Keramikei edukacijos tapo mėgiamu darbu

Šiandien kalbiname keramikę, edukacijų mokytoją Vitą VAITKEVIČIENĘ. Ji nuo 2002 m. yra eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Turi tautinio paveldo gaminio, meistro ir edukacinės programos sertifikatus. Ukmergiškė vykdo neformaliojo vaikų švietimo programą ir skirtingų amžiaus grupių žmonėms veda keramikos užsiėmimus Tolerancijos centre, Ukmergėje.

Keramikė, edukacijų mokytoja V. Vaitkevičienė.

 – Kaip save apibūdintumėte?

– Esu laisvoji mokytoja, baigusi keramikos specialybę, organizuoju edukacijas vaikams ir suaugusiems. Taip pat vedu neformaliojo vaikų švietimo užsiėmimus Deltuvos pagrindinėje mokykloje, „Šilo“ progimnazijoje, Dainavos mokykloje–daugiafunkciame centre, Tolerancijos centre.

– Kada supratote, kad savo ateitį siesite su menu? Kokia Jūsų specializacija?

– Negaliu teigti, kad esu menininkė, nes pati tik atkuriu molinius indus pagal archeologų rastus dirbinius. O kai vaikai ir suaugusieji dirba, pagrindinį meną kuria jie. Aš tik padedu realizuoti sumanymą ir patariu, kad dėl didelio meno gaminys neprarastų funkcionalumo ir būtų įmanoma jį technologiškai išbaigti. Tad esu kažkur per vidurį tarp menininko, amatininko ir mokytojo. Išgrynintai neatitinku nė vienos konkrečios specializacijos. Šiuo metu nejaučiu didelės traukos atsidėti vien tik kūrybai.

– Kokie menininkai yra Jūsų sielos draugai? Su kuo save tapatinate?

– Žaviuosi amatininkus vienijančio klubo „Dvaro meistrai“ ir Amatų gildijos puodžiais, uteniškio keramikos meistro Vytauto Valiušio užmojais. Sielos draugai? Tikriausiai dar per mažai gyvenu, kad tai patirčiau. Yra meno žmonių, su kuriais visada malonu bendrauti.

– Kodėl nusprendėte vesti edukacines pamokas vaikams ir suaugusiems? Tam, kad sudomintumėte keramika, ar ir dėl ekologinių paskatų?

– Kai baigiau keramikos mokslus, įsidarbinau tuometinėje Ukmergės jaunimo mokykloje keramikos būrelio vadove. Darbas su vaikais man patiko. Po metų kitų gavau pasiūlymą dirbti būrelio vadove Želvoje. Važinėti buvo nepatogu, bet darbo procesas ir ten esantys žmonės tai atpirko.

Kai pakvietė į Etnokultūros stovyklą Kernavėje, savęs vien tik kaip keramikės jau neįsivaizdavau, edukacijos tapo mėgiamu darbu, o dabar tai ir yra mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Keramika ir ekologija – ne visada suderinami dalykai, ypač tada, kai kalbama apie glazūras, pigmentus.

– Kada atsirado drąsos savo darbus publikuoti viešai ir pradėjote dalyvauti parodose, amatų kiemelių šventėse?

– Mano amato mokytoja Eglė Bieliūnienė pasiūlė ir paskatino sudalyvauti tautodailininkų organizuojamose parodose. Tai įvyko paskutiniame kurse, 1990–1991 metais. Kartais organizatoriai, kviesdami į renginius pademonstruoti amato ar padirbėti su edukacijomis, prašydavo ir nedidelės darbų ekspozicijos, kuri būdavo ir kaip vaizdinė medžiaga edukacijai. Be trijų personalinių parodų po Tautodailininkų sąjungos vėliava, su kolege pagal tautinio paveldo projektą esu surengusi dvi parodas, atitinkančias eksperimentinės archeologijos tematiką, Kauno keramikos muziejuje ir Alytaus kraštotyros muziejuje. Kasmet dalyvauju tautodailininkų zoninėje ir respublikinėje parodose, jose pristatau atkurtas pagal senosios keramikos tradicijas ar iš fragmentų atgamintas puodynes, švilpukus.

– Kaip sekasi vystyti sertifikuotą neformaliojo ugdymo tradicinio amato mokymo programą „Senovinė puodininkystė ir žaislininkystė, keramikos pagrindai“?

– Ją fragmentiškai realizuoju atskirose užsakomosiose edukacijose. Pilnai įgyvendinti tokią programą visuomenėje nėra poreikio. Supaprastintą variantą esu pritaikiusi kultūros paso edukacijoms, tik karantinas neleido jos išbandyti, edukacijos buvo atšauktos.

– Žinau apie seną jūsų svajonę nusipirkti sodybą, kurioje vyktų amatininkų dirbtuvėlės ir veiklą vystytų „Vitos keramikos studija“. Ar pavyko tai įgyvendinti?

– Taip, sodybą nusipirkome, tik joje, dėl vietos stokos, nėra amatininkų dirbtuvėlių, nors šešis norinčiuosius palipdyti vasaros sezono metu priimti galiu. Čia turiu laužavietę archajinei keramikai degti.

– Gyvenamoji vieta – Dainavos gyvenvietė – Jums palanki? O gal kaip tik ruošiatės kelti sparnus kitur, gal į didmiestį?

– Iš Dainavos gyvenvietės aš išsikėliau, ten sode liko mano lauko keramikos degimo krosnis – pritrūko jėgų ir energijos ją išsiardyti. Įgyvendinus projektą „Amatų centras“ Dainavoje, pasibaigus nemokamų edukacijų ciklui, sumažėjo lankytojų srautas. Pajutau, kad Ukmergėje galima pritraukti daugiau užsiėmimų dalyvių. Todėl dabar pagrindinės mano darbo patalpos yra Tolerancijos centre esančios keramikos dirbtuvės.

– Kaip ukmergiškiai gali prisijungti prie Jūsų organizuojamų projektų?

– Antradieniais organizuoju visiems norintiems keramikos užsiėmimus: mamoms su vaikais, jaunimui, suaugusiems ir senjorams Tolerancijos centro ūkiniame pastate. Čia įrengtos keramikos amato dirbtuvės, yra koja sukamos žiedimo staklės, krosnis ir kitas būtinas inventorius. Užsiėmimų dalyviams padedu realizuoti jų sumanymus arba tiesiog sudarau sąlygas neskubant išbandyti įvairias lipdymo, glazūravimo, engobavimo (keramikos būdo – K. S.), dekoravimo ir žiedimo technikas. Dalyvis pats renkasi, kada jis gali ateiti, kiek užsiėmimų nori lankyti. Kiekvieno pagaminti darbai būna pilnai technologiškai išbaigti ir aišku, vienetiniai, originalūs bei nepakartojami.

– Galbūt Jūsų darbai jau puošia Ukmergę?

– Nesu monumentaliosios keramikos atstovė. Mano darbai per smulkūs, kad puoštų miesto erdves, ypač – galėtų būti lauke žiemos metu. Kartais dalyvauju rengiamose šventėse, pristatymuose, edukacijose be atlygio. Gal tai ir būtų galima pavadinti dovana Ukmergei.

 – Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Kamilė STRACHĖ

Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos ir Amatų gildijos nuotraukos