„O kodėl nepabandžius pačiai?”

Ukmergės rajone gyvenanti Rima Žudienė stebina kūrybiškumu: dainų kūryba, koncertai, dabar dar – ir skėčių nėrimas. Laiko ji randa bitėms, žvejybai, be to, kasdien mankštinasi ir valgo tik pačios pagamintą maistą. Kas ši moteris ir kaip jai užtenka „parako“ viską aprėpti?

– Pokalbį pradėkime nuo Jūsų prisistatymo. Kaip save apibūdintumėte?

– Esu kaimyninio Panevėžio rajono Raguvos kultūros centro meno vadovė. Vadovauju vokaliniams moterų ansambliams „Baladė“ ir „Aura“, senjorų mišriam ansambliui „Šilų šarma“. Esu dainų kūrėja ir atlikėja.

– Kada supratote, kad savo ateitį siesite su menu ir kūryba?

– Nuo mažens buvau linkusi prie meno: mėgau piešti akvarele, pati savarankiškai išmokau groti akordeonu, vėliau – skambinti gitara. Jau būdama penkerių metų, laukdavau ateinančių kaimo moteryčių į parduotuvę, kurios užsukdavo ir pas mus. Tuomet aš joms koncertuodavau. Dainuodavau daineles, kurių išmokdavau klausydamasi patefono plokštelių. Jau tada man buvo pranašaujama dainininkės ateitis.

– Iš kur kilo meilė dainai?

– Mano tėtis grojo septynstyge gitara, jis buvo savamokslis, o mama turėjo labai gražų balsą ir pritardavo dainuodama. Klausantis jų, matyt, ir gimė ta meilė dainai. Pirmoje klasėje per naujametinį pasirodymą jau grojau lūpine armonikėle.

– O kaip išmokote groti gitara?

– Aš grodavau akordeonu. Iš klausos mokėjau pagroti ne tik žinomas lietuviškas, bet ir visas Alos Pugačiovos dainuojamas dainas. Kai man buvo 16 metų, kaimynystėje gyvenanti mergina nusipirko gitarą ir išmoko ja skambinti. Pagalvojau, jei jau kaimynė išmoko šiuo instrumentu groti, tai kodėl gi aš negaliu? Pasiėmiau tėvelio gitarą ir prasidėjo mano muzikavimas. Pažiūrėdavau, kokius akordus spaudo kaimynė, ir mokiausi…

Šypsena ir gitara – gyvenimo draugai.

– Matyt, netrukus išėjote ir į sceną? Kada įvyko pirmasis Jūsų koncertas?

– Scena man nebuvo naujiena. Nuo 16 metų pradėjau dainuoti įvairiuose Panevėžio estradiniuose ansambliuose. Dirbdama tuometinėje „Ekrano“ gamykloje, įsijungiau ir į čia suburtą estradinį ansamblį. Net dalyvavau konkurse „Vilniaus bokštai“, su kolektyvu 1986 metais buvome pakviesti koncertuoti į Vietnamą, kur vyko lietuvių dienos. Dar vėliau „Ekrano“ gamykloje su vadovu Edmundu Karpiu buvome sukūrę moterų estradinį ansamblį.

– Neretai galima Jus išvysti koncertuojant kartu su poetu ir fotografu Albinu Kuliešiu. Kaip atsirado šis duetas?

– Gitara skambindavau ir dainuodavau tik vakarėliuose tarp savų. Kartą tuometinė Kultūros centro Užugirio skyriaus meno vadovė pakvietė dalyvauti konkurse „O tu dainuok“, kuris kasmet vyksta Siesikų kultūros namuose. Po šio konkurso laikraštis išspausdino straipsnelį ir nuotraukų. Taip A. Kuliešis sužinojo apie mane ir pasiūlė kartu dalyvauti Panevėžio bibliotekoje vykusiame jo poezijos knygos pristatyme. Buvome labai šiltai žiūrovų priimti. Taip ir prasidėjo mūsų bendri pasirodymai.

– Klausytojams žinomas ir Jūsų duetas su Radvile Kraujalyte. Ji – Jūsų mokinė. Ko ją mokėte?

– Su Radvile susitikome, kai ji su tėvais apsigyveno mūsų kaime. Tuomet jai buvo šešeri. Aš pradėjau dirbti Kultūros centro Užugirio filiale renginių organizatore. Čia dar buvo pradinė mokykla ir ją lankančius vaikus ėmiau mokyti dainuoti. Visi pradinukai to ėmėsi noriai. Kelios mergaitės, tarp jų – ir Radvilė, išsiskyrė savo gabumais. Kai kaime mokyklos nebeliko, dainuoti, grįžusi po pamokų Taujėnų gimnazijoje, ateidavo tik vienintelė Radvilė. Su ja mes dalyvaudavome įvairiuose konkursuose, ji atlikdavo mano kūrybos dainas. Beveik visada Radvilė užimdavo prizines vietas. Mes kartu apie 14 metų. Džiaugiuosi, kad ji jau eina savo keliu – dainuoja bažnyčiose krikštynų, vestuvių, kitų iškilmių metu. Drauge su ja per įvairias krikščioniškas šventes mes abi pagiedodavome ne tik savo parapijos, bet ir kitose bažnyčiose. Esu sukūrusi ir keletą giesmių. Mums patikdavo giedoti bažnyčiose, tas, matyt, paskatino ją tai tęsti. Mokiau ją dainuoti ŠIRDIMI. Tik tuomet dainininko balsas pasiekia klausytojo sielą ir ją suvirpina.

– Kada Jums ateina įkvėpimas rašyti dainas? Gal jis kyla naktį, kaip ir daugeliui meno žmonių?

– Dainų kūrimas – ne blynų kepimas. Nežinai, kada ateis noras kurti ar gims galvoje melodija. Kartais vaikštant miškais, kartais – praskleidus ryte užuolaidas, būna, kad ir naktimis susapnuoju. Nesistengiu jų kurti per prievartą.

– Kaip kilo idėja pradėti nerti skėčius?

– Dirbdama Užugirio filiale prisidėdavau prie Kraštotyros muziejaus rengiamų Smetoninių. Kartą nutariau ir aš dalyvauti „Gražiausios kiemo ponios“ rinkimuose. Jų dalyvės kviečiamos pasipuošti retro stiliaus drabužiais. Pamaniau, kad ponios aksesuaras galėtų būti nertas skėtis. Sukant galvą, kur jį gauti, šovė mintis – kodėl gi nepabandžius pačiai nusinerti. Taip ir prasidėjo… Nunėrusi pirmą, rezultatu nebuvau patenkinta. Tada nėriau antrą. Ir tas nelabai patiko… Tačiau vąšelio nepadėjau. Pati sau pasižadėjau per žiemą panerti daugiau. Kitais metais „Smetoninėse“ jau turėjau šešis skėčius, juos eksponavau muziejaus patalpose per šventę. Tais metais man pasisekė ir „Gražiausios kiemo ponios“ rinkimuose mane pripažino nugalėtoja. Buvau pasipuošusi savo nertiniu ir rankose nešiausi gražų nėriniuotą skėtį. Po to kasmet žiemomis vis nunerdavau po kelis skėčius.

– Panašu, kad esate sukaupusi nemažą jų kolekciją? O gal savo kūrybos skėčius parduodate?

– Nėrimas – sunkus, reikalaujantis atidumo ir susikaupimo darbas. Jį įvertinti pinigine išraiška labai sunku. Vieną skėtį neri vakarais kelias savaites. Tad parduoti labai gaila. Turiu savo močiutės austų lovatiesių kolekciją. Jau buvau surengusi tris jų parodas. Savo skėčius žadu palikti anūkei Ulai. Galbūt ir ji kada nors didžiuosis mano kolekcija?..

– Gal kažkada surengsite parodą ir joje pristatysite šiuos savo rankdarbius?

– Jau anksčiau turėjau dvylika tokių parodų. Spalį vyko dar dvi. Šiandien sulaukiau skambučio iš Vokietijos lietuvių. Pakvietė atvykti su koncertine programa ir skėčiais. Pasiūlymą priėmiau, tik datos dar nepasirinkau.

– Kas skatina kūrybiškumą – kurti dainas, poeziją, pagaliau, nerti skėčius?

– Esu toks žmogus, kuris negali sėdėti be darbo. Kartais taip pavargstu nuo visko, bet užtenka pusdienį pailsėti ir vėl „baterijos pasikrauna“. Vis pagalvoju, kad nebedaug laiko liko. Kol dar galiu, reikia krutėti. Labai mėgstu grybauti, žvejoti. Tai paveldėta iš senelio. Su juo kartu žuvaudavome, dabar tai darau su anūkais. Laikau bites, kurias pati ir prižiūriu. Tai, matyt, irgi pasiėmiau iš senelio. Stengiuosi sveikai maitintis ir kasdien nors kiek laiko rasti mankštai. Žiemą slidinėju, mėgstu greitąjį ėjimą, taip pat vaikštau po miškus. Visa tai darau viena, be jokių kompanijų.

– Ką Jums reiškia etnografija?

– Mane žavi viskas, kas sukuriama žmogaus rankomis iš jo paties kilusių idėjų. Labai mėgstu tapytus paveikslus. Ne tepliones, o gražiai nutapytus. Jų turiu irgi sukaupusi nemažą kolekciją…

– Kaip viską suspėjate? Juk ir anūkų turite, jiems taip pat laiko reikia skirti?

– Džiaugiuosi dviem anūkais ir anūke. Kaip ir visos močiutės, labai visus myliu, bet dėl jų galvos nepametu. Per atostogas ar savaitgaliais atvykę pasisvečiuoja ir atsisveikiname. Kartais pati juos aplankau, bet laukia savi darbai.

– Ar būna tylos minučių, kai nesinori nieko kurti?

– Esu priversta rašyti dainoms muziką ne tik sau, bet ir dviem moterų kolektyvams. Tad kartais prievarta pasiimu savo draugų poetų eilėraščius ir bandau, bandau… Po truputį lipdau, numetu, vėl lipdau…

– Be gausybės kitų užsiėmimų, Jūs dar ir puiki šeimininkė, stebinanti įvairiais kepiniais. Gal pasidalinsite, kaip iškepti skanų pyragą?

– Visoms šventėms, kurias minime namuose, aš ruošiuosi kelias dienas. Anksčiau kepdavau net duoną. Viską – pyragus, tortus, sausainius, silkes, mėsos vyniotinius – gaminu pati. Esu tokio naminio maisto šalininkė. Niekada nevalgau jokiose kavinėse, neperku pusfabrikačių. Jei važiuoju prie jūros, stengiuosi kažką pasigaminti namuose ir įsidėti arba gaminu ten. Pati darausi net sūrius. Tad iškepti skanų pyragą – vieni juokai. Svarbiausias dalykas tam – naminiai kiaušiniai ir sviestas. Laikau vištyčių, jos aprūpina mano šeimyną kiaušiniais. Kepdama pyragus visada improvizuoju. Tik keliems kepiniams tešlą ruošiu pagal normas, dažniausiai šis procesas būna kūryba ir produktus dedu „iš akies“…

– Ko palinkėtumėte ukmergiškiams? Gal turite minčių, kaip paskatinti jaunąją kartą nerti į kūrybos sūkurį?

– Linkiu visiems ieškoti savyje gabumų ir juos panaudoti. Niekada negalima sakyti, kad aš nemoku to ar ano. Turi bandyti viską 20, 30 kartų ir tik tada sakyti, kad nemoku. Mano šūkis: „Nieko nėra neįmanomo“. Leiskite skleistis savo gabumams, džiaukitės gyvenimu, netingėkite ir džiuginkite aplinkinius!

 – Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Kamilė STRACHĖ

A. Kuliešio nuotraukos

Įspūdinga R. Žudienės nertų skėčių kolekcija. Autorės nuotr.