Vepriuose vėl suksis vandens malūno ratas

Loreta EŽERSKYTĖ

 

Vyresnieji Veprių gyventojai mena ežero pakrantėje stovėjusį buvusio dvaro malūną. Didžiulis medinis ratas suko girnas, kurios malė grūdus, vėliau už malūno buvo įtaisytas galingas pjūklas. Juo apylinkės žmonėms buvo pjaunami rąstai. 1961 metais, pastačius kolūkio sandėlį, malūnas nustojo veikti. Apie 1970-uosius senasis statinys buvo nugriautas, o jo vietoje iškilo užtvanka su kriokliu ir pėsčiųjų tilteliu.

Vepriškis skulptorius Viktoras Žentelis, kurio meniškus ir orginalius darbus, puošiančius miestelį, jau sunku ir suskaičiuoti, ką tik baigė dar vieną projektą.

Jis savo rankomis, be jokių staklių iš ąžuolo pagamino vandens malūno ratą, analogišką kadaise buvusiam. Viliamasi, kad ateityje jis, užuot dykai sukęsis, bus „įdarbintas“ ir miestelio reikmėms gamins elektros energiją…

 

Kėlė ir gulė su mintimis apie ratą

Kai baigiantis rugsėjui nuvažiavusi į Veprius seniūnės Dalios Radzevičienės paklausiau, kur galėčiau rasti V. Žentelį, ji nedvejodama paaiškino, jog Viktoras kiekvieną dieną triūsia prie jau baigiamo malūno rato. Seniūnė neslėpė, kad vepriškiai susidomėję laukia, kada jis bus atgabentas prie užtvankos ir pradės suktis.

Pasukusi link skulptoriaus namų, iš tolo pievelėje išvydau dvi didžiules konstrukcijas – ąžuolinį ratą ir iš medžio bei metalo sukonstruotą rėmą. Čia pat sutiktas V. Žentelis nebuvo nusiteikęs daug kalbėti, sakė, jog darbai eina į pabaigą.

„Turiu skubėti, nes esu sutaręs, kad vakare atvažiuos kaimynas su traktoriumi, kelsim ratą ant rėmo. Jau norisi kuo greičiau baigti ir imtis kitko. Juk šis projektas – ne mano sritis. Bet užsivedžiau, dirbu ir įdomu…“ – rodydamas, ką yra pagaminęs, pasakojo vepriškis.

Anot vyro, naujasis vandens ratas bus toks pat, kaip ir kadaise sukęs malūno girnas. Tik guolius, kad ilgiau tarnautų, meistras naudoja šiuolaikinius.

Dirbti reikia su gulsčiuku, viską nuolat skaičiuoti centimetrų tikslumu – gaminys negali būti kreivas.

„Dabar visos mintys – tik apie šį projektą. Jau ir sapnuotis pradėjo visa tai…“ – šyptelėjo pašnekovas.

Mena senąjį malūną

Kuomet Viktoras su tėvais mokytojais 1961-iais iš Šešuolėlių atsikėlė į Veprius, jam buvo penkeri. Tada miestelyje dar veikė ir senasis buvusio dvaro malūnas. Matyt, krentančio vandens sukamas ratas vaikui paliko didelį įspūdį. Daugelį dešimtmečių meniškos sielos vyras tą vaizdą nešiojo mintyse, kol prieš gerus metus subrandino mintį vandens ratą atkurti.

Projektuojant ir atliekant skaičiavimus, matavimus skulptoriui talkino vepriškis Arvydas Šikšnys – hidrotechninės statybos inžinierius, mokslų daktaras. Pirmiausia buvo nuspręsta pagaminti dešimt kartų sumažintą vandens rato maketą. Kruopštus darbas vyko V. Žentelio dirbtuvėse. Kai maketas buvo baigtas, jį perkėlė į Veprių muziejų, kad visi norintieji galėtų jį pamatyti iš arti, susipažinti, kaip ratas veiks.

Veprių kaimo bendruomenė norinčius pakvietė paremti malūno atstatymo projektą – prisidėti lėšomis, medžiagomis.

Sulaukė ir paramos

Vandens rato, rėmo, latako gaminimas truko devynis mėnesius. Bendras visos konstrukcijos aukštis – virš keturių metrų, ilgis – 8 metrai. Tik iš pradžių Viktoras ratą konstruoti pradėjo dirbtuvėse. Netrukus čia jau buvo ankšta, todėl teko kraustytis į lauką ir visus elementus gaminti po atviru dangumi. Juos surinkus ant žemės ir norint kurį nors pakelti, tekdavo kviestis į pagalbą ūkininką Algį Dubricką su traktoriumi…

Pasakodamas apie sudėtingą ir ilgą gamybos procesą skulptorius pasidžiaugė, kad su savo projektu nebuvo paliktas vienas. Prireikus į talką ateidavo vepriškiai vyrai. „Ąžuolo turėjau savo, taip pat medienos parūpino ūkininkas Vytautas Pakėnas, transportą jai atvežti skyrė Asta Malinauskienė“, – geradarius minėjo projekto sumanytojas ir įgyvendintojas.

Naujausias V. Žentelio darbas – tarsi duoklė Vepriams.

Pirmiausia buvo išbandytas pievoje

Rugsėjo pabaigoje ąžuolinis ratas čia pat, prie V. Žentelio namų, buvo užkeltas ant rėmo ir stebint smalsuoliams išbandytas. Nors ir be vandens, jis ėmė suktis. Skeptikų, kad ten, kur iš Veprių ežero išteka Cedrono upelis, vėl suksis vandens ratas, neliko. Įsitikinus, kad visi elementai veikia puikiai, ir atlikus baigiamuosius darbus spalio 3-ąją konstrukcijos elementai sėkmingai buvo nugabenti prie užtvankos. Tuomet liko tik visas dalis sujungti. Dabar jau ir šis darbas įveiktas.

Dovanojo savo diplominį darbą

1977-iais Veprių miestelio centrą papuošė tuometinio Dailės instituto absolvento V. Žentelio diplominis darbas, skulptūra „Geldutė“ – ant kraičio skrynios su kanklėmis rankose sėdinti daili mergina. Ją jaunasis skulptorius sukūrė padavimo apie kunigaikščio Gelvonio dukterį Geldutę motyvais ir dovanojo Vepriams.

V. Žentelis, baigęs institutą, turėjo galimybę likti sostinėje. Tačiau jo didelis miestas neviliojo – grįžo į Veprius ir čia pradėjo savo kūrybinį kelią.

Per kelis dešimtmečius skulptorius sukūrė nesuskaičiuojamą daugybę įvairių darbų. Jie iškeliavo į įvairias užsienio šalis, pasklido po Lietuvą, buvo įkurdinti Ukmergėje. Tačiau kai kurie liko ir Vepriuose. Paklaustas, kiek jo skulptūrų puošia šį miestelį, Viktoras numoja ranka: „Neskaičiuoju jų…“

Po penkių dešimtmečių atgaivintas malūno ratas galėtų tapti lankytinu objektu.

Įdomiau nei fontanas

V. Žentelis prisipažįsta, kad veikti tikrai turi ką, užsakymų netrūksta, tačiau jaučia pareigą kažką sukurti ir Vepriams – nuostabia ir nepakartojama gamta apdovanotam, turtinga istorija pasididžiuoti galinčiam miesteliui.

„Norisi, kad į Veprius atvyktų, jų grožį pamatytų kuo daugiau žmonių. Kad jie nepravažiuotų pro šalį, reikia kažkuo patraukti. Manau, kad atkurtas vandens malūno ratas galėtų būti vienu iš tokių lankytinų objektų…“ – mintimis dalijosi skulptorius.

Jo teigimu, daugelis miestų ir miestelių svečius vilioja įmantriais fontanais.

„Manau, kad mūsų ratas bus įdomiau nei fontanas. Turime minčių šį projektą tęsti. Galbūt vandens sukamas ratas galėtų gaminti ir elektros energiją,“ – svarstė Viktoras. Beje, A. Šikšnio skaičiavimais, besisukantis vandens malūno ratas pagamintų tiek elektros energijos, kuria būtų galima apšviesti dalį Veprių miestelio gatvių, bažnyčią.

AUTORĖS ir Veprių seniūnijos Facebook nuotraukos

Mus remia: