Ukmergės miesto savivaldos istorija

Raimondas RAMANAUSKAS 

Muziejininkas

Kada pirmą kartą Magdeburgo teises gavo Ukmergė, tiksliai nežinoma. Kai kurie šaltiniai teigia kad XV a., kiti – kad XVI a. pradžioje Magdeburgo teises miestui suteikė Žygimantas Senasis. Tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų neišliko.

Dokumentų neišliko, tačiau netiesioginis patvirtinimas yra

Vis dėlto yra netiesioginis patvirtinimas, kad miestas tokias teises turėjo. Tai iš Lietuvos metrikos (svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dokumentų rinkinio) paimti Žygimanto Augusto privilegijų nuorašai apie bajorų brolių Petro Miklaševskio 1561 m. balandžio 16 d. ir Jono Miklaševskio (po Petro mirties) 1563 m. spalio 7 d. paskyrimą Ukmergės vaitais. Vaitas – tai Magdeburgo miesto magistro galva. Už tokių pareigų ėjimą Miklaševskiams skiriamas laisvas nuo mokesčių žemės valakas (21 ha) ir karčema laisva nuo kapščiznos (specialaus mokesčio už degtinės gamybą ir pardavinėjimą).

Tapo pavaldus seniūnijai

Nežinia, kokiomis aplinkybėms ir kada miestas prarado Magdeburgo teises. XVIII a. jis tapo pavaldus seniūnijai (seniūnija – didžiajam kunigaikščiui priklausantis dvaras, atiduotas valdyti keliems metams ar iki gyvos galvos valdytojui seniūnui už paslaugas didžiajam kunigaikščiui). Ukmergės seniūnija buvo teisminė. Ją seniūnas gaudavo valdyti už tai, kad teisėjaudavo Ukmergės pavieto pilies teisme (nagrinėjusiame bajorų baudžiamąsias bylas). Ukmergės seniūnijai be Ukmergės miesto priklausė ir Kurėnų, Kadrėnų, Janušių, Šalkavos bei kiti kaimai. Šios seniūnijos inventoriuje (priklausančios žemės prievolių sąraše) pasakyta: „Miestiečiai tenedrysta valakų žemės, margų, pievų, pastatų be dvaro vyresnybės sutikimo parduoti, užstatyti, pakeisti nei dovanoti, nes tokia jų neteisėta veikla nebus pripažinta.“ Taigi, visi Ukmergės miesto gyventojai „priklauso dvaro jurisdikcijai. Jokių cechų, amatų negali būti.”

Pradėję bylinėtis, gavo nuolaidų

XVIII a. antroje pusėje Magdeburgo teisių neteko visi Lietuvos miestai, išskyrus Vilnių, Kauną ir Trakus. Prasidėjo miestiečių konfliktai su dvarų savininkais ir valdytojais. Nuo 1764 m. Ukmergės seniūnu tapęs J. Eperješas atiminėjo iš miestiečių žemės sklypus, griovė pastatus ir statė dvaro karčemas, jungė miestiečių pievas prie dvaro, vertė miestiečius eiti lažą bei mokėti činšą. Miestiečiai pradėjo prieš seniūną teismo procesą. 1765 m. gruodžio 14 d. LDK asesorių teismas (aukščiausias apeliacinis teismas) savo sprendime paliepė: „kad Ukmergės seniūnas tų miestiečių neprievartautų, mokesčių daugiau negu priklauso pagal teisybę nerinktų, vykdyti nepriklausančių prievolių neverstų.” Šį gana kompromisinį sprendimą ukmergiškiai išsiaiškino savo naudai ir apsiginklavę visiškai atsisakė klausyti dvaro. Gąsdino: „Nedrįsk, pone, činšo rinkti ir egzekucijų vykdyti, nes ne vienam galą padarysime.” Seniūnui teko padaryti miestiečiams nuolaidų.

Kovojo už savo teises

Nuo 1781 m. seniūniją ėmė valdyti Ignas Marikonis, kuris, pasak ukmergiškių, juos „pradėjo vėl apsunkinti nepaprastais mokesčiais ir prievarta”. Pagal 1784 metų inventorių, be mokesčio seniūnui, miestiečiai dar turėjo savo sąskaita statyti ir taisyti keltą ir tiltus per Šventąją, rugiapjūtės metu po dvi dienas per savaitę eiti dirbti į dvarą, prižiūrėti seniūnijos sienas, eiti naktinę sargybą ir t. t.

XVIII a. pabaigoje Lietuvos-Lenkijos valstybėje prasidėjo didelės reformos, kurių tikslas buvo sustiprinti pakrikusią valstybę, pakeisti jos santvarką bei išsivaduoti ir Rusijos įtakos. Reformas vykdė vadinamasis Ketverių Metų Seimas (1788–1792). Tarp Seimo priimtų nutarimų buvo ir 1791 m. balandžio 18 d. miestų įstatymas, pagal kurį miestai gavo žemės nuosavybės teises, miestiečiai – asmens laisvę. Miestiečių teisės daugeliu atžvilgių buvo sulygintos su bajorų. Priėmus šį įstatymą daugumai Lietuvos miestų buvo grąžintos Magdeburgo teisės.

Vos išgirdę apie šį įstatymą aktyvesni ukmergiškiai ėmė veikti. Įstatymas buvo priimtas balandžio 18 d., o jau gegužės 24 d. ukmergiškiai „pagal šventą, pilną dorybės, žmogiškumo, gėrio dabartinio seimo įstatymą […] laisvais, sutartinais ir vienbalsiais rinkimais“ išrinko miesto vaitu „vyrą žymios kilmės, dorybe ir visuotinės teisės žinojimu atžymėtą, be to, tikrai nuo amžių mūsų mieste žemę turintį Juzefą Kučevskį, karaliaus šambelioną.“ Išrinktam vaitui buvo suteiktas įgaliojimas „išaiškinimui visų mūsų miesto skriaudų ir išieškojimui iš miesto atimtos nuosavybės“. Po šiuo aktu pasirašė 100 miesto gyventojų. Prie 75 pavardžių „rašto nemokančių“ pridėti trys kryželiai. Vaito išrinkimo dokumentą užregistravę Vilniaus vaivadijos žemės teisme birželio 1 d., jau birželio trečiąją ukmergiškiai kreipėsi su suplika (rašytiniu prašymu) į karalių Stanislovą Augustą ir Seimą dėl Magdeburgo teisių grąžinimo Ukmergei. Suplikos originalas saugomas Lenkijoje, Liublino bibliotekos Lopacinskių archyve. Yra išlikęs ir suplikos nuorašas Ukmergės pavieto žemės teismo aktų knygoje. Supliką pasirašė 74 ukmergiškiai, 49 iš jų – neraštingi (prie pavardžių – trys kryželiai). Profesiją nurodė Tadas Gubrynavičius – laikrodininkas.

Atsakymo teko laukti beveik metus. Tačiau dar nesulaukę teisių grąžinimo, ukmergiškiai iškėlė Vilniaus asesorių teisme (aukščiausiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apeliaciniame teisme) bylą Ukmergės seniūnui I. Marikoniui. Iš bylos matyti, kad 1792 metų pradžioje mieste jau veikė magistratas su visais pareigūnais, kurie galėjo būti tik Magdeburgo teises turinčiuose miestuose. Tarp skundą padavusių miestiečių be vaito J. Kačevskio minimas burmistras Motiejus Kuncevičius, trys magistro tarėjai, keturi teisėjai, keturi suolininkai (miesto prisiekusiųjų teismo nariai) ir penki cechų meistrai. Iškėlę bylą ukmergiškiai reikalavo iš seniūno grąžinti užgrobtą miesto žemę, „visus miesto piliečius išsaugoti miesto pavaldume“, uždrausti seniūno žmonėms naudotis „prievartine valdžia miesto piliečiams“, panaikinti seniūnui mokamus mokesčius ir prievoles, pareikalauti, kad seniūnas grąžintų neteisėtai iš miesto surinktus pinigus, apmokėtų teismo išlaidas ir t. t. Byla nebuvo užbaigta.

Grąžintos Magdeburgo teisės

1792 gegužės 22 dieną paskelbtas Magdeburgo teisių renovacijos (grąžinimo) aktas. Pasirašė jį Stanislovas Augustas – Lietuvos-Lenkijos karalius.

Karalius, ukmergiškių prašymo „maloniai palenktas“, pagal „Seime nustatytą konstituciją“, norėdamas įvesti Ukmergėje „gerbūvį ir tvarką“, padidinti „prekybą ir amatais užsiimančių žmonių skaičių, turint ir tą būtinumą, kad suteikus laisves miestams, visas kraštas prekyboje ir amatuose kiltų ir tuo būdu galingu ir turtingu, lygiu kitoms tautoms taptų“, suteikia Magdeburgo teises. Pirmiausia pripažįstami laisvais visi piliečiai; tame mieste įsikūrę ir vėliau įsikurti galintys, o baudžiauninkams nepriklausantys. Tų miestiečių žemė pripažįstama jų paveldima nuosavybe. Karalius leidžia sudaryti miesto magistratą ir teismą „tai yra burmistrą, vaitą, arėjus, suolininkus, sindiką (cechų seniūną) ir kasininką kitų privilegijuotų miestų pavyzdžiu rinkti.“ Visi miesto gyventojai „kokie bebūtų rango, profesijos ar amato“ turi būti pavaldūs tik miesto jurisdikcijai ir magistrui. Miesto pilietis „jokiose bylose ar dėl žemės sklypų, ar dėl asmeninių priežasčių kilusiose“ neturi atsakyti prieš jokį kitą teismą, o tik „prieš tame mieste gyvenančių piliečių išrinktą teismą turi stoti“. Jei kas nors Ukmergės teismo sprendimu „laiko save nuskriaustu“, leidžiama apeliuoti į LDK asesorių teismą. Karalius leido turgaus aikštėje pastatyti „rotušę posėdžiams ir miesto teismams“, o „tinkamose vietose“ įrengti parduotuves, skerdyklą ir plytinę „miesto naudai“. Rotušė nebuvo pastatyta, vėliau patalpos buvo nuomojamos privačiuose namuose. Karalius tam, kad „minėtas miestas kaip teismo, taip ir miesto valdymo reikaluose tikrą pagarbą jaustų“, suteikė herbą bei „visas kitas teises, laisves ir apsaugą, kaip iš krašto įstatymų (…), taip ir iš miestietiškos Magdeburgo teisės išplaukiančias“ ir „didesniam patikimumui“ diplomą liepia patvirtinti LDK antspaudu.

Dokumento originalas neišliko, tačiau yra jo nuorašai Lietuvos metrikoje ir Ukmergės pavieto žemės teismo aktų knygoje. Šios privilegijos suteikimo data laikoma miesto savivaldybės įkūrimo data.

Privilegija praktiškai niekada neįsigaliojo

Deja, ši privilegija praktiškai niekada neįsigaliojo. Vykdomų Lietuvos-Lenkijos valstybėje reformų priešininkai susivienijo į Targovicos konfederaciją bei pasikvietė pagalbon Rusijos kariuomenę. Ukmergės Magdeburgo teisių privilegija buvo paskelbta gegužės 22 d., o birželio–liepos mėnesiais konfederatai ir Rusijos kariuomenė užgrobė valdžią. Kūrėsi pavietų konfederacijos vietose. Ukmergės pavieto konfederacijos aktas buvo paskelbtas 1792 m. liepos 16 dieną. Jos vadu – maršalka tapo Ukmergės pavieto žemės teismo teisėjas Juozapas Stoppenas. Akte Ukmergės konfederatai pasisakė prieš karaliaus valdžios sustiprinimą, Seimą ir prieš miestiečių teises. 1794 metais pralaimėjus Tado Kosciuškos sukilimui, Lietuva buvo prijungta prie Rusijos ir visi miestai palaipsniui neteko Magdeburgo teisių. Ukmergė 1794 metų pabaigoje buvo paskelbta esanti Ukmergės seniūno I. Marikonio priklausomybėje. Buvo išvaikytas miesto magistratas, o tuometinis vaitas Jokūbas Čiževskis bei magistro raštininkas Petrusevičius – įkalinti. Tačiau ukmergiškiai neketino taip lengvai atsisakyti savivaldos. Daugiau kaip keturiasdešimt metų tęsėsi bylinėjimasis dėl miesto atskyrimo nuo seniūnijos. Jo metu kelis kartus miestiečiai buvo atsisakę vykdyti prievoles bei mokėti mokesčius seniūnui I. Marikoniui ir jo įpėdiniams. Ukmergiškiai su prašymais dėl savivaldos ne kartą kreipėsi ne tik į Vilniaus gubernijos valdybą, Vilniaus generalgubernatorius, bet ir į Rusijos vidaus reikalų ir finansų ministrus bei carus (nuo Jekaterinos II iki Nikolajaus II). Atmetus vieną prašymą netrukus pasirodydavo kitas. Pagrindinis argumentas visuose prašymuose ir buvo 1792 metais gautos Magdeburgo teisės. Cariniams valdininkams taip ir nepavyko įtikinti miestiečių, kad jos negalioja. Kiekviename naujame prašyme 1792 metų privilegija būdavo minima iš naujo, miestiečiai skelbdavo save laisvais, o žemę – savo nuosavybe. Pagaliau net pats Vilniaus generalgubernatorius tarpininkavo savivaldos suteikimui, nes, pasak jo, „labai nepatogu, kad apskrities miestas toliau liktų privataus asmens žinioje“. 1837 metais miestas buvo atskirtas nuo seniūnijos ir tapo savarankišku.

Šventosios tiltas. www.miestai.net