„Tautodailė Ukmergės rajone - tradicijos ir novatoriškumas“, Kultūra

Austi mokėjo beveik kiekviena moteris

Virtuali Kraštotyros muziejaus paroda „Veprių krašto audėjos ir jų audiniai“

Audimas – vienas seniausių amatų, austi pradėta dar neolite. Be to, tai ir viena iš labiausiai ištobulintų liaudies meno šakų.

Lietuvoje iki XX a. pradžios austi mokėjo beveik kiekviena moteris. Šio amato nuo pat mažens mergaitės mokydavosi namuose ar pas kaimynes. Mokytis austi pradėdavo nuo juostų. Piemenaudamos ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankšluosčius, užvalkalus, paklodes bei lovatieses. Merginos sėsdamos prie staklių iš anksto rūpinosi savo kraičiu. Pirktinių ne kiekvienas išgalėjo nusipirkti, o namie austi baldiniai audiniai buvo daug patvaresni. Ši kraičio ruošimo tradicija išsilaikė iki Antrojo pasaulinio karo. Vyresnio amžiaus moterims rūpėjo, kad šeimos nariai būtų apsirengę, o namai – puošti kilimais, staltiesėmis ir lovatiesėmis. Paprastai kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per Gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų.

Tautodailės tyrinėtojai pastebėjo, jog senieji lietuvių liaudies audeklai pasižymi ne tiek technikos tobulumu, kiek detalių gausa. Tuometinės audėjos gebėjo derinti raštus ir spalvas, kurti originalius audimo raštus, tačiau tai buvo būdinga tik išradingiausioms šio amato puoselėtojoms. Raštai dažnai būdavo nusižiūrimi, bet kiekviena audėja, net ir kopijuodama, įdėdavo kažką savo, savito. Taigi audimas lietuvėms moterims buvo ne tik amatas, bet ir svarbi saviraiškos forma. Audinio raštuose, spalvose atsiskleisdavo audėjos charakteris, skonis, vertybės.

„Audinius kartu su liaudies dainomis galime laikyti seniausiais liaudies meno pasireiškimais. Audinys ir daina, galima sakyti, yra tos formos, į kurias seniausios gadynės laikais išsiliedavo tautos estetinis vidujinis pasaulis. Audinių raštuose, jų spalvų darnoje, lyg dainoje, išliko ir skamba įvairiausių amžių ir įvairiausių atgarsių buvusios kūrybiškos galios, tvirtai atsispyrusios prieš nepermaldaujamą, viską naikinantį laiką, aidai“, – rašė garsusis kraštietis, tautodailės tyrinėtojas Paulius Galaunė.

„Staklės dunzgėjo, / Drobės skambėjo“ ir jo gimtuosiuose namuose Pageležių kaime – mama Emilija Galaunienė garsėjo apylinkėse savo audinių raštais.

Kad Veprių krašte būta darbščių, kūrybingų ir garsių audėjų, rodo vietos muziejuje saugomi, jo įkūrėjo Jono Žentelio surinkti audiniai, monografijai „Vepriai“ jo parengtas pasakojimas apie Veprių krašto audėjas.

Bene žymiausia iš jų – Veronika Deksnienė (Minderytė), gimusi 1911 m. Gelvonų valsčiuje, Jutkonių kaime, atitekėjusi į Veprių valsčiaus Mankūnų kaimą. Nuo 17 metų ji verpė, audė rinktiniais raštais lovatieses, staltieses, kilimus, rankšluosčius. Jos audiniai garsino audėją ne tik apylinkėje, bet ir visoje Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atgimimo metais V. Deksnienė nemažai rankšluosčių su išausta Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ dovanojo kaimynėms. Toks yra ir Veprių muziejaus ekspozicijoje, ir Veprių bažnyčioje.

Audėja V. Deksnienė su penkiomis savo dukromis prie namų Mankūnų kaime apie 1985 m.

Labai kūrybinga audėja buvo Filomena Leigienė (Rokaitė), gimusi 1912 m. Veprių valsčiaus Gavenonių kaime. Būdama gabi ir stropi, darbšti ir savarankiška, niekieno nemokoma, tik pasižiūrėjusi, kaip kitos daro, išmoko verpti, austi, siūti, megzti. Ji ne tik apmegzdavo visą šeimą, bet ir iš savo austų audeklų siūdavo šeimai apatinius ir viršutinius drabužius, net ir paltukus. Pati savo audžiamiems audiniams sukurdavo raštus. Ausdavo servetinius, rinktinius, kaišytinius, lovatieses, staltieses, gūnias, rankšluosčius.

Daug gražių parinktinių audinių yra išaudusi Monika Liogienė (Savickaitė), gimusi 1914 m. Veprių valsčiaus Kelmų kaime. Vėliau ji gyveno Sližių kaime. Audė sudėtingų raštų staltieses, rankšluosčius, lovatieses, kilimus, kilimėlius su prasmingais tekstais, su ištisais Maironio eilėraščių posmais. Jos išaustų bažnytinių vėliavų yra Veprių bažnyčioje, Sližių koplyčioje.

Aštuonnyčius audinius labiausiai patiko austi Stasei Kuodienei (Matulytei), gimusiai 1922 m. Deltuvos valsčiaus Dainavos kaime. Austi ji išmoko tarnaudama iš pradžių kaime, vėliau – Molėtuose pas notarą. Stebėdama audėjų darbą prašydavo, kad duotų pabandyti ir jai. Austi jai labai patiko. Vėliau, gyvendama Dainavoje, ausdavo daugiausia žiemą, kai ūkyje mažiau darbų. Prie staklių galėjo sėdėti iki nakties, kol įveikdavo naują raštą. Mokėjo išausti visokius audinius: nuo dvinyčių iki rinktinių spalvotų lovatiesių. 1956 metais persikėlė gyventi į vyro tėviškę Veprius. Audė ir gyvendama šiame miestelyje – sau ir kitiems žmonėms, iki 1970 metų.

Dailiais raštais lovatieses audė Marijona Ramonienė (Matulytė), gimusi 1908 m. Veprių valsčiaus Užušilių kaime, gyveno Labanosių kaime. Nuo 13 metų ji išvyko į Ukmergę pas siuvėją mokytis siuvimo amato. Mergaitė buvo gabi ir greitai tapo vienintele kaimo siuvėja. Vąšeliu nėrė mezginius rankšluosčių ir užvalkalų galų papuošimui, staltieses ir staltiesėles. Audė raštuotus audinius (aštuonnyčius, keturnyčius, servetinius, rinktinius).

Veprių krašto muziejaus audinių rinkiniuose saugoma nemažai rankšluosčių ir lovatiesių, dovanotų audėjų vaikų ar vaikaičių.

Tai Agotos Razumienės (Stimburytės), gimusios 1898 m., gyvenusios Veprių valsčiuje, Barboriškio kaime, austi rankšluosčiai, Stefanijos Petrusevičienės (Novikaitės) iš Sližių kaimo ir Elenos Šarkienės (Kuliešytės), gimusios 1907 m. Veprių valsčiaus Slabados kaime, gyvenusios Ruginių kaime, austos lovatiesės.

Tai ir lovatiesė bei staltiesė, austa Zofijos Sakalauskienės. Audėja gimė 1906 m. Kernavės valsčiaus Uždarų kaime, ištekėjo už Nepriklausomybės kovų savanorio, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus Felikso Sakalausko, 1948 m. su šeima buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko krašto šiaurę, Igarką, 1957 metais grįžusi iš tremties su šeima gyveno vyro tėviškėje Knyzlaukio kaime. Audėja audė rinktines lovatieses, staltieses, rankšluosčius.

Gerai žinomos Veprių krašto audėjos taip pat yra Jadvyga Čėsnienė (Čižytė), gimusi 1934 metais Veprių valsčiaus Knyzlaukio kaime, mokytoja, audėja, audusi sudėtingas rinktines staltieses, lovatieses, rankšluosčius, siuvinėtoja. Marija Narušienė, gimusi 1938 m. Balninkų valsčiaus Juodpuvių kaime, gyveno Vepriuose. Audė rinktines staltieses, lovatieses, rankšluosčius. Mechauskienė (Žilinskaitė), gimusi ir gyvenusi Knyzlaukio kaime maždaug iki 1975 metų. Audė rinktinius audinius, vėlė veltinius.

Veprių krašto muziejuje audinių rinkiniuose saugoma apie 50 rankinėmis staklėmis namuose austų audinių. Tai daugiausia lovatiesės, gūnios, rankšluosčiai, staltiesės, kilimėliai. Tautodailės metams skirtoje virtualioje parodoje pristatomi keli iš šio rinkinio atrinkti liaudies tekstilės pavyzdžiai, į kuriuos žvelgdamas, jų spalvų derme ir raštais gėrėdamasis, Veprių muziejaus įkūrėjas J. Žentelis sakė: „Žiūri į tokius darbus ir galvoji, kaip tos talentingos audėjos motinos mylėjo Lietuvą ir kaip jos mokėjo tą meilę Tėvynei perduoti ateinančioms kartoms.“

Paruošta pagal Ukmergės kraštotyros muziejaus informaciją

Virtualią parodą galite rasti internetinaime puslapyje www.ukmergesmuziejus.lt

Divonėlis-kilimėlis pakabinti ant sienos. Audėja – M. Liogienė. Metmenys – medvilnės, ataudai – juodų vilnonių siūlų. Simetriškas paukščių ir augalų ornamentas. Rinktinis audimas. Ilgis – 106 cm, plotis – 70 cm.

Lovatiesė. Audėja – F. Leigienė. Medvilnė, vilna. Raštą sudaro gėlių vazonėliai, žvaigždučių, kryželių motyvai. Rinktinė-kaišytinė lovatiesė. Dviejų palų. Iškaišyti audėjos inicialai ir audimo metai, 1939 m. Ilgis – 173 cm, plotis – 131 cm.

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas