Teatralizuoti vaikų gimtadieniai su artimaisiais ir draugais.

Naujausi, Žmonės

Pažintis su „smėlio berniuku“ ir globėjos išgyvenimai sugulė į knygos puslapius

Nijolė STUNDŽIENĖ

Su Vilma Šidlauskiene susipažinome seniai – prieš keliolika metų žurnalistams skirtame seminare. Žinojau, kad ji augina tris vaikus, gyvena Širvintose, redaguoja vieną iš leidinių. Nustebau po keleto metų išgirdusi, jog ta pati Vilma persikėlė į Ukmergės rajoną, Tulpiakiemio kaimą, kur aktyviai dalyvavo kuriant Dienos centrą, Užimtumo namus, susilaukė dvynių berniukų… Kartais susitikdavome, ji juokavo, kad į mūsų kraštą atsikraustė kaip meilės emigrantė. O neseniai socialiniuose tikluose perskaičiau naujieną – Vilma išleido internetinę vienos dienos knygą „Berniukas smėlyje“. Šis pasakojimas paremtas patirtimi, auginant tėvų globos netekusius vaikus. Paaiškėjo, jog V. Šidlauskienė prieš bemaž trejus metus tapo giminystės ryšiais nesusijusia globotoja ir šiuo metu augina septynis vaikus.

V. Šidlauskienė.

 

Norėjo auginti daug vaikų

„Tai, kuo dabar užsiimu, mano viso gyvenimo kelias. Link to ėjau, apie tai galvojau ir, atsiradus galimybei, įgyvendinau,“ – pokalbį pradėjo V. Šidlauskienė. Ir papasakojo, kad jos tėvai taip pat turėjo šeimyninius vaikų namus.

Kai jos šeima ryžosi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir 1989 metais iš Utenos persikėlė į Kelmę, Vilmai tebuvo 15 metų.

„Nepriklausomybės pradžioje vieno Kelmės rajono kolūkio pirmininkas savo buvusiuose namuose nutarė įkurti šeimyninius vaikų namus ir savo ketinimus paviešino vienoje televizijoje. Mano tėvai susidomėjo šiuo iki tol nelabai girdėtu pasiūlymu, nutarė dalyvauti konkurse. Ir juos pasirinko. Mama tuomet dirbo vaikų darželio vedėja, tėtis – statybos įmonėje, tačiau abu viską metė ir persikėlė į Žemaitiją, ėmėsi kitos veiklos“, – kalbėjo moteris. Ji prisipažino, jog būdama paaugle dažnai tėvams papriekaištaudavo, suabejodavo, ar šie teisingai pasielgė. Tačiau metams bėgant ji įprato prie gausios šeimos, net ėmė svarstyti, kad ateityje ir pati norėtų auginti daug vaikų. Prie šios minties ji dažnai grįždavo.

Kaip žinia, mintys materializuojasi. V. Šidlauskienė pati turi penkis savo vaikus. Tiesa, vyresnysis sūnus jau suaugęs ir gyvena atskirai. Į Tulpiakiemį moteris persikėlė paskui sutuoktinį, atsivežė ir dvi savo dukras, mergaitėms dabar 13 ir 8 metai. O prieš ketverius metus šeimoje gimė dvyniai berniukai.

„Viskas rutuliojosi greitai, neklauskit, kaip…, – tęsė pašnekesį Vilma. – Iš pradžių galvojau, kad vyras nesutiks įsileisti į namus svetimų vaikų, bet jis neprieštaravo. Kai mūsų dvyniams buvo pusantrų metukų, priėmėme naujagimę mergaitę.“

Bandydama paaiškinti, kodėl panoro rūpintis svetimais vaikais, ji sakė, jog taip pasielgti skatino ir darbas Tulpiakiemio vaikų dienos centre, buvimas tarp tų, kurie viena koja šeimoje, kita – ant bedugnės krašto…

„Man skaudu buvo matyti, kai vaikams tekdavo palikti tėvus ir važiuoti į globos namus, – išgyvenimais dalinosi pašnekovė. – Tik susipažinome, susidraugavome ir staiga sužinai, kad jie jau paimti iš šeimos ir į Dienos centrą neateis. Supratau, kad turiu kažką daryti, jog galiu jiems, tulpiakiemiečiams, padėti, ypač paaugliams, kurių dauguma globėjų kratosi, nenori įsileisti. Aišku, nutiko šiek tiek kitaip. Bet gal ir gerai, kad dabar auginu vaikus ne iš artimos aplinkos, nes su vietiniais gal būtų sudėtingiau.“

Paprašė pagloboti niekam nereikalingus kūdikius

Pirmas vaikelis, kurį Vilmai 2017-ųjų gruodį atvežė, sakydami, kad nėra kur dėti, buvo maža mergaitė. Pasak moters, tuomet tapdama globėja, ji buvo prašiusi, kol pačios sūnums nėra ketverių metų, nevežti mažiukų. Tačiau ji negalėjo atstumti vos gimusio ir niekam nereikalingo vaikelio. Mažylė, kurios vardas Gabija, globėjos namuose turėjo pabūti kelis mėnesius, bet pas V. Šidlauskienę ji gyvena iki šiol.

Moteris neslepia, jog norėtų mergaitę pasilikti, įforminti nuolatinę globą, tačiau atsiliepė jos tėvai. Tėtis netgi DNR tyrimą atliko, kad įsitikintų, jog tai jo dukra. Jie norėtų susigrąžinti ne tik šią mergaitę, bet ir pas kitus globėjus augančią vyresnę dukrą. Gabijos mama sausį pagimdė dar vieną, jau septintą vaiką, bet vyresnieji jai nėra svarbūs, nes jie – kito vyro. „Taigi, nežinom, kaip bus ateityje“, – apgailestavo Vilma dėl tokios situacijos.

V. Šidlauskienė pasakojo, kad tuomet, kai Gabijai buvo keturi mėnesiai, į ją kreipėsi Vilniaus gimdymo namai, kurių atstovai paprašė laikinai pagloboti 25 dienų naujagimį berniuką. Tuos penkis mėnesius, kol prižiūrėjo net keturis mažus vaikus, moteris prisimena kaip patį sunkiausią laikotarpį. Jos pačios berniukai dar buvo nedideli, o čia – dar du mažyliai ant rankų.

„Namuose buvo keturi buteliukai, reikėjo pirkti trijų dydžių sauskelnių, ruošti skirtingus mišinėlius, – prisiminimais dalijosi globėja. – Kai naktį išgirsdavau verksmą, pašokdavau iš lovos ir nežinodavau, kur esu, kur durys, nesuprasdavau, kuris verkia…“

Po penkių mėnesių šį berniuką išsivežė įtėviai. Anot Vilmos, vaikeliui labai pasisekė, nes jį įsivaikinę žmonės – labai puikūs, su kuriais iki šiol globėja bendrauja, kiekvieną vasarą visi susitinka prie jūros.

Kad nejaustų neapykantos savo tėvams

„Tuomet, ištuštėjus namams, vėl ėmiau prašyti daugiau vaikų, ir gavau net tris iš vienos šeimos“, – juokavo pašnekovė, pridurdama, jog tada teko rūpintis net aštuoniais. – Tačiau jie ilgai neužsibuvo, nes tėvai suprato suklydę, pasitaisė ir po dviejų mėnesių vaikus susigrąžino. Po jų sulaukiau devynerių metų berniuko ir jo sesutės, kuriai buvo ketveri. Prieš tai jie jau metus gyveno globos namuose. Šių vaikų tėtis yra kitos tautybės, o mama lietuvė, iš mūsų rajono.“

Prakalbusi apie globojamų vaikų tėvus, moteris teigė, jog su visais stengiasi bendrauti. V. Šidlauskienės nuomone, jos pareiga – „iškapstyti“ tėvus, kad vaikai juos pažinotų, neabejotų jų meile.

„Aš noriu vaikams įdiegti, jog tėvai juos mylėjo, tik negalėjo auginti ir tai yra pateisinama. Kad vaikas dėl to jiems nejaustų neapykantos, atleistų klaidas“, – mintimis dalijosi globėja. Ir papasakojo, kaip „prisijaukino“ mažosios Gabijos mamą, kuri dėl gimdymo namuose atimtos dukters kažkodėl kaltino Vilmą. Moteris globėjai iš pradžių grasino net plaukus nurauti, o dabar Vilmute vadina. „Pabandžiau jai paaiškinti, kad aš tik globėja ir myliu jos vaiką, jį auginu, – apie bendravimo su tėvais subtilybes kalbėjo ji. – Dabar ruošiamės mergytės krikštynoms, pakviečiau dalyvauti ir jos mamą. Aš nenoriu, kad Gabiją atiduotų tėvams, bet mergaitė turi juos pažinoti. Kaip ir savo brolį bei sesę, kurie auga pas kitą globėją, su kuria taip pat palaikome ryšį.“

Tulpiakiemietė savo globojamų vaikų tėvus, kitus artimuosius kviečia ir į gimtadienius, bendras iškylas, išvykas, atostogas prie jūros, kad visi galėtų artimiau pabendrauti, geriau vieni kitus pažinti.

Globotiniai atvyksta „be istorijos“

Kai Vilmos paklausiau, kaip sekasi sutarti, rasti bendrą kalbą su tokiu būriu vaikų, ji patikino, jog buvo visko. Pasak moters, kai augini savo vaikus, juos gerai pažįsti, o globotiniai atvyksta „be istorijos“. Su jais tenka pažindintis, susidraugauti, spręsti iškylančias problemas. Pašnekovė atviravo, jog vienas iš anksčiau jos namuose gyvenusių berniukų buvo autistas. Medikai nurodo, kad autizmas yra įvairiapusis raidos, vystymosi sutrikimas, besitęsiantis visą gyvenimą. Paprastai autizmas prasideda iki 3 metų amžiaus, sutrikdydamas vaiko įvairių psichikos sričių funkcionavimo vystymąsi.

V. Šidlauskienė prisiminė: „Kai nuvedžiau jį į darželį, po poros dienų išgirdau, kad mano vaikas viską mėto, lenda į spintelę, elgiasi neadekvačiai, todėl turiu imtis kažkokių priemonių. Aš per dieną turėjau priimti sprendimą, nors nežinojau, ką daryti. Pirmą kartą su tuo susidūriau, trūko elementarių žinių, patirties, neįsivaizdavau, kur ieškoti pagalbos. Ėmiau bijoti pedagogų, įstaigų… Mūsų visuomenėje kol kas trūksta tolerancijos kitokiems vaikams. Darželio, kurį berniukas lankė, grupės auklėtinių tėvai rinko parašus, kad šešerių metų vaiką išmestų iš šios ikimokyklinės įstaigos. Ir niekam nerūpėjo jo likimas. Susirinkau daugybę informacijos, perskaičiau internete viską, ką radau apie autizmą, sužinojau, kur kreiptis, kaip gydytis…“

Pasak Vilmos, keisčiausia, kad berniukas nevaldomas tapdavo tik darželyje, jau artėjant prie ugdymo įstaigos jis imdavo keistis, transformuotis, tarsi jam kiltų adrenalinas. Namuose vaikas būdavo ramus, tylus, nieko neskriausdavo.

„Užeina toks noras susivynioti ir pabėgti…“

Šiam berniukui grįžus pas tėvus, dabar juo rūpinasi gimdytojai. O Vilmos namuose vėl apsigyveno kitas panašių sutrikimų turintis vaikas.

„Jis hiperaktyvus, taip pat turi raidos problemų, patiria sunkumų mokykloje, kolektyve, – savo problemomis dalijosi pašnekovė. – Iš pradžių vaikas lankė Siesikų gimnaziją, tačiau teko mokyklą pakeisti, kreiptis į gydytojus, vaikų raidos centrą.“

Globėja atviravo, jog būna tokių momentų, kai ji nežino, kaip su tokiu vaiku kalbėti, nes jis girdi tik tai, ką nori girdėti, tarsi būtų „iš mėnulio“, ar kito pasaulio. „Užeina toks noras susivynioti ir pabėgti. Išvežti tą vaiką į jo tėvo gimtinę, kur jis galėtų netrukdomas lakstyti, prie jo niekas nesikabinėtų. Čia, Lietuvoje, jam sunku, nes jis kitokio temperamento…“ – kalbėjo Vilma ir pridūrė, jog šį vaiką ji vadina savo „berniuku smėlyje“.

Būtent taip V. Šidlauskienė pavadino ir pirmąją savo knygą, kurią kol kas galima perskaityti tik internete. „Tai internetinė vienos dienos knyga“, – paaiškino autorė. Pasak jos, tai – romanas apie globėją, kurios prižiūrimam vaikui sunku pritapti prie aplinkinių, nes jo niekas nesupranta. Šis pasakojimas – apie moterį, palikusią savo šeimą ir su globotiniu išvykusią į jo tolimąją tėviškę – Pakistaną. Pagrindinė herojė įsitikinusi, kad jos gyvenimo misija – gražinti berniuką į smėlynus. Ji nežino, ar taip bus geriau, bet nori pasakyti, kad daryti klaidas – žmogiška“, – taip savo knygą pristatė Vilma.

Rašymas padeda atsipalaiduoti

Nusistebėjus, kaip ji, turėdama tiek vaikų, atranda laiko rašymui, patikino, jog taip bando atsipalaiduoti, išlieti susikaupusias emocijas.

„Nuo praėjusio rugsėjo visi vaikai pradėjo lankyti lopšelius-darželius, mokyklas. Ryte juos nuveždavau į Ukmergę, Laičius, o kai grįždavau, sėsdavau prie rašomojo stalo. Aišku, tuo metu galėjau kambarius plauti ir darbo būtų užtekę iki vakaro…“ – šypteli tai sakydama.

Anot Vilmos, kai žmonės sužino, kad ji užsiima vaikų globa, daugelis ją tuoj pat tapatina su „Motina Terese“, nors ji toks pats žmogus, su savo nerimu, rūpesčiais. Todėl ir atsirado noras kalbėti apie kasdienybę, patirtis ir išgyvenimus, situacijas, kai nežinai, ką daryti ir iš nevilties svyra rankos…

Knyga „Berniukas smėlyje“ paremta tikrais faktais, įrašais iš pačios dienoraščio. Mat, kai jos gyvenime atsirado šis vaikas, globėja ėmė užsirašinėti, fiksuoti jo poelgius, analizuoti elgesį bei savo veiksmus.

„Šio vaiko galvoje – visiškas kosmosas, – apie savo globotinį pasakojo Vilma. – Jam šauna kažkas į galvą ir pradeda rėkti, tarsi jį skerstų penkiese. O kai paklausi, kas nutiko, atsako, jog jis – jėgos sportininkas. Iš pradžių sunku buvo prie tokio elgesio priprasti, o dabar nestresuoju, stengiuosi jį mokyti nerėkti. Tik vėl, bendraudamas su tokiu vaiku turi atrasti visai kitokius būdus, nes jis viską priima tiesiogiai.“

Mūsų pokalbio metu ji dar ilgai pasakojo, koks išskirtinis yra tas berniukas, apie jo talentus, kurie išryškėjo kartu su kitais vaikais pradėjus lankyti Meno mokyklos Muzikos skyrių, bei kitas ypatybes.

Knygas galima perskaityti per kelias valandas

Globėjos patirtis literatūrine kalba ir sugulė į knygą. O joje, kaip Vilma sakė, tik 60 PDF formato puslapių, kuriuos perskaityti galima per 2–3 valandas. Pasak autorės, dauguma žmonių mėgsta skaityti, tačiau neturi tam laiko, o jos romaną galima įveikti per vakarą.

V. Šidlauskienės knyga iliustruota vyriausios dukters piešiniais, tekstą redagavo draugė, kita pažįstama padėjo sumaketuoti. Beje, ruošiamas ir popierinis teksto variantas. „Turiu pasiūlymą knygą išleisti keliolikos egzempliorių tiražu, – prasitarė autorė. – Tik pati nemoku pardavinėti, neturiu tam sugebėjimų. Gal pasiūlysiu bibliotekoms?..“

„Berniukas smėlyje“ – ne vienintelė moters knyga. Vilma atviravo, jog šiuo metu ji yra parašiusi dar vieną pasakojimą, kitą pradėjusi, bet pristabdžiusi, ir įpusėjusi ketvirtąjį romaną.

„Man labai sunkus buvo karantino laikotarpis. Ne dėl to, kad visi turėjome užsidaryti namuose, bet dėl tvyrojusios įtampos. Persekiojo įkyrios mintys, kas bus su mumis, kitais pasaulio žmonėmis, kai viskas sustos, žlugs ekonomika… Mane net apimdavo panikos priepuoliai Aš galiu sėdėti ant sofos, bet turiu žinoti, kad aplinkui viskas sukasi, gyvenimas eina į priekį. Ir kaip baisu, kai vieną dieną viskas sustoja…“ – savo išgyvenimais dalinosi pašnekovė. Būtent apie tai ir yra jos antroji knyga, kurią pavadino „Laikykis kaip nors“. Tiesa, Vilma jau dėlioja jos tęsinį, pasakojimą, kas nutiko tiems patiems žmonėms, praėjus trims metams po koronaviruso epidemijos. Taip pat V. Šidlauskienė ruošiasi užbaigti knygą apie savo buvusį mirusį vyrą, jo vaikystę, gyvenimą.

Gausią šeimyną turinti moteris sakė, kad rašymas nėra vien pomėgis, tai – savotiškas atsipalaidavimo būdas: „Turi save kažkur padėti, kad neperdegtum ir nesugadintum kitiems gyvenimo.“

Paprastai šios, vadinamosios vienos dienos knygos, gimsta per mėnesį, kasdien prie rašomojo stalo prisėdant po 1-2 valandas, o kartais prie kompiuterio klaviatūros praleidžiant 4 ar net 5 valandas. Suprantama, kad būna dienų, kai tam visai nelieka laiko, ypač vasarą.

Viena nepajėgtų susitvarkyti

„Neseniai Ukmergėje nusipirkome namą, tiksliau pusę medinio pastato, kad vaikai po mokyklos, būrelių nesiblaškytų po miestą, turėtų, kur susirinkti, – apie naujus rūpesčius pasakojo globėja. – Mūsų namas labai gražioje vietoje – prie pat piliakalnio, aišku, reikės nutiesti kanalizaciją, šiek tiek pagražinti, bet mes norime statinį palikti autentišką, su savo praeitimi.“

Vilma pasidžiaugė ir sutuoktiniu, be kurio pagalbos ji viena nepajėgtų susitvarkyti su tokiu būriu vaikų: „Jis visur dalyvauja. Jo gyvenimas kitoks, bet mus papildantis. Aišku, kartais interesai susikerta, bet retokai. Vyras namuose laiko vienas kertes, aš – kitas. Menams atstovauju aš, tvarka rūpinasi jis…“

Nuotraukos iš asmeninio V. Šidlauskienės archyvo

Kasmetinėse išvykose prie jūros dalyvauja šeimos artimieji, kartais prisijungia ir Vilmos vyresnysis sūnus (dešinėje).

Būryje visada būna smagiau.

Baseine sutilpo visi.

Ledų puota.

Buvo ir taip…

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Reda :
    Tu nuostabi ❤❤❤🌷🌷🌷🌷🌹🌹🌹.Visų pasaulio gėlių tau neužtektų!!!

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas