ejų.

J. Stašelienė su Lietuvos komanda.

Išaugino čempionus

1964-aisiais moteris įsidarbino tuometinėje „Dinamo“ sporto draugijoje trenere ir čia dirbo 25 metus, kai ši draugija buvo uždaryta.

Treniravo slidininkus, nuo 1975-ųjų – biatlonininkus. Beje, aštuonerius metus ji buvo vienintelė moteris biatlono trenerė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje…

Paskutinį kartą Lietuvos rinktinei ji vadovavo Tautų spartakiadoje 1982 metais.

Talentinga, reikli trenerė padėjo žengti pirmuosius žingsnius dukart pasaulio jaunimo čempionui Igoriui Gruzdevui, išugdė Tarybų Sąjungos čempioną Marianą Kačanovskį, olimpietį Liutaurą Barilą, jos treniruojamos komandos tapo Lietuvos čempionėmis.

Sportininkė pasiekė daug pergalių.

 Vadino mama

To meto laikraštyje „Sportas“ vieno straipsnio autorius rašė, kad J. Stašelienės auklėtiniai trenerę už akių vadino „mama“, „mamyte“, „mūsų Julija“. Ir tuo negali netikėti, klausydamas jos pasakojimo apie tą metą. Kadangi „Dinamo“ buvo pusiau sukarinta draugija, kuriai priklausė vidaus reikalų, kariuomenės, netgi saugumo struktūros, trenerė buvo pažįstama su įtakingais pareigūnais. Tų ryšių dėka ji pasirūpino, jog nė vienas jos auklėtinis nebūtų išsiųstas tarnauti už Lietuvos ribų. Kadangi tuo metu trūko maisto produktų, sportininkams dalijo talonus. Ji, matydama, kad kuris nors jos treniruojamas sportininkas gyvena skurdžiau, duodavo jam maisto talonų, nepasiturintiems padovanodavo slidininko reikmenų. Biatlonininkus, jiems baigus trasą, sutikdavo su karšta arbata.

Netgi dabar, vartant albumą, ji sportininkus vadina „berniukais“, prisimena ne tik jų treniruotes, laimėjimus, bet ir žino, kokiu keliu kas toliau pasuko. Jie – mokslų daktarai, profesoriai, puikūs savo srities specialistai. Auklėtiniai jos taip pat nepamiršta – paskambina, pabendrauja. O kai Julija sulaukė 85-erių, surengė jai šventę ir gražiai pasveikino.

Garbės raštas, įteiktas Sibire.

Vyko uždarbiauti už Atlanto

Kai „Dinamo“ draugiją uždarė, Julija iki 2001 metų dar dirbo „Sietyno“ sporto mokykloje.

Būdama 68-erių, ji jautėsi kupina jėgų, tad kai tais pačiais metais buvusi kolegė ir draugė, ištekėjusi už amerikiečio, pakvietė į Jungtines Amerikos Valstijas padirbėti, moteris nedvejodama sutiko. 2002-aisiais Čikagoje ji prižiūrėjo bobutę. Tuo metu Solt Leik Sityje vyko olimpiada. Draugė nupirko bilietus, tad abi stebėjo biatlonininkų varžybas, čiuožėjų Povilo Vanago ir  Margaritos Drobiazko atliekamą privalomąją programą.

Gynė Tėvynės laisvę

J. Stašelienė – Tėvynės patriotė, žinanti, ką reiškia jos netekti. Todėl buvo viena Vilniuje besikuriančios Konservatorių partijos narių.

Per 1991-ųjų įvykius, kai sausio 11 dieną per radiją paskelbė, jog desantininkai užpuolė ir užėmė Spaudos rūmus, Julija buvo viena pirmųjų, ten nuskubėjusių. Prisimindama tuos laikus, ji sakė, jog vieno sovietų tanko vamzdį desantininkai atsuko tiesiai virš jos ir kitų susirinkusiųjų galvų, o nuaidėjus pirmajam šūviui ugninis kamuolys taip tvokstelėjo, kad moteris prarado sąmonę, suklupo. Kai atsipeikėjo, plyšo galva, liežuvis buvo kaip sutinęs, negalėjo ištarti nė žodžio. Šio šūvio pasekmes ukmergiškė jaučianti ir dabar, nes buvo sutrikdyta klausa.

2013 metais moteris apsigyveno Ukmergėje – nusipirko butą Miškų gatvėje. Dar 1991-asiais, kai buvo grąžinama žemė jos savininkams, broliai ir seserys išsidalino ir tėvams priklausiusį sklypą Deltuvėlės kaime. Atgavusi savo dalį – daugiau kaip 3 ha, beje, žemdirbystei nelabai tinkamoje vietoje – šalia kalnelio, moteris nutarė jos neparduoti. Galvojo, kad gal kada grįš į gimtinę…

Tuo labiau kad čia modernų vagonėlį pasistatė ir apsigyveno dukra Rūta.

Sunkūs išbandymai

Moteris neslepia, kad gyvenimas jai pateikė daug išbandymų. Tai ne tik sunkios dienos Sibire, bet ir akimirkos, kai mirtis atrodė neišvengiama: „Kartą kertant pušis mane užgriuvo medis, visi jau nesitikėjo, kad išgyvensiu… Dar viena akistata su mirtimi – kai kartą skendau. Tuomet stovyklavome, kadangi savo didžiausio pomėgio skaityti neatsisakiau nė vienos akimirkos, nutaikiusi valandėlę nuėjau prie upės ir atsisėdusi ant šakos įnikau į knygą. Staiga šaka nulūžo, aš nugarmėjau į vandenį. Ten buvo status krantas, gilu, o aš nemokėjau plauki. Visomis išgalėmis kapsčiausi, griebiau už šaknų, po to kažkaip pavyko įsikibti į šakas ir šiaip ne taip išsikepurnėti…“

Daug skausmo suteikė gana ankstyvos tėvelių mirtys, prieš keliasdešimt metų į Anapilį išėjusio vyro Henriko netektis. Dabar moteris džiaugiasi bendravimu su dukra Rūta, sese, dukterėčių šeimomis.

„Noriu mirti gimtinėje…“

Kai trečiadienį kalbėjomės, Julija apgailestavo, kad negali parodyti prizų, apdovanojimų, kuriuos yra gavusi. Mat didžioji dauguma daiktų supakuoti – moteris greitai apsigyvens name savo gimtojoje Deltuvėlėje. Nors nesiskundžia ir dabar turimu butu, tačiau senjorei labai trūksta saulės – ją mato tik retkarčiais, nes užstoja aplinkiniai namai. Dabar kiekvieną dieną J. Stašelienė su slidėmis išsiruošia į artimiausią mišką, kur nučiuožia ne mažiau dešimties kilometrų, kai nėra sniego – vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, vis dėlto jai bus geriausia gimtinėje. Čia – nuo vaikystės žinomi kalneliai, daug erdvės, daržiukas, kuriame išsiaugina daržovių, vaisių, uogų. Julija prisipažįsta: „Noriu gyvenimą baigti ten, kur praleidau vaikystę – laksčiau basomis kojomis, ganiau karvytes…“

AUTORĖS ir J. Stašelienės asmeninio archyvo nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį

  • babkė :
    reikalauju parašyti apie Klavdiją Stepanovą
  • bravos.saunuole :
    SUPER. o kitos bapces vaitoja,skundziasi. kas kaltas kad pacios savimi nesirupina,nevaiksto,nejuda... sumedeja. uzsienyje senjoru pilna sportuojanciu,o pas mus vienas kitas,visi butuose uzsidare bijo nosi iskisti,net kai koronos dar nebuvo.... tinginiai,ne kitaip.
  • Sigita :
    Dėkoju Aukščiausiajam už tokius unikalius žmones! Kuriuos drąsiai galiu vadinti herojais . Nepabūgę išbandymų tapo visiems pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu! Ačiū , kad esate ir kuriate nuostabius dalykus! Ačiū, kad šviečiate savo kilniais darbais. Ačiū, straipsnio autoriui už išskirtinę pažintį ir optimizmo viltį. ... Kokių nuostabių žmonių esama.....
Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas