„Visų mūsų laukia ilgas ir sudėtingas laikas iki pavasario“

Aktualiausia pastarojo meto tema – COVID-19 pandemija. Ji vienaip ar kitaip palietė mūsų visų gyvenimus. „Gimtosios žemės“ redakcija tęsia pokalbių ciklą su žmonėmis, kasdien susiduriančiais su koronaviruso infekcija. Šįkart kalbėjomės su Ukmergės ligoninės Anesteziologijos-reanimacijos skyriaus, kuriame gydomi ypač sunkiai sergantys žmonės, vedėja Aušra RODZEVIČIENE.

– Kaip vertinate tai, jog Ukmergės ligoninė nusprendė vėl priimti sergančius koronavirusu ir pertvarkyti darbą?

– Gydymo įstaiga pati šio sprendimo nepriėmė. Koordinavimas vykdomas iš Vilniaus Santaros klinikų, ten ir sprendžiama, kurios atraminės ligoninės turi įsitraukti ir priimti COVID-19 sergančius pacientus, nes jų kasdien vis daugėja. Ukmergiškių niekas neklausė, norime to ar ne. Suprasdami bendrą situaciją šalyje turėjome prisijungti prie medicininę pagalbą teikiančių įstaigų ir dirbti. Pacientai į mūsų ligoninę atkeliauja iš viso Vilniaus regiono.

– Nuo ko teko pradėti? Kaip pertvarkytas Anesteziologijos-reanimacijos skyrius?

– Pertvarką pradėjome jau pavasarį. Po pirmosios koronaviruso bangos grįžome į įprastą darbą, o neseniai vėl teko imtis panašių veiksmų, perskirstyti žmogiškuosius išteklius. Jau pandemijos pradžioje buvome atskyrę patalpas, apgalvoję, kaip reguliuosime srautus. Kadangi nebuvome spėję atidaryti naujojo operacinio bloko, tai jis dabar liko kaip švari zona. Vienoje iš operacinių įrengėme izoliacinę palatą, kurioje gydomi ištirti ir koronavirusu neužsikrėtę pacientai. Visas Anesteziologijos-reanimacijos skyrius dabar „covidinis“, į jį guldomi labai sunkūs COVID-19 ligoniai.

– Ar tokia situacija kelia problemų, sunkumų? Kaip derinate darbą su „švariais“ ligoniais ir „covidiniais“?

– Didžiausi iššūkiai tenka personalui. Kadangi pakankamai jo neturime, reikėjo skolintis kitų skyrių slaugytojas, slaugytojų padėjėjas. Vyksta nuolatinis mokymasis, kaip dirbti su reanimaciniais pacientais, tad normalu, kad įtampa jaučiasi. Kadangi srautus pavyko atskirti, tai kol kas darbas vyksta normaliai.

– Ar pasikeitė darbo specifika atidarius dar vieną COVID-19 padalinį? Kokių ligonių sulaukiate? Ar padaugėjo sunkių pacientų, ar galite jiems visiems padėti? Kaip žinia, buvo ir mirties atvejų, kas tapo to priežastimi?

– Pacientai atkeliauja iš įvairių miestų, slaugos ligoninių, kai kurie – iš namų. Kiekvieną dieną dirbame atsižvelgdami į esamą situaciją. Didelis krūvis tenka kolegoms COVID-19 skyriuje. Ligoniai, kurie patenka į mūsų skyrių, didžiąja dalimi – sunkūs, beveik visi turi gretutinę patologiją. Pagalbą suteikiame visiems, gydymas taikomas pagal algoritmus, suderintas su infektologais ir visų specialybių gydytojais, kurių reikia individualiai kiekvienam pacientui. Pasitaikiusios mirtys dažniausiai buvo sąlygotos plaučių uždegimų, o esant sunkioms gretutinėmis patologijoms – dažnai ir neišvengiamos.

– Ar pakanka apsaugos priemonių darbuotojams, medicininės įrangos?

– Šiuo metu jaučiamės saugiai, apsaugos priemonių netrūksta. Iš Vilniaus Santaros klinikų jau gavome tris naujus dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatus, dar laukiame specialių didelės tėkmės deguonies aparatų.

– Kas yra sunkiausia ir sudėtingiausia? Kas kelia didžiausią nerimą?

– Sudėtingiausia turbūt kasdien besikeičianti situacija, pradedant įvairiais įsakymais, tvarkų pakeitimais ir panašiais dalykais. Personalas ir aš labiausiai nerimaujame, kas bus toliau, kokie bus krūviai, nesirgę kolegos baiminasi užsikrėsti… Bijome, kad negalėsime užtikrinti visiems pacientams pagalbos. Liūdniausias scenarijus būtų, jeigu reikėtų rinktis, ką gelbėti, o ko ne. Personalo yra tiek, kiek yra, o patalpos nepritaikytos infekciniams ligoniams. Laimei, skyriai, kuriuose dabar gydomi sergantieji koronavirusu, neseniai buvo rekonstruoti, tai bent atskirų tualetų padaugėjo. Dėl to ir pacientams patogiau, ir personalui saugiau.

Suprantu ir kitų rajono gyventojų nerimą dėl ligoninėje apribotų ir nutrauktų operacijų, kitų medicininių paslaugų. Tačiau jos sustojo visose didžiosiose šalies gydymo įstaigose. Mes, medikai, taip pat sergame, tad sunku bus laukti pavasario.

– Buvote pirmoji medikė Ukmergės ligoninėje, užsikrėtusi koronavirusu. Ar ši patirtis padeda šiandien?

– Aš buvau pirmoji, kuriai nustatė COVID-19, o susirgimų jau buvo ir iki manęs, tik jie nežinojo, kad serga. Patirtį įgijau kaip pacientė, tad lengviau užjausti ir suprasti tuos, kurie dabar serga ir kelia daug klausimų.

– Ar nebijote vėl užsikrėsti?

– Apie tai nesusimąsčiau. Dėl savęs bijau mažiausiai, labiau nerimauju dėl artimųjų, kurie turi gretutinių ligų. Aš tikiuosi, kad pavyks apsisaugoti, o kaip seksis, parodys ateitis. Visų mūsų laukia ilgas ir sudėtingas laikas iki pavasario.

– Gal turite patarimų, kaip turėtume gyventi, kaip saugotis nuo koronaviruso?

– Patarimus dalina įvairios institucijos, todėl informacijos pakanka. Tiesiog žmonėms reikėtų susiimti ir šiek tiek pakentėti, kad virusas neplistų, kad sveiki ir ramūs bent šv. Velykas galėtume sutikti artimųjų rate. Kalėdos, kai tokie užsikrėtimų mastai, dar nebus labai linksmos.

– Ačiū už pokalbį ir „Gimtajai žemei“ atsiųstas nuotraukas, kuriose užfiksavote darbo skyriuje momentus, fotografuodama maistine plėvele apklijuotu mobiliojo ryšio telefonu, kad nebūtų perneštas virusas.

Kalbėjosi Nijolė STUNDŽIENĖ

A. RODZEVIČIENĖS nuotr.